Iš įdomių kelionių sugrįžus

Į užsienį – Lenkijos pakraštį

Ekskursantų grupė prie Seinuose Antanui Baranauskui atminti pastatyto paminklo

Ekskursantų grupė prie Seinuose Antanui Baranauskui atminti pastatyto paminklo

Ankstų rugpjūčio rytą išvykome iš Širvintų. Kelias pro Vilnių, Lazdijus neprailgo. Tuštutėlėje muitinėje stabtelėjome išsikeisti eurų į zlotus, dar minutė – ir jau Lenkija; žalia, kalvų kalvelės, karvių bandos. Tvarkinga. Važiuojame žeme, kur kadaise gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Skaityti daugiau »

Ilgametė mokytojų tradicija nenutrūksta

Išvykos akimirka

Išvykos akimirka

Jau bene šešiolika metų, Širvintų rajono buvusių kaimo pradinių mokyklų mokytojų tradicija – vasarą aplankyti vis kitą Lietuvos kampelį, nenutrūksta. Šiais metais rugpjūčio 4 dieną susiruošėme vykti į vienos dienos edukacinę išvyką po Žemaitiją.

Pirmiausia aplankėme Šilalės rajone esančius Dionizo Poškos Baublius. Šilalės rajone Bijotų kaime ant kalvos, kur senovėje buvo Barzdžių dvaras, rašytojas ir istorikas Dionizas Poška (1765-1830) nupjauto medžio kamieno storiausioje dalyje įrengė kambarėlį, kurį pavadino Baubliu. Ten sudėjo surinktus senovinius radinius, namų apyvokos daiktus. Sakoma, kad žmonės ąžuolą Baubliu vadino todėl, kad vėjas jo giliose drevėse baubte baubė, o pats rašytojas Baublio vardą siejo su senovės lietuvių dievaičiu Bubilu. Dabar D. Poškos Baubliai – Šilalės Vlado Statkevičiaus krašto muziejaus padalinys. Skaityti daugiau »

Grožėjomės tulpių žiedų pasaka…

Vasaros kelionės
Grožėjomės tulpių žiedų pasaka…
Išaušo gražus, šiltas ir saulėtas gegužės 11-osios rytas. 46 „bočiai-keliauninkai“, vadovaujami energingos, linksmos, visad geros nuotaikos Pensininkų sąjungos „Bočiai“ Širvintų bendrijos pirmininko pavaduotojos Genovaitės Abromavičienės, atvykus autobusui, pajudėjome Radviliškio link. 2-jų valandų kelionė, ir mes – Burbiškio dvare. Mus pasitiko ekskursijos vadovas Sigitas, kuris lydėjo pėsčiomis keliaujant po dvaro parką.
Dvaro parkas užima 28 ha plotą, jo centrinėje dalyje yra 3 ha tvenkinys su 15 salų, 11 tiltų ir tiltelių. Parke auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai: kazokinis kadagys, europinis maumedis, didžioji pocūgė ir kt. Parke gyvena apie 40 paukščių rūšių. Aštuonios kanalais ir eglėmis apjuostos apžvalgos kalvelės, pagrindinė alėja su keturiomis karpotųjų beržų eilėmis. Parke stovi K. Uliansko sukurti Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Išlikę dvaro pastatai: oficina, svečių namas, ledainė, sodininko namas su oranžerijos liekanomis. Šalia rūmų – nedidelė valčių prieplauka.
Senasis Burbiškio dvaras XVII a. priklausė dvarininkams Burboms – pagal jų pavardę ir kilo vietovės pavadinimas. 1817-1940 m. dvaras priklausė bajorams Baženskiams, kurie rekonstravo buvusius dvaro pastatus. Rūmų stilius – neoklasicistinis.
Padėkoję gidui už įdomų pasakojimą, pasiskirstę grupelėmis, nuskubėjome į tulpių žydėjimo šventę – žiedų pasaką…
Gegužę Burbiškio dvaro parke pražysta per 400 tulpių rūšių. Tai „mažoji Olandija“, esanti pačiame Lietuvos viduryje. Ta proga daugiau kaip 10 metų organizuojama Tulpių žydėjimo šventė, pritraukianti daugiau kaip 15 000 žmonių.
Tai buvo atgaiva mūsų sieloms, akims ir širdims.
Dar gyvendami parko tulpių žiedų spalvų pasaka, atvažiavome į Panevėžio r. Puziniškio kaimą. Panevėžio savivaldybės viešoji biblioteka 1987 metais įkūrė Puziniškio dvare Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją, atspindinčią jos gyvenimo faktus bei visuomeninę, kūrybinę veiklą.
Lietuvybės nešėja, valstybės kūrėja, publicistė, pedagogė, filantropė, farmacininkė – šiose srityse Gabrielė Petkevičaitė-Bitė nenuilsdama darbavosi visą gyvenimą. Ji buvo ištikima tėvo skelbtoms demokratizmo, humanizmo idėjoms – tarnauti tautos žmonėms, nešti jiems šviesą, kultūrą, meilę ir pagarbą. Labai jautrus, šiltas, įdomus ir išsamus gidės Irenos pasakojimas mus labai sužavėjo, ypač apie Gabrielės tėvą Joną Leoną Petkevičių, jų šeimos ideologiją. Dar anuomet Ciceronas rašė: „Jeigu pasaulyje nebūtų meilės, būtų tas pat, kas danguje neliktų saulės, o juk ji geriausia ir gražiausia dievų dovana.“
Rašytoja globojo našlaičius, leido į mokslą neturtingus jaunuolius, rašė vadovėlius, kūrė literatūrą, dėstė gimnazijoje, švietė liaudį. 1920 m., būdama Seime, ji ragino tautos žmones: „Kelkimės ir kelkime darbais, pavyzdžiu ir žodžiu.“ Kaip tai tiktų ir mūsų tautos išrinktiesiems Seimo nariams!
Buvome pakviesti į dvarelio terasą ir pavaišinti įvairių žolelių labai kvapnia, skania arbata.
Padėkoję gidei, sėdome į autobusą visi labai geros nuotaikos, tokie pakylėti ir patraukėme namų link, vildamiesi, kad dar keliausime po gražiąją mūsų Lietuvėlę.
Baigiu tokiais palinkėjimais visiems: „Saugiai ir laimingai keliaukim lemties nukryžiuotais keliais. Gyvenimo prasmę suvokę, dovanokim ją kitiems – saulės lašais!“
Ačiū organizatoriams už malonią išvyką! Sveikatos ir Dievo palaimos Jums!
Elena Pakalnienė
Valdos Patinskienės nuotraukos
Vytauto Didžiojo skulptūra
Burbiškio dvaras
Tulpių žiedų spalvų pasaka – atgaiva mūsų sieloms
Tulpių žiedų spalvų pasaka - atgaiva mūsų sieloms

