Prieš sausio 13-ąją – trylika OMON-o patriotų

Ramutis Krasauskas po apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Sausio 13-ąją Lietuva minėjo Laisvės gynėjų dieną. Prieš 27 metus Pyplių kaime gyvenančiam Ramučiui Krasauskui buvo 48-eri. Tuo metu jis priklausė specialiosios paskirties milicijos būriui, o jau po metų, 1992 metų vasario 12 dieną, už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai Ramutis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, kuris skiriamas pagerbti Lietuvos bei užsienio valstybių piliečius, pasižymėjusius ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio – rugsėjo mėnesiais.

Pypliuose mane pasitiko didžiulė juoda kaip anglis, tačiau, matyt, geros nuotaikos kalė Mėta, kuri, palydėjusi iki namo durų, nubėgo savais keliais, o mes su sodybos šeimininku kalbamės apie beveik prieš 30 metų buvusius lemtingus Lietuvai įvykius.

– Jūs ilgą laiką dirbote tuometinėje milicijoje tardytoju. Kokiais keliais atsidūrėte sausio įvykių sukūryje?

– Prieš sausio įvykius dvejus metus dirbau Anykščių vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotoju. Ten girtas milicininkas nušovė buvusį pavaduotoją, niekas nenorėjo eiti į jo vietą, gal bijojo. Pasiūlė man, nuėjau… Mieste buvo gerai visiems žinoma įmonė „Anykščių vynas“. Milicininkai vogdavo benziną ir gerdavo, reikėjo įvesti tvarką. Pareigūnai vis skųsdavosi, kad benzino trūksta, tačiau kai įvedėme kontrolę, per mėnesį buvo sutaupyta 2 tonos benzino. Po Anykščių pasūlė darbą OMON-e (specialiosios paskirties milicijos būryje) viršininko pavaduotoju, tada ir persikėliau į Vilnių. Mūsų būrys buvo įkurtas kovai su organizuotu nusikalstamumu ir masiniais viešosios tvarkos pažeidimais. Apie pusė būrio narių buvo lietuviai. Čia ir užklupo mane sausio įvykiai.

– Ar sunku buvo pasirinkti reikiamą barikadų pusę. Juk nemažai kolegų liko kitoje pusėje?

– Dar su protu susipykęs nebuvau, todėl iškilus klausimui, kas svarbiau: sovietai, ar Lietuva, be jokių kalbų stojau ginti Lietuvos. Deja, taip pasielgė tik trylika berniokų iš viso 150 omonininkų būrio. Apie 50 būrio narių palaikė SSRS pusę, o kiti pasislėpė – laukė, kas laimės: raudonieji ar žalieji?… Laimėjo žalieji, tada pradėjo lįsti į paviršų, tada jau ir jie didvyriai… Kiti po to net ir postų didelių pasiekė.

– Ar nebuvo pagalvota, ar nebuvo baimės, kad grįš sovietai ir tada jums „išdavystė“ atsirūgs?

– Žinoma, jeigu būtume pralaimėję, būtų mums tikrai nekaip pasibaigę. Jau po sausio įvykių daug kam protą sujaukė įvykęs pučas Maskvoje. 1991 metų rugpjūčio 19-osios rytą iš miego prabudę Sovietų Sąjungos piliečiai, įsijungę televizorius, išvydo baleto spektaklį „Gulbių ežeras“ ir netrukus išgirdo, kad SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas nušalintas, o miestų gatvėmis važinėja tankai. Prasidėjus pučui dauguma, kurie buvo pasilikę dirbti Lietuvai, pavyzdžiui, Vilniaus miesto milicijos valdyboje, vėl pakeitė antpečius. Žlugus pučui pasikeitė atgal… Tuo metu tokių gudručių buvo daug. Va, tokie žmonės man baisiausi, kurie, pasikeitus situacijai, gali įsmeigti peilį į nugarą. Galvoji šiandien neatsirastų tokių?

Iš didelio specialiosios paskirties milicijos būrio tik trylika liko iki galo ištikimi Lietuvai. Viduryje stovi felčerė Danguolė Užmiškytė, jai iš dešinės pirmasis Lietuvos policijos generalinis komisaras Petras Liubertas, trečias iš dešinės - Ramutis Krasauskas.

