Yra žmonių, kurių gyvenimai primena ilgą, šviesų kelią, kupiną darbo, pasiaukojimo, meilės ir tyliai daromų gerų darbų. Tokie žmonės ne tik nugyvena garbingą amžių, bet ir palieka ryškų pėdsaką kitų širdyse.
Vienas iš jų – Širvintose gyvenantis Stanislovas Sprogis, gegužės 28–ąją sutikęs ypatingą gyvenimo sukaktį – 95–ąjį jubiliejų. Jo istorija – tai ne tik vieno žmogaus likimas. Tai pasakojimas apie kartą, kuri mokėjo kantriai dirbti, mylėti savo kraštą ir net sunkiausiomis akimirkomis išsaugoti žmogiškumą.
Stanislovo gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Jis gimė gausioje, neturtingoje šeimoje Kiaukliškių kaime, Ukmergės rajone. Augo tarp septynių brolių ir seserų, todėl nuo pat mažens suprato, ką reiškia darbas ir atsakomybė. Vaikystę temdė karo ir pokario metai, nepriteklius, duonos stoka, nuolatinis nerimas. Tačiau būtent sunkumai užgrūdino jo charakterį ir išmokė niekada nepasiduoti.
Mokslas jaunam Stanislovui tapo šviesos spinduliu. Jis atkakliai siekė žinių Želvos vidurinėje mokykloje, o ją baigęs pasirinko mokytojo kelią. Tai buvo laikai, kai kaimo mokyklose trūko pedagogų, o jauni žmonės dažnai būdavo siunčiami ten, kur jų labiausiai reikėjo. Taip 1951 m. rugsėjo 3 dieną vos dvidešimties sulaukęs Stanislovas atvyko dirbti į Jauniūnų pradinę mokyklą. Šiandien jis su šypsena prisimena savo pirmąją kelionę į Jauniūnus. Tuomet net nežinojo, kur tiksliai yra ši vietovė. Vilniaus miesto dar nebuvo matęs, kelių nepažinojo, todėl didžiąją dalį kelio iki Jauniūnų teko eiti pėsčiomis. Kai priėjo Musės upę, geri žmonės parodė mažą mokyklėlę, kurioje jo laukė pirmieji mokiniai. Tokia buvo jo profesinio kelio pradžia – paprasta, kukli, bet kupina didžiulės atsakomybės.
Mokytojo darbas Stanislovui niekada nebuvo tik profesija. Tai buvo pašaukimas. Jis mokė vaikus ne tik rašyti ar skaičiuoti, bet ir būti dorais žmonėmis. Vėliau dirbo Darkuškių septynmetėje mokykloje, po to trejus metus tarnavo kariuomenėje. Sugrįžęs vėl stojo prie mokytojo stalo – Pokiškių mokykloje dėstė įvairius dalykus: istoriją, biologiją, kūno kultūrą, darbus. Tais laikais mokytojas turėjo būti viskuo – ir pedagogu, ir auklėtoju, ir žmogumi, į kurį galima atsiremti.
Būtent Pokiškiuose Stanislovas sutiko ir didžiausią savo gyvenimo meilę – Veroniką. Ten gimė jų šeima, prasidėjo ilga bendro gyvenimo kelionė. Pernai jie minėjo ypatingą sukaktį – 65–erius santuokos metus. Tai nepaprastas laiko išbandytos meilės liudijimas. Jų santykis alsuoja pagarba, rūpesčiu ir švelnumu. Veronika šiandien lydi vyrą kiekviename žingsnyje, o Stanislovo akyse iki šiol matyti tas pats šiltas žvilgsnis, skirtas mylimam žmogui.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Sprogių šeima persikėlė gyventi į Širvintas. Čia prasidėjo naujas Stanislovo gyvenimo etapas – ilgi darbo metai miesto vykdomajame komitete ir merijoje. Žmonės iki šiol prisimena jį kaip žmogų, kuris niekada neatsisakydavo padėti. Ypač ryškiai jo gerumas atsiskleidė sudėtingais nepriklausomybės pradžios metais, kai parduotuvių lentynos buvo tuščios, o daugelis šeimų gyveno labai sunkiai.
Pirmasis Širvintų meras Stanislovas Sprogis suprasdavo žmonių bėdas, nes pats buvo patyręs nepriteklių ir gyvenimo sunkumus. Todėl jo ranka visada būdavo ištiesta padėti. Galbūt todėl šiandien apie jį tiek daug gerų žodžių. Vidurinės ir vyresniosios kartos širvintiškiai Stanislovą prisimena kaip žmogų, kuris niekada neieškojo naudos sau. Jis gyveno taip, kad po jo liktų ne garsūs pažadai, o tikras žmogiškas gerumas.
Šiandien Stanislovas prisipažįsta, kad regėjimas jau susilpnėjo, kad metai primena apie save vis dažniau. Tačiau jo dvasia išliko stebėtinai jauna. Jis mieliau kalba ne apie skaudžius išgyvenimus, o apie šviesias akimirkas, apie sutiktus žmones, apie gyvenimo grožį. Ir būtent tame slypi tikroji jo stiprybė.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