Tulpių žiedų spalvų pasaka - atgaiva mūsų sieloms

Išaušo gražus, šiltas ir saulėtas gegužės 11-osios rytas. 46 „bočiai-keliauninkai“, vadovaujami energingos, linksmos, visad geros nuotaikos Pensininkų sąjungos „Bočiai“ Širvintų bendrijos pirmininko pavaduotojos Genovaitės Abromavičienės, atvykus autobusui, pajudėjo Radviliškio link. 2-jų valandų kelionė, ir mes – Burbiškio dvare. Mus pasitiko ekskursijos vadovas Sigitas, kuris lydėjo pėsčiomis keliaujant po dvaro parką. Skaityti daugiau »

„Dermė“ – Punsko chorų šventėje „Lietuva brangi“

„Dermė“ – Punsko chorų šventėje „Lietuva brangi“
„Lietuva brangi, mano tėvyne…“ – lietuvių dainiaus Maironio ir kompozitoriaus Juozo Naujalio giesmė balandžio 17-ąją sujungė daugiau nei 170 dainininkų ir Punske gyvenančių lietuvių balsus pakilioje chorų šventėje, kurioje dalyvavo ir Širvintų mišrus choras „Dermė“.
Tai, kad lietuvių kalba, lietuvybė, Tėvynės pajauta yra kur kas platesnė nei geopolitiniame žemėlapyje apibrėžta Lietuvos riba, pajutome visi, tą gražią dieną nuvykę į Punsko miestelį Lenkijoje.
Graži Širvintų ir Lenkijos lietuviško miestelio Punsko jungtis – kunigas  Marius Talutis, kurio dėka „Dermės“ choristų balsai ankstų rytmetį darniai sklido pilnutėlėje  iškilioje neogotikinio stiliaus Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje, lietuviškų Šv. Mišių metu giedant Vatikano paskelbtų Gailestingumo metų (2016) himną (žodžių autorius – Giuseppe Costa SJ, muz. – Paulo Inwoodo).
Lietuvių kultūros namų chorų šventėje „Lietuva brangi“, jau 15-ąjį kartą surengtoje Punske, dalyvavo 6 chorai: Punsko lietuvių kultūros namų mišrus choras „Dzūkija“, Alytaus kultūros ir komunikacijos centro kamerinis choras „Varsa“, (vadovas Vidas Simanauskas), Širvintų mišrus choras „Dermė“ (vadovė Jurga Sarpauskienė), Punsko Kovo 11-osios licėjaus mišrus choras „Pašešupiai“ (vadovas Jonas Pavilionis), Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vadovas Tadas Šumskas) ir VGTU choras „Gabija Alumni“ (vadovė Rasa Viskantaitė).
Visų chorų repertuaras, atliktos dainos – tai meilės Lietuvai, jos gamtai, istorijai, žmonėms, tautosakai, atspindys.
Bendrumo ir patriotiškumo jausmas vaikštant gražiai sutvarkyto Punsko gatvelėmis, girdint lietuvių kalbą tiek bažnyčioje, tiek gatvėje, mažose krautuvėlėse, tiek pilnutėlėje Kultūros namų salėje tik patvirtino tai, apie ką kalbėjome važiuodami autobusu – Punksas (pavadinimą miesteliui suteikė XV a. nuo Punios atsikėlę lietuviai) yra lietuviškas kraštas, čia gyvenantiems baltų tautos jotvingių palikuonims Lietuva yra tokia pat brangi, kaip ir kiekvienam iš mūsų.
Dalyvavimas šioje chorų šventėje „Dermės“ chorui buvo be galo gera patirtis – sutikti bendraminčių, pasidalyti išgyvenimais, skambia daina, išgirsti komplimentų iš muzikos pasaulio autoritetų…
Ačiū už puikią gyvenimišką ir koncertinę patirtį choro vadovams Jurgai Sarpauskienei, Ramunei ir Gintarui Pauliukoniams, Daliai Kunevičienei.
Albino Blažio nuotraukos
Nuotraukose:
24  Širvintų ir Punsko jungtis – kunigas Marius Talutis.
201…235 „Dermės“ choras perduoda nuoširdžią padėką iš Širvintų  Punsko lietuvių kultūros namų direktorei Astai Pečiulienei.
27 „Dermė“ – Punsko chorų šventėje „Lietuva brangi“.
IMG 5436  Punsko bažnyčioje
„Dermės“ choras perduoda nuoširdžią padėką iš Širvintų  Punsko lietuvių kultūros namų direktorei Astai Pečiulienei.

„Dermės“ choras perduoda nuoširdžią padėką iš Širvintų Punsko lietuvių kultūros namų direktorei Astai Pečiulienei.

„Lietuva brangi, mano tėvyne…“ – lietuvių dainiaus Maironio ir kompozitoriaus Juozo Naujalio giesmė balandžio 17-ąją sujungė daugiau nei 170 dainininkų ir Punske gyvenančių lietuvių balsus pakilioje chorų šventėje, kurioje dalyvavo ir Širvintų mišrus choras „Dermė“.

Tai, kad lietuvių kalba, lietuvybė, Tėvynės pajauta yra kur kas platesnė nei geopolitiniame žemėlapyje apibrėžta Lietuvos riba, pajutome visi, tą gražią dieną nuvykę į Punsko miestelį Lenkijoje. Skaityti daugiau »

Gelvoniškių išvyka į Seimą

Išvyka į Seimą
Geografijos pamokos mokykloje – įprastas dalykas, bet kai geografijos mokytoja praneša, kad pamoka vyks netradicinėje aplinkoje, tai mus paskatina stengtis, domėtis ir nors truputėlį tapti žingeidesniems.
Taigi vykstame į Seimą. Kelionę ir susitikimą su Seimo nariais mums padėjo suorganizuoti rajono Tarybos narė Daiva Puzinienė. Mūsų laukė ekskursijos vadovas, kuris supažindino su Seimo lankytojų taisyklėmis. Aptarėme vizito eigą ir tikslus. Iš pat ryto patekome į Seimo salę, kur vyko plenarinis posėdis. Turėjome progą pamatyti Seimo pirmininkę, Seimo narius. Susipažinome su balsavimo sistema priimant įstatymus. Stebėjome su dideliu susidomėjimu. Vėliau susitikome su švietimo ministre Audrone Pitrėniene. Ji domėjosi, kaip mums sekasi. Su vadovu lankėmės buvusio Prezidento Algirdo Brazausko ir dabartinės Prezidentės kabinetuose. Pamatėme kitų valstybių vadovų įteiktas protokolines dovanas. Tai įvairūs suvenyrai, šalių simboliai. Susitikome su Seimo nariu V. Gapšiu, kuris papasakojo, kaip prasideda Seimo nario diena, ką nuveikia Seimo nariai dirbdami žmonių labui, atsakė į mūsų pateiktus klausimus.
Netradicine geografijos pamoka likome patenkinti, nors ir gavome daug užduočių, bet daug išgirdome ir pamatėme.
Monika Grygalevičiūtė
Gelvonų vidurinės mokyklos 10 kl mokinė
Su Vytautu Gapšiu...

Su Vytautu Gapšiu...

Geografijos pamokos mokykloje – įprastas dalykas, bet kai geografijos mokytoja praneša, kad pamoka vyks netradicinėje aplinkoje, tai mus paskatina stengtis, domėtis ir nors truputėlį tapti žingeidesniems.

