Su buvusiais auklėtiniais. 1984 metai.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

- Ką aš galiu apie gyvenimą kalbėti? Sunku buvo, – sakė garbingą 80 metų jubiliejų švenčianti buvusi ilgametė Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos matematikos  mokytoja Stefanija Tarulienė. – Prisimena mane mokiniai, mokinių tėvai, labiausiai turbūt neužmiršta tie vaikai, kurie mokykloje išdykę buvo. Dabar susitikę veidan ir rankon bučiuoja. Ir gražių, ir liūdnų akimirkų per daugelį metų būta.

Mokytoja Stefanija Tarulienė kilusi iš Utenos rajono, didingo Užpalių miestelio. Ir šiandien mokytoja mena savo gimtinę, ten prabėgusius baisius karo metus, vargą ir rūpesčius.

- Labai sunkiai išgyvenome karą, – prisiminimais dalijosi mokytoja. – 1944 metais traukdamiesi vokiečiai padegė namus. Maždaug mėnesį laiko degė Užpalių miestelis. Ilgokai mes – 7 broliai ir seserys su mama – slėpėmės bunkeryje. Mama melždavo karvę, bet pieno paragauti vaikams ne visada tekdavo, nes pražygiuojantys kareiviai vis prašydavo maisto. Tėvelis vokiečių laikais buvo suimtas ir išvarytas darbams į Vokietiją. Karas mane kaip žmogų emociškai sužlugdė.
Skaityti daugiau »

Navasiolkų III kaimo gyventoja Janina Maslinskienė: " Labai liūdna ir sunku buvo be mamos meilės, visada ilgėdavausi, sapnuose regėdavau."

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena

Motinos diena – gražiausia pavasario šventė, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Tai prisilietimo prie šimtmečiais lietuvių kurtų nacionalinių vertybių – dorovės, papročių, dainų – diena. Motina ugdo savo vaikus, įkvėpdama kilnumo, grožio ir gėrio. Ji rodo darbštumo, jautrumo, gailestingumo pavyzdį. Motina yra namų židinys. Ji anksčiausiai keliasi, vėliausiai gulasi, rūpinasi šeimos dvasine ir materialine gerove. Ar įvertinama motinos širdis, kol ji tebeplaka šalia mūsų? Šventės proga motinoms dovanojami gražiausi gėlių žiedai. Taip atsidėkojama už rūpestį auginant ir auklėjant vaikus. Pirmąjį gegužės sekmadienį  Lietuvos kaimai ir miestai pasipuošia gėlėmis: baltų chrizantemų žiedai – išėjusioms į Amžinybę motinoms, margaspalvių pavasario gėlių puokštės – vaikus auginančioms ar jau išlydėjusioms į savarankišką gyvenimo kelią.

Pirmasis gegužės sekmadienis Navasiolkų III kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojos Janinos Maslinskienės namuose bus didžiulė šventė. Tądien 81 metų žilagalvei keturių vaikų motinai, močiutei, prosenelei nusilenks, Motinos dienos proga sveikins vaikai Vida, Algis ir Stasys, anūkai Valdas, Violeta, Neringa, Kristina, Šarūnas, Žygimantas, proanūkės Greta ir Saulė, marčios ir žentai. Visa gausi, graži ir darni šeima suvažiuos pagerbti motinos – šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, gerumo, gimtosios kalbos mokytojos.
Skaityti daugiau »

Apmaudu, kad kaskart beglobių būrį vis papildo kažkada mylėti ir globoti augintiniai. Tai - jau šeimininkų beširdiškumas.

Žmogus tarp žmonių

Širvintų miesto Jaunimo gatvės gyventoja Stanislava Eitminavičienė į “Širvintų krašto” redakciją užsuko tenorėdama pasiteirauti, ar yra mūsų mieste kokia nors draugija ar organizacija, globojanti gyvūnus. Moteris į mūsų miestą gyventi persikėlė palyginti neseniai, tad nelabai ką pažįsta. O pagalbos, anot jos, labai reikia. Žodis po žodžio – išsikalbėjome.

Moteris sako, kad nuo pat vaikystės labai myli gyvūnus, pagal išgales jais rūpinasi, pagloboja. Gal ir gyvūnai jaučia jos šilumą, nes, žiūrėk, tik išeina į kiemą – ir apspinta.