– Juk tada omonininkai gynė Lietuvos nepriklausomybę, kaip atsitiko, kad didesnė dalis perbėgo į sovietų pusę?

– Eriko Kaliačiaus vadovaujamas OMON-as (dar neskilęs) saugojo parlamento rūmus per sausio 8-ąją vykusį mitingą. Tą dieną įvyko didelė prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ protesto akcija ir bandymas išvaikyti teisėtai išrinktą Lietuvos parlamentą. Mūsų pareigūnai stovėjo prie pat įėjimo į parlamentą. Tada skirtingų pažiūrų žmonės tarpusavy konfliktuodavo. Žmonių susibūrimuose dirbo du KGB karininkai, kurie agitavo žmones ir organizuodavo panašius renginius. Saviesiems sakydavau: vyrai, jūs niekada prieš liaudį neikite, nes pralaimėsite. Turite ginti, o eiti prieš liaudį nevalia niekados.

Dienos metu pas mane būdavo visi raktai nuo ginklų. Perbėgėliai galėjo uždėti antrankius ir atimti raktus, atidaryti duris, įleisti kareivius ir pasiimti ginklus, galėjo ir išsprogdinus užraktą įeiti vidun, tačiau tokie būdai netenkino. Matyt, norėjo suvaidinti, kad visi savanoriškai perėjo į kitą barikadų pusę, todėl pasirinko kitą kelią.

Dar sausio 11 dienos rytą Erikas Kaliačius supažindino su instrukcijomis, dalyvavo būrio vadai, štabo viršininkas Boleslovas Makutynovičius. Grįžus iš budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos, naktinėje pamainoje iš sausio 11 dienos į sausio 12 dieną savanoriškai pasiliko budėti apie 30 žmonių, kurie, matyt, jau iš anksto planavo bėgti ir tą naktį pabėgo. Aš ir Erikas Kaliačius išvažiavome namo. Naktį pasilikę budėti žmonės įleido karškius. Sausio 12 dieną man paskambino Vidaus reikalų ministerijos budėtojas ir sako: viskas, Krasauskai, važiuok į Valakampius (ten buvo OMON-o bazė), nes ten kariškiai su Makutynovičiumi išsivežė ginklus, liko tik budėtojas… Paskui išsiaiškinome: tas budėtojas, dar tarnaudamas armijoje, buvo KGB užverbuotas. Atvažiavę į bazę pamatėme, kad prie vartų stovi kariškis su automatu, kuris, paklausus, ką čia veikia, atrėžė, kad įvažiuoti draudžiama, nes gautas toks įsakymas, o bazė priklauso Sovietų Sąjungos VRM. Kareivis liepė pasitraukti, kitu atveju žadėjo panaudoti jėgą. Grįžę į VRM pranešėme kitiems darbuotojams, kad ryte vyktų ne į bazę Valakampiuose, bet tiesiai į VRM. Vėliau paaiškėjo, kad naujo atsiskyrusio padalinio vadovu paskirtas Boleslovas Makutynovičius, o jo pavaduotoju tapo Vladimiras Razvodovas. Kitą dieną su kolegomis nuvažiavus į bazę, kareivių jau nebebuvo. Iš kabinetų buvo išnešti net vadovų asmeniniai daiktai. Iš bazės atsiskyrėliai pagrobė automatus, snaiperių šautuvus, dujiniais šoviniais šaudančius ginklus, neperšaunamas liemenes, šalmus, skydus ir dalį transporto priemonių. Po šių įvykių būrį papildė daug patriotiškai nusiteikusio jaunimo, o balandžio 1 dieną OMON-as tapo greitojo reagavimo rinktine „Aras“.

– Po tų įvykių dar pasilikote? Negalvojote apie galimybę išeitį į užtarnautą poilsį?