Taigi vykstame į Seimą. Kelionę ir susitikimą su Seimo nariais mums padėjo suorganizuoti rajono Tarybos narė Daiva Puzinienė. Mūsų laukė ekskursijos vadovas, kuris supažindino su Seimo lankytojų taisyklėmis. Aptarėme vizito eigą ir tikslus. Iš pat ryto patekome į Seimo salę, kur vyko plenarinis posėdis. Turėjome progą pamatyti Seimo pirmininkę, Seimo narius. Susipažinome su balsavimo sistema priimant įstatymus. Stebėjome su dideliu susidomėjimu. Skaityti daugiau »

Prie atgijusio žemių kauburėlio…

Prie atgijusio žemių kauburėliio…
Su krintančiais rudenėlio lapais nuskriejo dar vieneri metai – jau septintieji. Piname gyvąjį rožių vainiką, melsdami mūsų arkivyskupui Teofiliui altoriaus garbės. Duonos karolėliai tarp sugrubusių pirštų lydėjo ir brangų mūsų ganytoją gulago kančios keliu…
Su skubančiu laiku auga mūsų gretos. Gal dangiškosios Motinos vedami dvasia bei širdimi vis labiau išgyvename Dievo tarno Teofiliaus artumą, vis ryškesnius jo globos ženklus pradedame įžvelgti ir paprastoje kasdienybėje.
Pirmoje piligriminėje kelionėje ieškojome pėdsakų, kuriuos paliko žemėje jaunuolis Teofilius, vietų, kurias jis lankė jau būdamas kunigu ir vyskupu. Parsivežėme liūdną įspūdį, radę užžėlusį jo tėvo kapą Dusetose. Dar tuomet nejučiomis buvo išsakyta mintis – gal ateityje tai  bus mūsų darbas. Argi galima pamiršti tą, kuris davė mūsų tautai būsimą šventąjį?
Ir štai spalio 13-oji  diena. Mes, Gyvojo rožinio draugijos (GRD) ir Kernavės parapijos Teofiliaus Matulionio maldos būrelio nariai, vėl leidomės kelionėn – į Dusetas. Po naujų ieškojimų kapinėse suradome jau pažįstamą, visai nelankomą kapą. Pakili nuotaika, nors nelengvas darbas… Vėl atgijo kampelis, kur nuo 1911 metų ilsisi Jurgis Matulionis. Pastatėme naują lentelę su nuoroda, jog tai Dievo tarno kankinio Teofiliaus tėvas. Uždegėme žvakes. Diena turėjo būti apvainikuota šventųjų Mišių auka, o liko nedažyta dalis tvorelės.
Nesuprantamu būdu vienai iš mūsų tarsi kažkieno pakuždėta mintis – ir štai jauna moteris, besidarbavusi kapinėse, tarsi sava, su malonumu ir nuoširdžiai užbaigia mūsų darbą.
Bažnyčioje radome būrelį parapijiečių, kalbančių rožančių. Atšventėme Eucharistiją, išsakę  visus GRD maldavimus. Dar trumpas pasidalijimas mintimis apie vyspupą Teofilių ir padėka Dievui už tą dieną:
„Kokie nesuvokiami, Aukščiausiasis, Tavo keliai! Vis ieškome didžio ganytojoTeofiliaus žemėje paliktų pėdsakų. Jaučiame, jog vis giliau paliečia mus kilni jo dvasia. Viešpatie, ar nebus dar vienas Tavo malonės ženklas ir ši diena?..
Ryžomės pagerbti atminimą tėvo,  taip jautriai išgyvenusio atsakomybę savo pašaukimui ir tautai. Tėvo šeimos, kurios tvirto tikėjimo ir krikščioniškos moralės aplinkoje augo būsimas šventasis. Juk tai metas, kai Bažnyčia, ieškodama kelių šeimai atgaivinti, laukia ir mūsų maldų. Visa, ką šiandien patyrėme, atiduodame Tau, Viešpatie, kaip kuklią atnašą šventųjų Mišių aukai, kartu melsdami altoriaus garbės Dievo tarnui Teofiliui, o jo artimiesiems amžinos ramybės.“
Palikę mūsų kasdien kalbamą maldą Dievo tarnui Teofiliui altoriaus garbei išmelsti, atsisveikinome su bažnyčia… bažnyčia, kuri prieš 104 metus palydėjo gausios šeimos tėvą į amžinojo poilsio vietą.
Po  viso to vėl grįžome prie mūsų atgaivinto žemės kauburėlio… jau drauge su būreliu uoliųjų moterų. Klebono iniciatyva parapijiečiai tvarko apleistus kunigų kapus. Dabar lengva širdimi patikėjome jų globai ir šią, iki tol nežinomo žmogaus amžinojo poilsio vietą. Sukalbėję „Viešpaties Angelas …, “ palikome kapines. Išsinešėme viltį, kad dar vienas, mūsų arkivyskupui toks savas Lietuvos kampelis, maldaus Viešpatį jam altoriaus garbės.
s. Felicija Grybaitė (KKMD)
GRD ir Teofiliaus Matulionio maldos būrelio narė
011 – Kapas prieš tvarkymą
023 – Tvarkome “išsijuosę”…
052 – Prie sutvarkyto Teofiliaus Matulionio tėvo Jurgio Matulionio kapo.
Kapas prieš tvarkymą

Kapas prieš tvarkymą

Su krintančiais rudenėlio lapais nuskriejo dar vieneri metai – jau septintieji. Piname gyvąjį rožių vainiką, melsdami mūsų arkivyskupui Teofiliui altoriaus garbės. Duonos karolėliai tarp sugrubusių pirštų lydėjo ir brangų mūsų ganytoją gulago kančios keliu…

Su skubančiu laiku auga mūsų gretos. Gal dangiškosios Motinos vedami dvasia bei širdimi vis labiau išgyvename Dievo tarno Teofiliaus artumą, vis ryškesnius jo globos ženklus pradedame įžvelgti ir paprastoje kasdienybėje.