- Negaliu praeiti pro šalį matydama alkanas katyčių akis, – pasakoja ponia Stanislava. – Ypač žiemą – letenėlės apšalusios, kailiukai pasišiaušę, pusalkanės. Vienąsyk nupirkau sausų pašarų, pašėriau, kitąkart – ir priprato. Kaip gali abejingai praeiti pro šalį. Žinau, toli gražu ne visiems patinka tie mano globotiniai, tad apsidžiaugiau, kai vienas gretimo namo gyventojas pasakė, kad kai kurie jų daugiabučio žmonės irgi tas vargšes katytes pašeria. Iš dėžių po balkonu netgi tokią būdelę padarė, kad nuo žvarbos gyvūnėliai pasislėpti galėtų. Pirkau maistelį, ploviau indelius, iššluodavau tą vietą, kad tvarkinga būtų… Bet dabar, atšilus orams, išgirdau vieno gyventojo nepasitenkinimą: “Auginame mažą vaiką ir nenorime, kad kokia infekcija dėl tų kačių įsisuktų…” Skaityti daugiau »

Nijolė Vitkauskaitė: "Be muzikos būtų liūdna... Gyvenimą atidaviau saviveiklai."

Širvintų krašto žmonės

Ką reiškia būti kultūros ir meno darbuotoju? Pirmiausia kultūros darbuotojas  atsakingas už miesto, rajono kultūrinį gyvenimą, dainų švenčių, įvairių respublikinių renginių organizavimą, kolektyvų parengimą ir jų puikų pasirodymą konkursuose, apžiūrose. Darbuotojo kompetencijoje dar ir saviveiklininkų paieška, pokalbiai su muzikai, dainai, menui neabejingais pašnekovais. Kultūros baruose dirbti gali tik energingas, darbo valandų neskaičiuojantis, subtiliai meną ir žiūrovų nuotaiką bei simpatiją jaučiantis žmogus. Visų šių savybių nestokoja Širvintų kultūros centre  besidarbuojanti Nijolė Vitkauskaitė.

- Esu kilusi iš Taujėnų. Tai nuostabaus grožio Ukmergės rajono kampelis, – šypsosi Nijolė. – Ten prabėgo mano vaikystė, mokykliniai metai. Nuo mažų dienų žavėjo Taujėnų neoklasicizmo stiliaus bažnyčia, Radvilų dvaro rūmai, šalia ošiantis parkas, šimtamečiai ąžuolai. Atmintyje išliko tėvelių sodybos gonkuose dainuojamos liaudies dainos, tėvelių ir močiutės pasirodymai Taujėnų dramos būrelyje. Visą gyvenimą lydėjo daina, augau tarp balsingų žmonių. Labai gražiai dainuodavo močiutė Jadvyga Girnienė, jai pritardavo mama, mamos sesuo Liongina Pauliukonienė. Skaityti daugiau »

Kiauklių gyventoja Aldona Jočienė: "Tai, ką aš padariau per savo gyvenimą, liks vaikams ir anūkams prisiminimui."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Po šaltos ir tvirtos žiemos pavasaris šįmet labai greitai išaušo. Sniego gausybė, pajutusi saulės galybę, netruko pavirsti neišbrendamais vandenimis. Apyšilčiai vėjo šuorai ir  kaskart vis aukštyn dangaus skliautu kildama saulė primena, kad čia pat pavasaris, čia pat ir Velykos – gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo šventė. Kasmet atsinaujinantis žemės rūbas, pro dangaus plyšius spyktelėjantys saulės spinduliai leidžia patikėti gamtos stebuklu. Kur kreipsi ar užmesi akį, visur matyti besibeldžiančios  šventės ženklų. Po laukus žmonių – nė gyvos dvasios. Užtat kiemeliai ir takeliai prie namų iššlavinėti, išgražinti – žmonės džiaugiasi artėjančia švente. Šv. Velykų rūpesčiais gyvena ir Kiauklių kaimo gyventoja Aldona Jočienė. Septintą dešimtį skaičiuojanti moteris labai žvali, energinga ir kūrybinga.

