Juozas Rabazauskas - su "Širvintų krašto" loterijos pagrindiniu prizu.

Juozas Rabazauskas iš Antrųjų Motiejūnų kaimo sakosi nuo pat vaikystės skaitęs rajono laikraštį, nes tėvai prenumeravo anuometinę “Lenino vėliavą”, paskui – “Širvintą”, grįžęs ūkininkauti į tėviškę Juozas tęsia šeimos tradiciją – prenumeruoja “Širvintų kraštą”. Nors 30 metų gyveno ir dirbo Ukmergėje, bet viešėdamas tėviškėje nuolat pasidomėdavo, ką rašo rajono laikraštis. Ir dabar ūkininką domina rajono aktualijos, informacija apie žemdirbiams rengiamus mokymus.

- Su malonumu skaitau straipsnius iš Bagaslaviškio mokyklos – juk ir aš šią mokykloje kažkada mokiausi, – sako ponas Juozas. – Visuomet įdomu paskaityti pasakojimus apie žmones. Ypač apie Bagaslaviškio apylinkėse gyvenančius. Žiūrėk, tai pažįstamas, tai giminaitis aprašytas.

Loterijai kvitus Juozas Rabazauskas pristatė pernelyg nepuoselėdamas vilčių ką nors laimėti. Kaip sakoma, “dėl sportinio intereso”. Todėl žinia, kad laimėjo pagrindinį prizą – konvekcinę krosnelę maistui gaminti – maloniai nustebino.

Skaityti daugiau »

Janina Derbutienė su anūke Meda. 2005 m.

Nors gruodis jau senokai persirito į antrąją pusę, nors pasivaikščioti baltu sniego taku vis dar nepavyksta, bet artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie nuveiktus darbus, įsimintinas gyvenimo akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Kalėdų šventės laukimu jau gyvena visi Širvintų krašto žmonės. Tai pats tinkamiausias laikas pakalbinti tuos, kurių gyvenimas prabėgo toli nuo Lietuvos, toli nuo gimtųjų namų.

Niūroką gruodžio pavakarę, apgaubtą ankstyvų sutemų, pasibeldžiau į Širvintų kaimo gyventojos Janinos Derbutienės namų duris. Ant slenksčio pasirodžiusi žvali moteris nustebo, sužinojusi vizito priežastį, bet pasiūlė užeiti ir sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklo laukimo džiaugsmą, Kūčių stalą Sibiro platybėse bei kasdieninius rūpesčius.

“Gera darydami kitiems, <…> bloga padarėme patys sau”

Kalėdų laukimas nugramzdina į praeitį liūdesį, širdyje džiaugsmas maišosi su nepaaiškinamu ilgesiu, vis norisi prisiminti tai, kas buvo vaikystėje ten, Stamuliškio vienkiemyje, netoli Lyduokių (Ukmergės rajonas). Ten prabėgo Janinos Derbutienės trys nerūpestingos žiemos ir trys vasaros. Gyvenimas tėvų namuose buvęs labai trumpas. Mat ketvirtus metus skaičiuojančią mergaičiukę drauge su tėčiu, mama ir 6 broliais bei seserimis išvežė į Sibirą. Skaityti daugiau »

Filomena Vaicekauskienė. 2011-ųjų spalis.

Prancūzų filosofas ir rašytojas Mišelis de Montenis yra pasakęs, jog pats ryškiausias išmintingumo ženklas yra nuolatinis gyvenimo džiaugsmas. Kad tai tiesa, patvirtinti gali dažnas Širvintų krašto gyventojas, pažįstantis Musninkuose gyvenančią Filomeną Vaicekauskienę. Garbingą 80 metų jubiliejų paskutinį spalio penktadienį šventusi mokytoja, kraštotyrininkė, visuomenininkė, Igno Šeiniaus premijos laureatė Filomena Vaicekauskienė dar kupina energijos, dvasios tvirtybės ir gyvenimo džiaugsmo. Jubiliejaus išvakarėse svečiuose sulaukusi kraštotyros bičiulių, į draugišką pasisveikinimą atsakė vien tik ekspedicijų dalyviams žinomu žodžiu “ipštvaimon”, daugiau nei prieš du dešimtmečius užrašytu Kupiškio apylinkėse.