Pirmoje piligriminėje kelionėje ieškojome pėdsakų, kuriuos paliko žemėje jaunuolis Teofilius, vietų, kurias jis lankė jau būdamas kunigu ir vyskupu. Parsivežėme liūdną įspūdį, radę užžėlusį jo tėvo kapą Dusetose. Dar tuomet nejučiomis buvo išsakyta mintis – gal ateityje tai  bus mūsų darbas. Argi galima pamiršti tą, kuris davė mūsų tautai būsimą šventąjį? Skaityti daugiau »

Dviračiais palei Norvegijos fiordus (4)

Dviračiais palei Norvegijos fiordus
(Pabaiga)
Baigiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Primename, kad žygyje dalyvavo širvintiškiai Rasa Rulevičiūtė-Skirkevičienė, jos vyras Donatas, Rasos brolis Ramūnas ir draugė Nastia. Skaitytojų dėmesiui, Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės mintys apie paskutines šešias kelionės dienas.
Dešimtoji kelionės diena – liepos 29-oji, trečiadienis. Nuvažiuoti 59 kilometrai, pakilimas aukštyn – 1319 metrai, nusileidimas žemyn – 1334 metrai.
„Naktį lietus pakrapnojo, bet rytas išaušo saulėtas. Kartu su mašalais papusryčiavome ir palikome akmenuotą ežero krantą. Kelias vingiavo į viršų. Ramiai sau mynėme, kol pasiekėme serpantiną. O tada – žemyn! Deja, įsibėgėti nebuvo kur, nes keliukas, nors ir status, tačiau apačion vingiavo tarsi gyvatė. Reikėjo laikytis saugaus greičio, kad posūkyje neišlėktum. Nusileidę prie fiordo radome tobulą akmeninę pakrantę. Žvejai išsitraukė meškeres, o mes – kilimėlius. Sėdime ir mėgaujamės saule. Žmonių aplink nematyti, tik tolumoje fiorde plaukioja jachta ir keli kateriai. Visiška ramybė…
Diena mynimui pasitaikė puiki. Nors pakilimai ir ilgi, užtat ir nuokalnės tokios pačios. Vienoje vietoje mano dviratuko spidometras užfiksavo net 54 kilometrų per valandą greitį! Pakeliui sustojame parduotuvėje, mus aptarnauja kasininkė lietuvė. Kol kas visi Norvegijoje sutikti lietuviai labai mieli ir draugiški.
Nakvynei apsistojome keistoje aikštelėje, panašioje lyg ir į keliuką. Panašu, kad šią naktį sulauksime lietaus, bent jau taip atrodo pažiūrėjus į dangų. Dieną pūtęs ir mums ganėtinai trukdęs smarkus vėjas pagaliau nurimo. Įsiminė nuo aukšto tilto žvejojantis vyras, nes jo mašina taip pat stovėjo netoliese, ant to paties tilto. Lietuvoje kelių eismo taisyklės taip daryti draudžia. Įdomu, kaip iš tikrųjų yra Norvegijoje? Šienaujamose pievose vietoje gandrų karaliauja kirai.“
Vienuoliktoji kelionės diena – liepos 30-oji, ketvirtadienis. Nuvažiuoti 54 kilometrai.
„Rytą lijo kaip reikiant. Vos tik lietus aprimo, susipakavome ir nulėkėme prie kelto. Pučia labai stiprus vėjas ir pilkus debesis greitai pravaiko. Verdant pietus net dviejuose balionuose baigėsi dujos… Nuo kelto iki Bergeno dviračių trasa – 87 kilometrai. Tokio stipraus vėjo dar nebuvo. Gerai dar, kad dažnai mums pūsdavo į nugarą. Sustojame likus iki Bergeno 30 kilometrų. Nakvynei vietą surasti sunku. Prie fiordo aptinkame valčių prieplauką. Labai vėjuota, žuvy nekimba. Dujos visai pasibaigė, tenka arbatą virtis ant ugnies, susėdus ant keliuko, kitur trukdo stiprus vėjas.
Važiuojant iš šiaurės į pietus reljefas švelnėjo, uolos apvalėjo, krioklių mažėjo. Šiandien važiavome miško keliu. Eglės suaugusios taip tankiai, kad žmogui įžengti neįmanoma, nebent tik kokiam troliui. Miško paklotė sudaryta vien iš samanų. Virš mūsų galvų suaugusios eglių šakos sudaro tunelį. Juo ir riedame žemyn.“
Dvyliktoji kelionės diena – liepos 31-oji, penktadienis. Nuvažiuoti 52 kilometrai. Iš viso – apie 600 kilometrų.
„Lietus trukdė tinkamai susipakuoti daiktus. Iki Bergeno liko visai nedaug. Pravažiavome keletą labai įspūdingų tiltų, pastatytų per fiordus. Sustojome prie karinių įtvirtinimų, apžiūrėjome dar Pirmojo pasaulinio karo bunkerius, patrankas ir kitus karinius įrenginius. Mūsų vyriokai statybų aikštelėje rado riedlentę. Neaišku, ar ta statybų aikštelė dar naudojama, ar jau apleista, nes dabar lyg ir darbo metas, tačiau žmonių nė kvapo. Artėjant prie Bergeno, baigėsi kaimiška idilija. Nors eismas intensyvus, tačiau mūsų negąsdino, nes dviračių takų daug. Pervažiavę centrą, pasukome Paradis (Rojus) mikrorajono link, kur gyvena mūsų draugai (studijų kurso draugė, dirbanti architekte). Ten mūsų laukė karšta sriuba ir arbata.“
Tryliktoji ir keturioliktoji dienos – rugpjūčio 1-oji ir rugpjūčio 2-oji, šeštadienis ir sekmadienis – poilsio dienos Bergene. Iš šio miesto rugpjūčio 3 dieną, pirmadienį, skrydis lėktuvu į Lietuvą.