Antradienio pusiaudienį Aldona Jočienė jau ruošėsi artėjančių Velykų šventėms. Sodybos aplinka nepriekaištingai sutvarkyta, kiemo varteliai praverti, ant namo laiptų pasitikusi šeimininkė džiaugėsi užsukusiais svečiais. Skaityti daugiau »

Dar praėjusių metų birželį chirurgijos skyriaus vedėjas R. Maskelis džiaugėsi nauju laparoskopu. Prabėgo geras pusmetis - ir nieko nebereikia...

Kol meras viešai gyrėsi, kad prieš dvi savaites su dukra Sveikatos centro gydytojos D. Bliūdžiuvienės lydimas vyko pas Izraelio žymius gydytojus pasitikrinti sveikatos, Širvintų ligoninėje buvo atliekamos paskutinės operacijos. Šiandien – kovo 31-oji, tai yra – paskutinė ligoninės chirurgijos skyriaus gyvavimo diena, nes nuo rytojaus, sako, čia nebeliks nei chirurgų, nei slaugytojų, nei, ko gero, žadėtosios dienos chirurgijos… Pasidomėjome, ką ištikus nelaimei darys ir kur kreipsis chirurgijos skyriaus pacientai. Juk didžioji dauguma rajono gyventojų neturi nei pakankamai pinigų, nei pažįstamų, kurie jiems padėtų nuvykti sveikatos pasitikrinti ne tik pas žymius Izraelio gydytojus, bet ir į sostinės medicinos įstaigas.

4 palatos pacientė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi): “Labai blogai, kad uždaro chirurgijos skyrių, bet, deja, nieko jau nebepakeisi. Turtingi žmonės kaip gyveno, taip ir gyvens, o mums, vargšams, bus tikrai labai sunku. Vakar man pašalino tulžies akmenis, esu labai patenkinta čia dirbančiais specialistais. Gydytojas R. Maskelis apskritai yra auksinis žmogus. Jis visai nebrangina savo laiko, jam svarbiausia – pacientai. Chirurgas nuolat stebi savo pacientus, vis užsuka pažiūrėti, ar gerai jaučiamės. O ir personalas labai geras, nuoširdus, visą laiką pataria, pabendrauja, paguodžia… Teko vieną kartą operuotis Ukmergėje, ten nėra tokios pacientų priežiūros, kaip čia. Esu labai dėkinga gydytojui R. Maskeliui ir aptarnaujančiam personalui. Skaityti daugiau »

Monika Mikutavičienė tikina, kad gyvulių be mėšlo nebūna...

Žmogus tarp žmonių

Musninkų miestelio gyventojos Monikos Mikutavičienės namas turi du adresus: ant vieno namo sienos pritvirtinta lentelė nurodo, kad pensininkė gyvena Gaisrinės gatvės 2-ajame, ant kito – kad Gelvonų gatvės 1-ajame name.

Tačiau net ši adresų painiava Monikai nepadeda pasislėpti nuo kaimynų piktų žvilgsnių ir jų priekaištų. Jau ne pirmus metus greta gyvenantis Rolandas Juzėnas norėtų, kad pensininkė gyventų bent jau tvarkingiau, nei iki šiol. Policijoje dirbantis vyras sutinka, kad savame kieme tvarkosi šeimininkas, o ne jo kaimynai, bet priduria, kad, gyvenant bendruomenėje, yra ir bendro sugyvenimo normos, kurių privalu laikytis visiems. Būtent tas normas įtvirtina Širvintų rajono savivaldybės patvirtintos Širvintų rajono aplinkos tvarkymo, higienos ir sanitarijos taisyklės. Rolando nuomone, Monikos Mikutavičienės tvartas, kurį nuo Juzėnų kiemo skiria vos keli metrai ir paties Rolando sumeistrauta tvora, yra antihigienos ir antisanitarijos šaltinis. Vyras jau nekalba apie patį mėšlo krūvomis nusagstytą pensininkės kiemą, kuris tikrai nepuošia seniūnijos centro. Skaityti daugiau »

Po gaisro rūpestingai tėčio suremontuotame kambaryje įsikūrė mažieji (iš kairės į dešinę) Sauliukas, Vytukas, Viktorija ir Andrius Dalinkevičiai.

Žmogus tarp žmonių

“IR TAI PRAEIS”, – šiuos žodžius, kaip visais gyvenimo atvejais tinkamą frazę, kartoja vyresniosios kartos žmonės jaunesniesiems. Kai labai kraupu, kai širdį skauda dėl netekčių ir nelaimių, belieka ištarti šiuos tris žodžius ir tada pajunti, kad jie suteikia vilties, kad ne viskas prarasta, kad aplinkui gyvena labai daug geraširdžių žmonių, pasiruošusių ištiesti pagalbos ranką. Tik žmonių nuoširdumas ir tie trys paslaptingi žodžiai padeda atsitiesti ir stoiškai atremti užklupusias nelaimes.

Dėl vasario 20-osios naktį kilusio gaisro be pastogės, būtiniausių baldų, namų apyvokos reikmenų liko Kabaldos kaime, Rožių gatvės 20 name gyvenanti daugiavaikė Virginijos ir Genadijaus Dalinkevičių šeima. Sunku ištverti dėl ugnyje pražuvusio šeimos turto, bet labiausiai tėvai išgyvena dėl išgąsdintų vaikų. Vytukas (3 m.), Viktorija (5 m.), Sauliukas (8 m.) ir Andrius (9 m.) prarado savo mylimus žaislus, kuprines su knygomis ir sąsiuviniais, šiltas lovas, patalus ir drabužius. Pasak šviesiaplaukio Sauliuko – labai guvaus, drąsaus ir šnekaus pradinuko, buvo labai baisu, kai viskas degė, ir jie šaltą naktį iš namų išbėgo basi. Skaityti daugiau »

Sausio 28 dieną vykusiame posėdyje Širvintų rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į gautas Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos, Širvintų vaikų dienos centro, Širvintų pradinės mokyklos rekomendacijas, už etninės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, jaunosios kartos tautinių vertybių ugdymą ir skatinimą, kultūrinio savitumo branginimą, už Širvintų krašto garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų skirti I. Šeiniaus premiją mokytojai, juostų audimo meno propaguotojai, Vaikų dienos centro savanorei Zofijai Jablonskienei.

Mokytoja – aktyvi respublikinių dainų švenčių dalyvė, kartu su savo mokiniais nuolat dalyvauja įvairiuose respublikiniuose, mūsų krašto, pradinės mokyklos, Vaikų dienos centro renginiuose, amatų dienose, moko juostų audimo meno subtilybių. Nuo 1973 metų vadovauja juostų audimo būreliui. Skaityti daugiau »

Jadvyga Jonikaitė savo namuose glaudžia bejegius ir išmestus gyvūnėlius.

Žmogus tarp žmonių

Alionių  seniūnijos Pagirių kaimo pakraštyje gyvena Jadvyga Jonikaitė – moteris, gimusi tremtyje, užaugusi ir mokslus baigusi Lietuvoje, gyvenimo vėtyta ir mėtyta… Prieš 8 metus ji apsigyveno Širvintų rajone, augina 3 vaikus, būrį ožkų, glaudžia 5 kates ir 3 šunis.

Įžengusius į Jadvygos Jonikaitės kiemą lojimu pasitinka šunys Juočkis ir Džionis. Priglausti gyvūnėliai ištikimai saugo savo globėjos namus. Į kiemą išėjusi šeimininkė maloniai pakviečia užeiti, atsiprašo dėl netvarkos ir pasiūlo prisėsti. Netrukus prie šeimininkės kojų atsigula Juočkis ir Džionis. Jadvyga sako nesuprantanti, kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs ir išmesti ne vienerius metus augintus gyvūnus. “Matosi, kad augo geroje šeimoje ir buvo dresuotas, pažiūrėkite, kaip moka tarnauti,” – besišypsodama sako moteris. Tik netrukus šypseną Jadvygos veide pakeičia liūdesys, nes, anot moters, priglausti šunys ir katės jos namuose gali gauti tik meilę, švelnumą ir šiltą guolį, o maisto gyvūnėliams, deja, dažnai neužtenka. Jadvyga net nemėgina slėpti, kad jos globojami gyvūnai beveik visada yra pusalkaniai, ir ji norėtų, kad atsirastų gerų žmonių, kurie juos pasiimtų. “Juk Rudis didelis, gražus šuo, galbūt kokiam medžiotojui būtų geras pagalbininkas,” – su viltimi, kad kas nors priglaus jos augintinį, sako Jadvyga. Skaityti daugiau »