Paprašyta prisiminti mokykloje prabėgusius metus, kraštotyrai atiduotas vasaras, Filomena Vaicekauskienė kuklinosi ir vis kartojo, kad nėra verta, jog apie ją būtų rašoma. Žodis po žodžio – išsikalbėjome. Tuo labiau, kad drauge dalyvauta ne vienoje kalbos faktų rinkimo ekspedicijoje, mokytasi iš patyrusios kraštotyrininkės, kaip prakalbinti kaimo žmogų, “iškvosti” kuo daugiau kalbos perlų.

Ėjimas į žmones Filomenai visada buvo šventas reikalas. Ekspedicijose susirinkusi grupelę jaunų mokytojų ir studentų, ji geranoriškai mus vesdavosi per kaimus. Patyrusi kraštotyrininkė mokėjo “eiti kiaurai”, mums belikdavo tik klausytis ir užrašyti. Pamažu atsirado patirtis ir nuovoka, ko ir kaip klausti.

Skaityti daugiau »

Prie vartų pasitinka Laimutė ir Leonas Maslinskai bei keturkojis sargas Grantas.

Dar senovės graikų pasakėčių meistras Ezopas yra pasakęs, jog tikras lobis – mokėti dirbti. Dar didesnis turtas – turėti auksines rankas ir gebėti iš nereikšmingų dalykų sumeistrauti didžius ir prasmingus kūrinius, paglostančius širdį ne tik pačiam meistrui, bet ir praeiviui, kaimynui, giminaičiui, draugui. “Širvintų kraštas” visada mielai pristato tokius žmones – anot Vaižganto, “deimančiukus” – plačiajai visuomenei, pasidžiaugia jų darbais. Verta priminti, jog tokių auksarankių, neeilinių gabumų įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, netgi savamokslių meistrų rajone yra kelios dešimtys. Jau rašyta apie Gediminą Galinauską iš Širvintų kaimo, Antaną Švedą iš Anciūnų, Eriką Lipeikytę iš Bagaslaviškio, Antaną Meškerevičių iš Limonių, Leoną Buloną iš Zibalų, Dalę Karolaitienę, Janiną Ošenienę iš Širvintų ir daugelį kitų talentingų ir kūrybingų kraštiečių.

Turbūt daugelis Vileikiškiuose gyvenančių žmonių žino Leono ir Laimutės Maslinskų sodybą ir yra matę kieme sukonstruotą vėjo malūną – sodybos puošmeną. Panūdus praverti kiemo vartelius ir pasikalbėti su sodybos šeimininkais, teko labai nusivilti, apsisukti ir sprukti atgal. Mat prie vartų pirmasis pasitikti suskubo veršio dydžio senbernarų veislės šuo Grantas ir savo urzgimu rodė ne itin didelį palankumą. Įkandin keturkojo atbėgę šeimininkai parodė ant vartų kabantį įspėjimą: “Geras šuo. Tik jo nervai silpni”. Visa laimė, kad Grantas, ponios Laimutės sugėdintas, tądien elgėsi labai kultūringai ir bendrauti su šeimininkais netrukdė.

Skaityti daugiau »

Stavarygalos kaime gyvenanti Monika Beleckienė labiausiai laukia Žolinės atlaidų.

Sakoma, kad tik prasmingai nugyventas gyvenimas yra ilgas. Ar tai tiesa, gali patvirtinti arba paneigti Stavarygaloje (Gelvonų seniūnija) gyvenanti Monika Beleckienė. Nuo sausio 94-uosius skaičiuojanti senolė yra labai savarankiška, linksma, mokanti papokštauti ir labai norinti bendrauti. Apsilankymo Stavarygaloje dieną ponios Monikos namuose svečiavosi duktė Janė ir proanūkis Deividas. Vaikinas ryškia spalva dažė krosnį, o senolė džiūgavo, kad jos namuose bus gražiau ir jaukiau. Sužinojusi vizito priežastį, Monika Beleckienė keliskart šmaikščiai kartojo:

- Tik nerašykite, kad aš negraži. Jauna graži buvau, o dabar jau ne.