„Paskutinėmis dienomis nuvažiuota labai mažai kilometrų, todėl Ramūno užrašuose joms vietos neliko…
Šeštadienį pasivaikščiojome po Bergeno centrą, aplankėme Brygeno prieplauką, kuri 1980 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai – Norvegijos istorijos ir kultūros pavyzdys. Brygeno prieplauka šimtus metų buvo judrus prekybos ir amatų Bergeno miesto centras. Nors dauguma pastatų bėgant amžiams buvo sudeginti, vėliau jie buvo atstatyti originaliu stiliumi. Šiandien ši prieplauka – suvenyrų, kavinių ir menininkų dirbtuvių vieta, uoliai lankoma turistų. Šalia turistų mėgstamo miesto centro – labai jaukus senas medinių namų rajonas su gausybe rožių. Pakilus ant kalno – visas Bergenas kaip ant delno. Šiandien vakarienei – šaltibarščiai su bulvėmis.
Išaušo puikus sekmadienis. Užkopėme į Floyen kalną. Apžvalgos aikštelėje mus, kaip ir kitus žiopsotojus, užklupo liūtis. Galima buvo greitai atpažinti atvykėlius, nes turistai tuoj puolė slėptis po kavinių stogais, o vietiniams nė motais – toliau sau vaikštinėjo, o vaikai žaidė žaidimų aikštelėje. Nusileidę į miesto centrą, užsukome į mažą, jaukią kavinukę. O kavos skanumėlis! Apdžiūvę išlindome lauk ir toliau pratęsėme pažintinę kelionę po senamiestį. Eidami pakrante pastebėjome, kad į pakrantės apsaugos laivus įleidžiami turistai. Žinoma, ten patraukėme ir mes. Mūsų grupei paskyrė labai smagų gidą – jauną jūreivėlį, atliekantį tame laive karinę tarnybą. Gidas daugiau kaip valandą mus vedžiojo po laivą, pasakojo, rodė prietaisus ir išsamiai atsakinėjo į mūsų klausimus. Buvo labai įdomu.
Kadangi buvo sekmadienis, miesto centre radome atidarytą bažnyčią. Užėjome. Vyko mišios. Bažnyčia labai kukli ir jauki. Norvegiškai giedamos mišios skambėjo pažįstamai, tačiau kartu ir mistiškai. Pati bažnyčia ypatinga tuo, kad jos fasade įstrigęs patrankos sviedinys ir kad ji be centrinės navos turi tik vieną dešinę…
Vakare vėl sėdome ant dviračių ir nulėkėme prie senos medinės bažnyčios, pastatytos dar XI amžiuje, o  XIX amžiuje perkeltos prie Bergeno. Deja, ji sudegė ir tik vėliau atstatyta. Tada Madrugada nulėkėm prie karališkosios rezidencijos. Kuklus dvarelis, statytas XX amžiaus pradžioje. Šalia jaukus parkas prie ežero, apsodintas paprastais augalais. Savo ekskursijos pabaigai pasilikome Grygo sodybą. Vingiuoti parko takeliai ir laipteliai veda prie mažyčio kambarėlio, kuriame sutalpinti stalas, sofa, supamasis krėslas ir, savaime aišku, pianinas. Grygo sodyba paliko gilesnį įspūdį nei karališka rezidencija.
Po Bergeną važinėti dviračiais – vienas malonumas. Nuo centro visų svarbiausių miesto objektų link veda platūs dviračių takai. Tiesa, reikia saugotis kitų dviratininkų, nes laksto jie ten labai greitai. Mano mėgstamiausi gyvūnai – katinai – Bergene ypatingi. Didžiuliai, didesnių niekur nesu mačiusi…
Paskutinė diena Bergene. Prieš pietus nutarėm aplankyti kelias didžiules parduotuves ir nupirkti lauktuvių bei šiaip į vitrinas paspoksoti. Apsilankėme didžiulėje sporto prekių parduotuvėje, kurioje galima nusipirkti drabužių ir įrangos absoliučiai visoms sporto rūšims: jodinėjimui, slidinėjimui, bėgimui, žvejybai, medžioklei, turizmui ir t.t. Važiuodami atgal centro link mažumėlę nuklydome. Vis dėlto painoki tie dviračių takai, ypač kada vyksta kelių remonto darbai. Nuvargusi grupės dalis grįžo namo, o ištvermingieji dar numynė centro link.
Šiandien mūsų laukia naktis oro uoste. Tokių pat likimo brolių čia suradome ir daugiau. Kas išsitiesęs miegmaišį, kas ant suoliukų įsitaisęs. Oro uostas nedidelis, tačiau patogus keliautojams. Svarbiausia – ant suoliukų galima patogiai išsitiesti (daugumoje oro uostų suoliukai kieti ir su pertvaromis).
Naktį praleidę oro uoste, rugpjūčio 4 dieną, 7.37 val. mes jau sėdime lėktuve, skrendančiame į Lietuvą. Įdomu, kad važiuojant iš Vilniaus oro uosto į namus, Donatui nuleido padangą!!!“
Mintis užrašė Remigijus Bonikatas, fotografavo Ramūnas Rulevičius
51 – Pilyje vienas iš mūsiškių suvaidino norvegų karį.
224 – Atvirų durų diena kariniame laive
250 – Mes ir senutė Bergeno pilis
12 – Paskutinis atokvėpis gamtoje prieš įvažiuojant į didmiesčio rajoną.
83 – Bergene svečiuose pas draugus.
72 – Įtvirtinimai prie Bergeno
Paskutinis atokvėpis gamtoje prieš įvažiuojant į didmiesčio rajoną.

Paskutinis atokvėpis gamtoje prieš įvažiuojant į didmiesčio rajoną.

Baigiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Primename, kad žygyje dalyvavo širvintiškiai Rasa Rulevičiūtė-Skirkevičienė, jos vyras Donatas, Rasos brolis Ramūnas ir draugė Nastia. Skaitytojų dėmesiui, Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės mintys apie paskutines šešias kelionės dienas.   Skaityti daugiau »

Dviračiais palei Norvegijos fiordus (3)

Liračiais palei Norvegijos fiordus (3)
Tęsiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Skaitytojų dėmesiui – šešta, septinta, aštunta ir devinta kelionės dienos.
Šeštoji kelionės diena – liepos 25-oji, šeštadienis. Nuvažiuota 75 kilometrai, pakilimas aukštyn – 1202 metrai, nusileidimas žemyn – 1400 metrai. Maršrutas: Shei – Forde – Bygstad.
Rasa: „Orų prognozės šiandien žadėjo puikų orą. Jos išsipildė su kaupu – visą dieną švietė saulė ir neiškrito nė lašas lietaus. Kadangi sunkiąją perėją įveikėme vakar, šiandien nebuvo kur skubėti. Iš nakvynės vietos pajudėjome gerai išsimiegoję ir išsidžiovinę daiktus. Pravažiavome daugybę mielų kaimelių. Forde miesto parke prie upės papietavome. Nors šiandien ir neplanavome numinti daug kilometrų, tačiau, beieškant vietos nakvynei, teko paplušėti. Prie fiordo krantai statūs, aplink vien uolos arba ūkininkų valdos. Šiaip ne taip prie pat skardžio užtikome jaukią vietelę. Vieno kelionės draugo dviračio ratui sulūžo stipinas, vyrai bandė pakeisti nauju, tačiau nepavyko. Labai romantiškai nuteikia ant šalia besiganančių avyčių pritaisytų varpelių skambčiojimas. Mūsų žvejams pasisekė – sugavo net penkias nemažas žuvis. Rytoj bus skanūs pietūs…“
Ramūnas: „Rytą oras puikus. Pasiskaitę internete, pareguliuojam Daivos dviračio stipinus, ratas lyg ir tiesesnis. Minam iki Forde. Forde apsiperkam Biltimoje, parke pavalgome ir miname toliau. Nedidukas serpantinas, pakilimas 350 metrų. Toliau leidžiamės iki Dalsfjorden fiordo. Pakeliui prakiūra Nastės padanga – įstrigęs stiklas. Vakare stovyklavietė prie pat kelio. Alina ir Tolikas pagauna 5 žuvis – vakarienė ir pusryčiai. Diena buvo be lietaus, pastebimai šiltesnė.“
Septintoji kelionės diena – liepos 26-oji, sekmadienis. Nuvažiuota 34 kilometrai, pakilimas aukštyn – 888 metrai, nusileidimas žemyn – 845 metrai. Maršrutas: Bygstad –  Dale – Flekke.
Rasa: „Šiandien ir vėl be lietaus! Daug daug saulės, nosis nusvilom iki raudonumo. Ramiai, neskubėdami papusryčiavome, patvarkėme savo dviračius – ir pirmyn. Pavažiavę vos porą kilometrų, radome puikų priėjimą prie fiordo. Lyg ir statoma prieplauka, o gal šiaip akmenų skaldykla. Žvejai tuoj pat išsitraukė meškeres ir netrukus ant kranto gulėjo viena skumbrė, trys lyrai, iš kurių vienas – didžiulis. Žuvies per pietus užteko visiems. Pasilepinę saulutėje, nuriedėjome tolyn. Privažiavome vieną tunelį, po to, išnirę iš antro, patekome į apžvalgos aikštelę, nuo kurios prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas į krioklį, salas ir didžiulį modernų tiltą. Pasigrožėję pranėrėme dar pro du neilgus tunelius. Įdomu, kad šie keturi tuneliai skirti tik pėstiesiems ir dviratininkams. Čia pat nedidelis jaukus Date miestelis. Kažkurioje miško sankryžoje pasukome ne ten, todėl teko kelis kilometrus grįžti atgal. Jau ir vakaras buvo „ant nosies“, reikėjo ieškoti vietos nakvynei. Rasti tokią vietą ne taip paprasta, nes aplinkui vien uolos, miškai ir pelkės. Pagaliau pavyko surasti sausą ir daugmaž lygią vietelę. Visai šalia tamsus ir šlapias miškas, kuriame, panašu, tik troliai gali gyventi.“
Ramūnas: „Rytą – dviračių valymas, visi tepam grandines. Matom, kad tokiais tempais iki Bergeno spėsim, taigi, pamynę tris kilometrus, stojam priešais krioklį, gaudome žuvis. Deginamės, džiaugiamės saule, niekur neskubame. Toliau pajudam po pietų, važiuojam per keturis tunelius iš eilės. Vienoje vietoje pasukam ne ten, taigi tenka 2,5 km grįžti. Vakarop pradedame ieškoti vietos nakvynei, bet aplink skardžiai, statūs šlaitai. Galiausiai stojame prie pat kelio, atviroje vietoje. Šalia staliukas su suolais. Ilgai nevakarojam, užpuola mašalai, lendam į palapines.“
Aštuntoji kelionės diena – liepos 27-oji, pirmadienis. Nuvažiuota 21 kilometras, pakilimas aukštyn – 220 metrai, nusileidimas žemyn – 292 metrai. Maršrutas: Leite – Korssund.
Rasa: „Naktį trumpai nulijo, tačiau rytą debesys išsisklaidė, oro temperatūra pakilo iki 21 laipsnio šilumos. Šiandien nuvažiavome labai nedaug, nes skubėti nebėra kur. Oras puikus, išsirinkome gerą poilsio vietą prie fiordo kranto, nuo kurio matosi daug nedidelių salelių. Žvejams kol kas visiškai nesiseka… Tiesa, važiuodami pakeliui prisirinkome raudonikių ir voveraičių. Aplinkui daug mėlynių, tik kad jos labai rūgščios. Vis dar stebina vairuotojų atsargumas ir mandagumas. Kad ir šiandien, važiuojant siauru keliuku, sunkvežimio vairuotojas išlipo iš mašinos ir šypsodamasis stebėjo, kaip mes vorele miname viršun. Ir taip būna dažnai, gal tik kelios mašinos mus aplenkė „lietuviškai“… Nakvynei apsistojome už nedidelio kaimelio, kuris net mūsų žemėlapyje nebuvo pažymėtas. Pasiteiravome dviejų močiučių, kur artimiausia parduotuvė. Jos angliškai nekalbėjo, tačiau stengėsi mums norvegiškai paaiškinti ir, aišku, šypsojosi…
Ramūnas: „Šiandien važiuojame mažai, jau 14 valandą stojame ant didžiulių uolų, šalia fiordo, ir ilsimės. Žuvų nepagaunam, aptinkam kelias voveruškas ir raudonviršį. Palapines geriau statyti ant akmens – nors ir vėjo prapučiamos, bet šilčiau nei samanose – ten daug drėgmės.“
Devintoji kelionės diena – liepos 28-oji, antradienis. Nuvažiuota 52 kilometrai, pakilimas aukštyn – 835 metrai, nusileidimas žemyn – 798 metrai. Maršrutas: Korssund – Salbu –  Hyllestad – Kysjedalsvika – Rutleda.
Rasa: „Pasirodo, miegoti ant didžiulio akmens nėra jau taip ir kieta. Ypač kai naktį ir rytą nelyja. Šiandien mus vėl lepina saulė, todėl važiuojant mūsų nuotaika puiki ir tie suplanuoti 40 kilometrų pralekia vienu akimirksniu. Lėkdami kelto link, pakeliui matėme senąjį akmenskaldžių muziejų. Šiąnakt vėl teks nakvoti prie ežero, ant akmenų. Iš trijų pusių supdami, mus gąsdina tamsūs debesys – matyt, sulauksime lietaus. Salter – mielas žvejų miestelis, prieplaukoje nė vienos jachtos. Žvejai labai įvairaus amžiaus – nuo vaikų iki senjorų. Katinų – nė vieno… Šiandien Norvegija kvepia ką tik nupjautu šienu. Prieš tai kvepėjo karvėmis…“
Ramūnas: „Iki kelto liko 40 kilometrų. Oras puikus, apie 20 laipsnių šilumos. Važiuojam neskubėdami, valgome mėlynes, geriam kavą. Užkandam prie parduotuvės ir 15 valandą pasiekiam prieplauką. Keltas 16.25 val., krauname devaisus, maudomės ir skalbiamės. Keliamės per Sognefjord fiordą (keltas Rysjedalsvika – Ruthedal – 36 Nok). Išlipę iš kelto pavažiuojame keletą kilometrų ir stojame ant ežero kranto. Žvejojam, kepam žuvį, vakarieniaujam. 21.30 val. mašalai nugali, visi lendam į palapines.“
Tekstą spaudai parengė Remigijus Bonikatas, nuotraukos – Ramūno Rulevičiaus
16 – Vienas iš daugelio jaukių miniatiūrinių miestelių palei fiordą
22 – Prieš akis neilgas tunelis
56 – Po rimto minimo ir ant akmens miegoti minkšta
11 – Vienintele nuotrauka, kurioje visa grupė kartu (su fotografu Ramūnu)
15 – Žvejai pietų neruošia, jie žvejoja…
30 – Mėlynių labai daug, bet jos labai rūgščios
13 -1 Už kelių kilometrų – jau ir Atlanto vandenynas
Prieš akis neilgas tunelis

Prieš akis neilgas tunelis

Tęsiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Skaitytojų dėmesiui – šešta, septinta, aštunta ir devinta kelionės dienos.   Skaityti daugiau »

Dviračiais palei Norvegijos fiordus (2)

Dviračiais palei Norvegijos fiordus
Remdamiesi Ramūno Rulevičiaus ir jos sesers Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės užrašais tęsiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais  vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Skaitytojų dėmesiui trečia, ketvirta ir penkta kelionės dienos.
Trečioji kelionės diena
Liepos 22-oji, trečiadienis. Nuvažiuota 71 km, pakilimas aukštyn – 1198 m, nusileidimas žemyn – 1198 m. Maršrutas: Oye – Grodas – Stryn – Loen.  Atsisuko 8 dviračių ratų stipinai.
Rasa: „Pasakiškų senų akmeninių tiltų, smarkaus lietaus, stačių įkalnių ir labai ilgų nuokalnių diena. Iki pavakario merkė įkyrus lietus, trukdydamas gėrėtis įspūdingais kalnais ir tarpekliais, kurie jau porą šimtų metų traukia poilsiautojus. Matėme daugybę krioklių ir krioklelių, avyčių, karvių bandų ir mažyčių namelių samaniniais stogais. Tarpeklis iš tiesų įspūdingas, tik tas lietus įkyrus, o kartais jau ir visai stiprus. Važiuoti dar nieko, į kalną minant pedalus visai šilta, tačiau sustojus… Net karšta arbata ir vakar pagautos ir šiandien iškeptos žuvys nesušildė. Po visos dienos įtempto mynimo lietuje mūsų laukė tikras apdovanojimas, – išlindo saulė ir mūsų laukė 6 procentų 6 kilometrų ilgio nuokalnė. Mano spidometras kartą užfiksavo net 46,8 kilometrų per valandą greitį. Brrr… O jeigu… Labai tikiuosi, kad ši naktis praeis be nuotykių. Labanakt. Tiesa, dar važiavome tuneliu. Gan ilgu. Buvo truputį baugu. Labai triukšminga ir tamsu.
Ramūnas: „Keliamės 8.30 val. palaukę, kol baigsis lietus. Pusryčiaujam, atplaukia jachta (didelė). Išvažiuojam, už Oye prasideda rimtas pakilimas. Tai lyja, tai ne. Gausybė žemuogių, senovinis tiltas, įspūdingas slėnis su kriokliais, stačiais šlaitais, karvėmis ir piemenų nameliais. Kylam ir kylam, kol pasiekiam perėją, prasideda leidimasis ir baisus lietus. Sustojam prie „tuliko“, kuris šildomas ir yra karšto vandens. Pietaujam, skanaujam žuvis – upėtakį, lyrą ir „baisiakus“. Toliau leidžiamės, po to kylame, vėl leidžiamės, orai gerėja. Ties Hornindalsvatn ežeru pastebime, kad Daivos galinis ratas kiek kreivas, bandom lyginti, tačiau nelygumas lieka. Dar šiek tiek pakilus, prasideda didžiulis nusileidimas iki Stryno. Šlapiomis kojomis minam palei Innvikfjorden, ieškom vietos nakvynei. Randam neblogą vietą, – terasą palei fiordą, apaugusį medžiais. Vakarieniaujam ir pavargę krentam į palapines, pasiruošę šaltai nakčiai. Iki ledyno 30 km, slėnis matosi anapus fiordo.
P.S. Visgi daug lietaus, kaip sakė vietiniai vaikinai lietuviai, vasaros savaitė Norvegijoje jau buvo, o mes pavėlavome.“
Ketvirtoji kelionės diena
Liepos 23-oji, ketvirtadienis. Nuvažiuota 30 km, pakilimas aukštyn – 423 m, nusileidimas žemyn – 290 m. Maršrutas: Loen – Olden – Briksdal.  Be gedimų.
Rasa: „Šiandien apturėjom vos kelis lašus lietaus!!!  Tad įdegėm nosis ir žandus. Šiandienos tikslas – ledynas. Apsistojame kempinge prie didžiulio krioklio. Nuo jo iki ledyno vos 4,5 kilometrai į kalnus. Takas į viršų labai geras, žmonių daug, visus tinginius beveik iki pat viršaus užvežė trolių autobusiukas. Mes, savaime aišku, ėjome pėsčiomis. Kalnų upė, tekanti iš ledyno, įspūdinga ir triukšminga. Čia pat didžiulis krioklys. Nuo jo trykštantys purslai, tikra atgaiva sušilus kylant į viršų. Informaciniuose stenduose parašyta, kad per vieną sekundę iš ledyno susidaro ir apačion nubėga 10 000 litrų vandens. Ledynas per pastaruosius dešimtmečius gerokai aptirpęs ir toliau vis mažėja. Nuotraukose, darytose prieš dešimt metų, matosi, kad prie ledyno buvo galima laisvai prieiti ir ant jo užlipti. Dabar matosi tik jo liežuvis, pakibęs tarp dviejų kalnų. Palapines pasistatome ant lygios pievutės be akmenų ir be potvynio grėsmės, tik visą laiką girdisi duslus,  krentančio nuo krioklio vandens garsas (panašus į krentančių akmenų).  Įdomu, kad jeigu šis garsas stiprėja, – lauk stipraus lietaus. Krioklio pavadinimas – Volefossen. Krioklys įspūdingas, tačiau pagal dydį Norvegijoje tik 45-tas… Tarp kitko kempingas įrengtas toje vietoje, kur kažkada seniai seniai buvo įvykusi kalnų griūtis. Miegoti buvo kiek neramu…“
Ramūnas: „Keliamės tradiciškai 8.00. Pusryčiai, fotosesija ir riedam. Miestelyje Loen pirmas maisto apsipirkimas norvegiškomis kainomis. Perkam, kas būtiniausia (duona – 10 Nok – 1.08 EUR), skaniausia (kefyras – 19 Nok, – 2.06 EUR) ir pigiausia (tunas aliejuje – 12,90 Nok – 1.30 EUR). Toliau judam palei fiordą iki kruizinio laivo, tai jis paryčiais triukšmavo atplaukdamas. Sukam į slėnį link ledyno. Turistų pilna, du ežerai ir pasiekiam kempingą prie pat ledyno. (Kempinge už palapinę – 60 Nok – 6.50 EUR , ir už vieną žmogų 30 Nok – 3.25 EUR, – nakvojant dviese palapinėje išeina 120 Nok, pirtis – free, dušas – 10 Nok/3 min. – 1.08 EUR,  -). Susitvarkom, papietaujam ir einame pėsčiomis link ledyno. Apžiūrėję skubame grįžti į kempingą, nes pirtis veikia nuo 17.00 val. iki 19.30 val.  pirtyje karšta , upelyje šalta. Po to laisvas laikas, tinginiaujam, vakarieniaujam, krauname devaisus (įrenginius). Šalia triukšmauja krioklys, kempingas ir visas slėnis atrodo kaip iš reklaminio bukleto. P.S. Pirma diena be lietaus.“
Penktoji kelionės diena
Liepos 24-oji, penktadienis. Nuvažiuota 83 km, pakilimas aukštyn – 1316 m, nusileidimas žemyn – 1220 m. Maršrutas: Briksdal – Olden – Invik – Skei.  Sulūžo 1 stipinas.
Rasa: „Šiandien pas mus rimto mynimo diena. Pati sunkiausia, nes priekyje sudėtinga perėja. Per aštuonis kilometrus reikia pakilti 600 metrų. Užsiritus ant perėjos mūsų laukė vos septyni laipsniai šilumos ir žvarbus vėjas su lietumi. Tas lietus sugadino mums taip laukiamą smagų nusileidimą žemyn. Lietus nenustojo lyti visą dieną, todėl teko apsistoti jaukiame kempinge prie didžiulio Jolstravatn ežero. Mažame namelyje buvo šilta ir gera…“
Ramūnas: „Keliamės 8.00 val., išvažiuojame 10.00 val. Kaip tik pradeda lyti. Grįžtame iki Oldeno, o tada palei fiordą pasiekiame serpantiną (labai vingiuota kalnų kelio dalis – red. pastaba). Serpantinas – 8 kilometrų. 600 metrų pakilimas, kurį sunkiai pakelia Donato dviratis – pabėga vienas galinio rato stipinas, ratas pastebimai kreivas. Leidžiamės žemyn, lyjant lietui, šalta. Tikslas – Jolstravatn ežeras. Skei miestelį ant ežero kranto pasiekiam sulyti ir sušalę. Daug negalvoję apsistojam kempinge, namelyje. (Keturių vietų namelis kainuoja 450 Nok – 48.78 EUR). Radiatorius atsukam iki galo, kaičiam arbatą. Namelyje šilta ir jauku.“
Kalbėjosi ir dienoraščius vartė Remigijus Bonikatas
Ramūno Rulevičiaus nuotraukos
(Bus daugiau)
32 – Sunku surasti tokią vietą, kur tilptų visos keturios mūsų palapinės
12 – Trumpas sustojimas prieš pagrindinį pakilimą. Kol kas dar nenutuokiam, kas mūsų laukia…
17 – Perėjoje laukė vos septyni laipsniai šilumos ir žvarbus vėjas su lietumi.
215 – Tarp dviejų kalnų nukaręs ledyno liežuvis
24 – Tolumoje matosi nuo kalnų sruvenantis upelis ir šimtametis tiltas iš akmenų
166 – Smagu leistis žemyn link ledyno
Trumpas sustojimas prieš pagrindinį pakilimą. Kol kas dar nenutuokiam, kas mūsų laukia…

