Seniūnė Rima Jasevičienė: „Kai gauni, prisipildo delnai, kai daliniesi, prisipildo širdis“
„Širvintų kraštas“ baigia straipsnių ciklą apie Širvintų rajono seniūnijas. Šįkart „Širvintų krašto“ akiratyje Širvintų seniūnija. Pasidalyti mintimis apie seniūnijos rūpesčius ir lūkesčius, papasakoti apie komandos žmones, kurių nuoširdų darbą mato ir vertina seniūnijos gyventojai, sutiko Širvintų seniūnijos seniūnė Rima Jasevičienė.
– Kaip dažnai ieško kontaktų su seniūnu paprasti Širvintų seniūnijos žmonės? Kokių rūpesčių kamuojami jie užsuka į Jūsų kabinetą?
– Kuo didesnė seniūnija, tuo platesnis ir įvairesnis veiklos spektras. O Širvintų seniūnija ypatinga, nes daug kelių, daug įvairių problemų, daug teritorijos, už kurią esu atsakinga. Kiekvienas metų laikas atneša įvairių sezoninių darbų. Tik nuvalome sniegą ir jau galvojame apie pradėsiančią augti žolę, kurią nuolat privalome šienauti. Smagu, kad, norėdami išspręsti problemą, gyventojai skambina į seniūniją, informuoja, siūlo pagalbą ir bendromis jėgomis bandome užklupusias bėdas išspręsti. Nelabai malonu, kai problema, apie kurią nedrįstama informuoti, atsiduria viešojoje erdvėje ar socialiniuose tinkluose, seniūnei net nežinant. Seniūnija visada atvira, o seniūnei smagu, kai galima padėti žmogui, kai jautiesi reikalingas. Drąsiai galiu tvirtinti, jog nei vienas seniūnas nenori gyventojui blogo.
– Kiekviena seniūnija turi savų problemų. Kokios problemos yra aktualiausios Motiejūnuose, Družuose, Kieliuose, Kabaldoje ir kituose kaimuose? Kaip jos sprendžiamos?
– Kiekviename kaime yra tos pačios problemos: keliai, gyventojų kivirčai, neprižiūrimi šunys bei katės, medžiai ir šiukšlės.Susiduriame su gyventojais, kurie nusiperka sklypus atokiose vietovėse, toli nuo pagrindinių kelių, ten statosi namus ir nori išvystytos infrastruktūros, asfalto, komforto, tokių patogumų kaip mieste. Seniūnija nėra visagalė ir neturi burtų lazdelės, kuria mostelėjusi nutiestų kelius kiekvienam naujakuriui į jo nusipirktą sklypą. Didelė problema – šiukšlės stotelėse. Daliname konteinerius, žmonės skatinami rūšiuoti, bet šiukšlių kalnai nemažėja. Liūdina gyventojų nevalyvumas ir neatsakingumas. Labai dažnai žmonės skundžiasi dėl nešienaujamų kaimyninių plotų. Juk visi žino, kad namų valdos turi būti periodiškai šienaujamos. Tenka ieškoti gyventojų, kad apsišienautų savo sklypuose piktžolynus ir negadintų kaimynų sodybų estetinio vaizdo. Kartais kyla problemų dėl kapinių: palaidoję artimuosius, pamiršta, kad kapavietes būtina sutvarkyti ir tai ne seniūnijos pareiga, o giminaičių, todėl apie apleistus kapus tenka gyventojams priminti.
Gyventojų daugėja Kabaldoje, Širvintėlėse, Akmeniuose, o Sapnuoseir Koltynėjebelikętik po vieną žmogų
Širvintų seniūnija iš visų pusių apjuosusi Širvintų miestą. Graži ir vaizdinga teritorija užima 17 896 ha plotą, per seniūniją vingiuoja 183,7 km vietinių kelių ir upė Širvinta, yra prižiūrima net 17 kapinių, iš jų septynerios veikiančios.Širvintų seniūnijoje yra 117 kaimų, didesni iš jų: Širvintų kaimas, Kabalda, Družai, Motiejūnai, Šiauliai, Vindeikiai, Avižonys.Vertėtų atkreipti dėmesį į Širvintų seniūnijos vietovardžius, ypač lietuviški kaimų ir viensėdžių pavadinimai: Akmeniai, Barzdžiai, Dainiai, Degučiai, Degusis Kelmas, Dubeliai, Girelė, Juodeliai, Kalnalaukis, Kruopinė, Liepinė, Naujapilis, Rimučiai, Santakis, Sapnai, Šileliai, Vytinė, Žvirbliai, Žinduliai, Žėpla, Astikai.
Seniūnijos teritorijoje yra dvi bibliotekos, vienas Širvintų kultūros namų filialas, hipodromas, kelios parduotuvės, kelios kavinės, net keturios sodininkų bendrijos, veikia apie 40 pramonės, statybos, įvairios gamybos įmonių.Širvintų seniūnijoje yra susibūrusios 6 kaimo bendruomenės.
Truputuką apie Dainius, Barzdžius ir Pikūnus…
Bet kuris Lietuvos gyventojas patvirtins liūdną žinią, kad nyksta kaimai. Medinių trobelių, kurios kažkada buvo pilnos gyvybės, vaikų klegesio, senolių bendravimo, langai vienas po kito užmerkia akis. Žmonių mažėja, jaunesnieji miestuose įsikuria, o senieji iškeliauja į Amžinybę. Kodėl nyksta lietuviški kaimai, kodėl naujakurių netraukia atokios vietovės, šiandieną priežasčių toli ieškoti nereikia, dažnas jų išvardins net po keletą. Prie kaimų nykimo labai daug prisidėjo sovietinės valdžios noras pagerinti žemės ūkį. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjusi melioracija ne vieną kaimą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Valdžia, mokėdama didelius pinigus, skatino vienkiemių ir atokių sodybų gyventojus keltis į centrines kolūkių gyvenvietes. Primygtinai prašomi, skatinami galimybe įsigyti statybinių medžiagų, nemažai sodiečių pardavė savo tėviškes ir persikėlė į centrines gyvenvietes.
Šių eilučių autorius puikiai prisimena, kaip apie 1972-1977 metus, buldozeriais iškasus žemėje didžiules tranšėjas, sunokinę vaisius sodai, sodybos medžiai, pastatų ir pamatų liekanos buvo sustumiami ir užlyginami žemėmis. Toks barbariškas elgesys buvo teisinamas galimybe apdirbti galingesne technika didesnius plotus ir žemę padaryti našesnę.Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kaimai, rodos, atsigavo. Žmonės, atsiėmę nacionalizuotą žemę, ėmėsi ūkininkavimo. Deja, neilgam… Kas dabar naikina šalies kaimus? Kodėl jie tuštėja, kodėl kasmet juose mažėja žmonių, kodėl vakarais neskamba dainos sodžiuje, kodėl nerengiamos gegužinės? Priežastis paprasta. Žmonės išvyksta svetur laimės ieškoti, nenori tarnauti ponui pusvelčiui, nenori aukoti savo sveikatos. Lietuvos kaimą dabar naikina natūralios priežastys: gyventojų senėjimas, mažas gimstamumas, valdžios abejingumas kaimo žmogui. Nyksta lietuviško kaimo dvasinis paveldas, davęs Lietuvai prieš 100-120 metų žymių tautinio atgimimo, švietimo, kultūros žmonių.
Tai publikacijos anonsas. Visus straipsnius skaitykite liepos 28 d. laikraščio numeryje.