– Juokauji? Jeigu tada, kai užpakalys svilo, nepabėgau, tai vėliau tuo labiau… Juk reikėjo mokyti jaunimą. Tais pačiais metais, ėmus „Arui“ vadovauti Petrui Valiukui (būsimam Lietuvos vidaus reikalų ministrui), buvau paskirtas mokomojo būrio vadu. Buvau atsakingas už fizinį paruošimą ir už šaudymą, taip pat aiškinau teisinius dalykus, pavyzdžiui, kas yra būtinoji gintis, kada panaudoti ginklus, nes atėję jaunuoliai buvo visai „žali“.

Susirinkimas VRM Centriniuose rūmuose, po kurio buvo nuspresta depolitizuoti vidaus reikalų sistemą.

– Jūs pasakojote apie sausio 11-12 dienas, o ką veikėte ir kur buvote sausio 13 dieną?

– Sausio 12 dieną susirinko tik 13 žmonių iš viso didelio būrio. Apie 50 pasislėpė, apie 70 nuėjo kartu su Makutynovičiumi. Vidaus reikalų ministras liepė budėti ministerijoje, išdavė ginklus iš budėtojų dalies, nes atsarginių ginklų ministerijoje buvo. Tada buvo galvojama, kad puls būtent ministeriją, todėl budėjome su ginklais rankose. Ant pirmo aukšto langų buvo uždėtos grotos, nes atakuojant pastatą būtų labai lengva, įšokus per langus, patekti į kabinetus. Budėjome pamainom, buvo sudarytas planas, kaip reikėtų gintis, saugojome laiptus, koridorių. Prie didžiųjų vartų, buvo pastatytas ZIL-as, kad blokuotų įvažiavimą į kiemą. Žinoma, šiandien suprantu, kad jeigu būtų buvę įsakyta, būtų panaudotos raketos, būtų užėmę, tačiau būtų buvę daug aukų. Tada į Vilnių buvo suvažiavę daug žurnalistų, pavyzdžiui, japonai net tiesioginiame eteryje transliavo sausio įvykius, viso pasaulio žmonės buvo nukreipę žvilgsnius į Lietuvą. Dėl to sovietinė valdžia pabijojo naudoti jėgą, tikėjosi, kad paprasti žmonės išsigąs, tačiau taip nenutiko.

Sovietai tikėjosi, kad Vilniuje pavyks susidoroti su žmonėmis panašiai, kaip buvo 1990-ųjų sausio 20-ąją Baku. Tada pasaulis nežinojo, kas vyksta Azerbaidžano sostinėje. Į Baku įsiveržė apie 30 tūkstančių sovietų karių, kurių tikslas buvo užgniaužti taikias demonstracijas dėl nepriklausomybės. Skerdynių metu buvo nužudyti beveik pusantro šimto gyventojų, apie 600 sužeista. Sudeginta keli šimtai namų. Sausio 13-ąją Vilniuje, džeržgiant tankų vikšrams, nemažai žmonių žinojo apie įvykius Baku, tačiau nepabėgo – buvo pasiryžę mirti už laisvą Lietuvą.

2003 metų pavasaris Pyplių kaime. Ramutis Krasauskas su nameliu grįžtantiems paukščiams.

– Kokie dalykai šiandien Lietuvoje labiausiai Jus nervina ir pykdo?

– Visą gyvenimą sąžiningai kovojau prieš įvairaus plauko vagis. Mano nuomone, prokurorai turėtų be išimties skirti kuo griežtesnes (kiek leidžia įstatymas) bausmes visiems asmenims, pasisavinusiems kitaip sakant pavogusiems svetimus pinigus, nepriklausomai kokiai partijai ar kieno interesams atstovauja. Ir ypatingai aukštus postus užimantiems. Dabar viskas atvirkščiai. Pavogęs milijoną kažkokiais būdais išsisuka nuo bausmės. Juk paprasti žmonės nėra kvaili, viską mato ir supranta. Sutikite, kad įmonėje, organizacijoje, savivaldybėje ir valstybėje tvarka priklauso nuo vadovo. Būtent nuo direktoriaus, mero ar Prezidento. Pavyzdžiui, mūsų rajone, aiškiai matyti, kad per keletą paskutinių metų reikalai kardinaliai pasikeitė į gerąją pusę. O mūsų Pezidentė… Dvi kadencijas kalba apie kovą su korupcija, bet ir šiandien reikalai į priekį juda lėtokai, jeigu iš vis juda…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas