Liepos 18-ąją sukanka 105 metai nuo monsinjoro Česlovo Krivaičio gimimo. Ši sukaktis – prasminga proga prisiminti vieną ryškiausių XX amžiaus Lietuvos dvasininkų, ilgametį Vilniaus arkivyskupijos valdytoją, Vatikano II Susirinkimo dalyvį, Širvintų krašto garbės pilietį ir žmogų, kurio vardas neatsiejamai susijęs su Kernave. Būtent čia jis praleido paskutiniuosius dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus, palikdamas išskirtinį dvasinį, kultūrinį ir istorinį paveldą.
Yra žmonių, kurių darbai kalba garsiau už jų pačių žodžius. Toks buvo monsinjoras Česlovas Krivaitis – kunigas, arkivyskupijos valdytojas, tačiau pirmiausia – žmogus, savo gyvenimą paskyręs Bažnyčiai, Lietuvai ir Kernavei.Česlovas Krivaitis gimė 1921 m. liepos 18 d. Žebertonių kaime, Kietaviškių valsčiuje, Trakų apskrityje. Kunigystės kelią pasirinko karo metais – 1941–1945 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o 1945 m. Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis jį įšventino kunigu.
Pirmieji tarnystės Dievui, bažnyčiai ir žmonėms metai prabėgo Žiežmariuose ir Žilinų parapijoje. Netrukus jaunam kunigui buvo patikėtos itin atsakingos pareigos – jis tapo Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleriu ir Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonu. Sovietmečiu, kai Bažnyčia buvo nuolat varžoma, kunigas Česlovas Krivaitis gebėjo ne tik išsaugoti religinį gyvenimą, bet ir slapta steigė Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregaciją, rūpinosi parapijos namų statyba, o jo lėšomis Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta šv. Kristoforo skulptūra, tapusi vienu iš Vilniaus simbolių.1961–1979 metais jis vadovavo Vilniaus arkivyskupijai. 1962–1965 m. stebėtojo teisėmis dalyvavo Vatikano II Susirinkimo sesijose, o vėliau rūpinosi Susirinkimo nutarimų įgyvendinimu Lietuvoje, liturginių knygų rengimu ir Bažnyčios atsinaujinimu. 1965 metais popiežius Paulius VI jam suteikė monsinjoro titulą.
Tačiau bene ryškiausias Česlovo Krivaičio gyvenimo etapas prasidėjo 1979 metais, kai jis atvyko klebonauti į Kernavę. Atrodė, kad po daugelio metų atsakingų pareigų jis galėtų rinktis ramesnį gyvenimą. Tačiau buvo priešingai – Kernavėje prasidėjo naujas didžiųjų darbų laikotarpis.„Kernavėje pradėjau nuo bažnyčios“, – yra sakęs pats prelatas. Ir iš tiesų, pirmiausia buvo pradėtas bažnyčios remontas, atnaujintas šventorius, pastatyta nauja tvora, įrengtos mozaikinės Kryžiaus kelio stotys, naujas altorius, klausyklos, sumontuoti aštuoniolikos balsų vargonai.Tačiau vien bažnyčia jo sumanymų netalpino.
Kadangi senoji klebonija buvo nacionalizuota, jis ryžosi statyti naują. Pats nubraižė būsimo pastato idėją, architektas Bronius Bakaitis ją pavertė projektu. Statybai prelatas paaukojo visas savo santaupas – pardavė Karmazinų rekolekcijų namus, motinos sodybą, o kai lėšų pritrūko, prisidėjo parapijiečiai. Sovietų valdžios dokumentuose šis pastatas buvo vadinamas parapijos administraciniu pastatu, tačiau visiems buvo aišku – tai naujieji Kernavės klebonijos namai.Juose monsinjoras įrengė ne tik savo kuklų butą ar parapijos kanceliariją. Atsirado koplyčia, XX amžiaus pradžios kaimo buities muziejus. Vėliau, atgavus senąją medinę kleboniją, joje buvo įkurtas sakralinio meno muziejus, kuriam eksponatus jis rinko daugelį metų.
Kernavė monsinjorui buvo ne tik parapija. Tai buvo istorijos ir kultūros vieta, kurią jis suvokė kaip visos Lietuvos paveldą. Jis mėgdavo pabrėžti, kad Kernavė – ne miestelis, o miestas, turintis Magdeburgo teises ir ypatingą istorinę reikšmę.Todėl ir visa aplinka buvo kuriama kaip gyvas istorijos pasakojimas. Klebonijos kieme atsirado koplytstulpiai, Lurdo Marijos skulptūra, simbolinis Lietuvos žemėlapio formos tvenkinys, Jeruzalės šventovių bokštų motyvai. Buvo atstatytas legendinis Geležinis vilkas, pastatytas kryžius „Jūs mano rankos“.
Didžiausiu jo sumanymu tapo skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas Mozė. Monsinjoras pasakojo, kad apie šį paminklą svajojo daugelį metų – Mozė su Dekalogo plokštėmis turėjo pasitikti kiekvieną atvykstantį į Kernavę ir priminti dešimt Dievo įsakymų.
Vėliau Kernavėje iškilo ir Vytauto Didžiojo paminklas, paminkliniai ženklai Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, Bažnyčios ir tautos istorijos įvykiams bei iškilioms asmenybėms. Šventoriuje įrengtos Kalvarijos, kurias kardinolas Vincentas Sladkevičius pavadino Kernavės Kalvarijomis.Visi šie darbai gimė ne iš noro palikti paminklus sau. Pats monsinjoras ne kartą kartojo, kad klebonas nėra bažnytinio turto savininkas – jis tik jo valdytojas. Todėl visa, ką sukūrė, paliko parapijai ir ateities kartoms.
Česlovas Krivaitis rūpinosi ne tik pastatais. Jam buvo svarbus ir Kernavės kraštovaizdis, jos kultūrinis veidas, žmonių atmintis. Jo dėka buvo įamžinti Lietuvos istorijos ir tikėjimo ženklai, kurių šiandien neįmanoma įsivaizduoti be Kernavės.2004 metų rugpjūčio 17 dieną monsinjoras iškeliavo Amžinybėn. Pagal savo valią jis buvo palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje – šalia tos bažnyčios, kuriai paskyrė paskutiniuosius dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus.
Šiandien, vaikštant po Kernavę, beveik kiekviename žingsnyje galima matyti monsinjoro Česlovo Krivaičio palikimą. Tai ne tik pastatai ar paminklai. Tai jo meilė Lietuvai, pagarba istorijai ir tikėjimas, kad žmogaus gyvenimo vertę matuoja ne pareigos ar titulai, o tai, ką jis palieka kitiems.Neatsitiktinai monsinjoras Česlovas Krivaitis vadinamas vienu ryškiausių XX amžiaus Lietuvos dvasininkų ir tikruoju Kernavės kūrėju. Jo gyvenimas liudija, kad ištikimybė pašaukimui gali pakeisti ne tik parapiją, bet ir viso krašto istoriją.