Išgirdusi patvirtinimą, kad ji ir dabar graži, tikrai verta, kad apie ją būtų parašyta laikraštyje, moteris sutiko ir pasišnekėti, ir fotografuotis. Pasipuošusi šventine skarele, ponia Monika, lydima dukters ir, pašnekovės teigimu, jos ištikimo “arkliuko” – prieš save stumiamos taburetės – išėjo į kiemą. Įsitaisiusi ant suoliuko moteris parodė kitą savo “arkliuką” – kieme stovintį nedidelį suolelį.

Skaityti daugiau »

Ona ir Vytautas Maslinskai: "Gyvename Kaimynėlių kaime dviese. Laimė, kai kas nors pas mus užeina. Jau nebeturime jokių kaimynų."

Pavažiavus dvejetą kilometrų nuo Musninkų Vindeikių link, kairėje kelio pusėje per kalveles vingiuoja siauras keliukas, vedantis į Kaimynėlių kaimą. Pavadinimas labai skambus, deminutyvu vadintinas. Atrodytų, kad Kaimynėliuose vien draugiškų, linksmų ir paslaugių kaimynėlių gyventa. Galbūt. Net literatūrologai šiuo kaimu susidomėjo, nes pas Kaimynėliuose gyvenusius Brasiūnus rašytojas Ignas Šeinius lankydavosi. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, didžiuliai ekskursijų autobusai į Kaimynėlius užsukdavo, kelių ir takų, kuriais Ignas Šeinius vaikščiojo, ieškodavo. Literatūros gerbėjai apžiūrėdavo Brasiūnų istorinį namelį, po sodą pavaikščiodavo ir išvažiuodavo. Metai bėgo, žmonės išmirė, prisiminimai išblėso, namelis sunyko. Deja, dabar ne tik istorinė, bet ir kitos sodybos jau tuščios. Nei suaugusiųjų matyti, nei vaikų klegesio girdėti. Senųjų gyventojų nebelikę, o jaunimas tėvų namus tik vasaros savaitgaliais aplanko. Šiokiadieniais Kaimynėliuose tuštuma ir spengianti tyla.

Skaityti daugiau »

Medžio drožėjas Juozas Kalinauskas: "Įkvėpimas - tai dovana už darbą".

Ulšiškiai – per 4 kilometrus nuo Musninkų nutolęs kaimas. Iš pirmo žvilgsnio, tylus, žalias, nuo pagrindinių kelių ir miesto triukšmo nutolęs kaimelis. Ramu ir gera jame. Tik tyla neslegia čia gyvenančio ir kuriančio medžio drožėjo Juozo Kalinausko. Tai labai kuklus, apsiskaitęs, besidomintis ne tik drožyba, lipdyba, bet ir istorija, etnografija, šeimos genealogija žmogus, nuo 1988 metų Vilniaus šurmulį iškeitęs į kaimo ramybę, restauravęs sodybą, įsirengęs kūrybines dirbtuves, nevengiantis net žemės ūkio darbų. Dabar per penkiasdešimtmetį perkopęs vyras kūrybinį troškulį malšina droždamas medį, suteikdamas kūrybai visišką laisvę.
- Esu drožėjas – melžėjas, – juokavo ponas Juozas, rodydamas savo valdas. – Trumpai tariant, esu karvedys, nes ne tik drožiu, bet ir vedžioju karvę už lenciūgo. Karvė kaime yra gerai. Pageri pieno ir droži. Nuo 1976 metų buvau restauratorius. Dabar kaime sėdžiu, nes čia man priimtiniau. Išbyrėjus Kultūros paminklų restauravimo dirbtuvėms, mes – visi restauratoriai – išsibarstėme kas kur. Taip atsidūriau Ulšiškiuose. Iš viso būrio restauratorių net trys pasirinkome medžio drožybą.

Skaityti daugiau »

Po 30 mokyklos baigimo metų.

Vidurvasario burtai keri visa savo esybe. Nors dienos jau trumpėja, tačiau saulė tikrai nešykšti glamonių. Tai pats tinkamiausias laikas buvusių bendramokslių susitikimams, giminių susiėjimams, pasisėdėjimams prie laužo, jaunystės prisiminimams. Dairydamiesi po liepos karščiu alsuojantį Širvintų miestą, džiaugdamiesi įpusėjusios vasaros šiluma, praėjusį savaitgalį iš Vilniaus, Kauno, Raseinių, Utenos ir kitų Lietuvos bei Širvintų rajono kampelių pėsti ir važiuoti į klasės susitikimą rinkosi Širvintų vidurinės mokyklos 33 – iosios laidos 11c klasės abiturientai. Visi troško susitikti, pasimatyti, pabendrauti, mokykloje prabėgusias dienas prisiminti po 30 – ties nesimatymo metų.

Širvintų vidurinę mokyklą (dabar Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazija) 1981 metų birželį baigė 4 paralelės abiturientų klasės, vadovaujamos Stanislovo Dačkos, Liudvikos Skardžiuvienės, Elenos Randakevičienės ir Jadvygos Apavičienės. 11c klasėje buvo 28 abiturientai, juos gyvenimo keliu išlydėjo auklėtoja Elena Randakevičienė.

Skaityti daugiau »

Laiminga močiutė su anūkais.

Kai birželio pievų žaluma džiugino akį, o šėmą dangaus skliautą apgaubę lietaus debesys gaivino žemę, pasibeldžiau į Ulšiškių kaimo (Musninkų seniūnija) gyventojų Reginos ir Donato Juzėnų namus. Juose gyvena devyniasdešimtuosius metus skaičiuojanti Reginos mama Ona Krūminienė. Tai daugiavaikė motina, išauginusi bei dorais žmonėmis išauklėjusi aštuonis vaikus. Devinta dukrelė Liolė mirė maža būdama. Šiais metais gerbiama motina Ona Krūminienė sulaukė Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesio: Motinos dienos proga LR Prezidentės dekretu buvo apdovanota ordino “Už nuopelnus Lietuvai” medaliu.

Lapkričio mėnesį garbingą 90-ties metų jubiliejų švęsianti Ona Krūminienė prisiminė visą savo gyvenimą. Jame telpa viskas: ir gražiai pragyventi metai su vyru Stanislovu Krūminu, ir vaikų krykštavimai, ir tremties baimė, ir motiniški rūpesčiai bei džiaugsmai, ir darbas – kasdieninis, sunkus, teikiantis dvasinę ir materialinę palaimą.

Skaityti daugiau »

Viktorija ir Ivanas Šuškai iš Vindeikių negaili nei laiko, nei jėgų sodybos gražinimui.

Originalumu ir savita namo spalva išsiskiria Vindeikių kaimo Rasos gatvės 8 numeriu pažymėta Viktorijos ir Ivano Šuškų sodyba. Prieš 11 metų iš Vilniaus atvykusi ir Vindeikiuose apsigyvenusi darbšti šeima spėjo nuveikti labai daug: sutvarkytas gyvenamasis namas, sumeistrauta pavėsinė, iškastas nedidelis tvenkinys, rūpestingai prižiūrimi gėlynai, kruopščiai šienaujama veja. Į namą, jo aplinkos tvarkymą investuota nemažai. Pasak šeimininkės Viktorijos, viskas padaryta laipsniškai, savo rankomis, name yra visi patogumai. Sodybos teritorija padalyta į poilsiui skirtą vietą ir ūkio reikalams tarnaujančią dalį.

- Kaime geriau, – vedžiodama po savo valdas pasakojo ponia Viktorija. – Mieste su vyru sėdėtume “inkilėlyje”, o čia turime visišką laisvę. Galima darže pasikapstyti, galima gėlynais pasidžiaugti, niekur bėgioti nereikia. Aišku, kiekviena vieta turi savo pliusų ir minusų. Žinoma, kiek prasčiau žiemą. O vasarą čia labai gera. Miškas čia pat, grybauti ir uogauti sąlygos idealios. Aš pati esu savo ūkio direktorė, pati sėklas renku, pati daigus auginu. Labai nagingas mano vyras, jis viską čia pats savo rankomis padarė. Vaikai atvažiuoja tik pailsėti.

Skaityti daugiau »