Trumpas sustojimas prieš pagrindinį pakilimą. Kol kas dar nenutuokiam, kas mūsų laukia…

Remdamiesi Ramūno Rulevičiaus ir jos sesers Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės užrašais tęsiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais  vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Jame dalyvavo ir keli širvintiškiai – Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos mokytoja Rasa Rulevičiūtė-Skirkevičienė, jos vyras Donatas, Rasos brolis Ramūnas ir draugė Nastia. Skaitytojų dėmesiui trečia, ketvirta ir penkta kelionės dienos. Skaityti daugiau »

Dviračiais palei Norvegijos fiordus (1)

Dviračiais palei Norvegijos fiordus
Šių metų vasarą grupė lietuvių dalyvavo žygyje dviračiais  palei vakarinės Norvegijos fiordus.
Jei nežinojote, fiordas – ledyno pagilintas siauras, giliai į žemyną įsiskverbiantis slėnis, užpiltas druskingu jūros vandeniu. Įdomus faktas: vidutinis Šiaurės jūros gylis – 94 metrai, o fiordų – apie kilometrą…
Šis žygis tęsėsi nuo liepos 20 dienos iki rugpjūčio 4 dienos. Septynių žmonių grupėje važiavo ir Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Rasa Skirkevičienė. Nuvažiuota apie 600 kilometrų toli gražu ne lygumos keliais.
Smagu buvo pavartyti Ramūno Rulevičiaus ir jo sesers Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės dienoraščius.
Pirmoji kelionės diena
Liepos 20-oji, pirmadienis. Nuvažiuoti 23 kilometrai, pakilta aukštyn 196 metrus, nusileista žemyn 170 metrų. Maršrutas: Keltas Valderoya – Alesund 55 NOK (tiek Norvegijos kronų, t. y. – beveik 6 Eur kainavo persikėlimas keltu). Nuleista 1 padanga.
Rasa: „Buvo skaudu matyti, kaip šiurkščiai su mūsų kruopščiai suvyniotomis transporto priemonėmis – dviratukais – elgiasi oro uosto darbuotojai, – mėto ir krauna bet kaip… Tik Alesundo oro uoste atsiėmę savo mylimus dviratukus įsitikinome, kad jie skrydį (neskaitant kelių įbrėžimų) atlaikė puikiai. Alesundo oro uostas yra nedidelėje saloje, todėl iš jos galėjome ištrūkti tik keltu. Kadangi iki kelto išvykimo buvo likusios kelios valandos, nutarėme pažvejoti. Žinojome, kad mūsų maršrutas tęsis palei fiordus, kuriuose apstu žuvies, todėl buvome pasėmę ir žvejybos įrankių – meškerių. Taigi pabandėme savo laimę – užmetėme meškeres ir mes, tuo labiau, kad netoliese žvejoję vaikinukai traukė žuvį po žuvies. Mums visiškai niekas nekibo, todėl nutarėme pasidomėti, kur šuo pakastas… Pasirodo, tie vaikinukai – iš Lietuvos!!! Pamatę mūsų žvejybos įrankius, patarė nevargti, o atsisveikindami padovanojo didžiulį lyrą (menkių šeimos žuvį).
Keltu persikėlėme į patį Alesundo miestelį ir jį trumpai apžiūrėjome.  Alesundas neretai vadinamas gražiausiu Norvegijos miestu, tarsi nužengusiu tiesiai iš pasakų knygos. Alesundas – vėjuotas miestas, nors žiemos čia, palyginti, yra švelnios. Miestas įsikūręs keliose salose, o spalvingi namai tvarkingai išsirikiavę prie pat vandens. Tarp jų šmėžuojančios baltaburės jachtos ir žvejų laiveliai, sukuria pasakų miesto iliuziją. Tačiau Alesundo istorija nėra tokia jau graži. Vieną 1904 m. žiemos naktį kilus gaisrui visas miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, iš viso per 800 namų. Prireikė trejų metų, kol miestas, tarsi Feniksas, vėl pakilo iš pelenų – buvo atkurtas Art Nouveau stiliumi. Iki šių dienų išlikę Alesundo įvairiaspalviai pastatai gausiai dekoruoti bokšteliais bei ornamentais.
Po trumpos ekskursijos nutarėme ieškoti vietos nakvynei, nes oras pastebimai sugedo, kartkartėmis lietus prapliupdavo lyti nejuokais. Mūsų nuotaika laikui bėgant taip pat gedo, nes aplinkui plytėjo vien akmenys, ant kurių statyti palapines nelabai norėjosi – juk mūsų šonai ne valdiški… Pagaliau laimė ir mums nusišypsojo: suradę tinkamą vietelę pasistatėme savo namelius. Buvo jau vėlu, smarkiai lijo, todėl greitai užkandę nuėjome miegoti.“
Ramūnas: „Rytas. 7.30 valandą mes ligonių kasose išsiimam Europos draudimo korteles. Minam namo, visi susirinkę, kolona pajudam link Vilniaus oro uosto. Oro uoste ilgai pakuojamės, ilgai pridavinėjam nestandartinį bagažą, pasų kontrolė ir 12,45 valandą išskrendame. Dvi valandos skrydžio ir 14.05 valandą vietos laiku nusileidžiame Alesunde. Susirenkam dviračius ir pajudam link kelto. Oras neblogas, bet vėsu. Privažiuojam kelto prieplauką, tuščia, jokios gyvybės ženklų. „Statoile“ sužinome, kad keltas bus 19.20 valandą. Žvejojame, Rasa pagauna mažą silkę, paleidžiam. Sutikti vaikinukai lietuviai padovanoja didelį lyrą, bus vakarienė. Keliamės keltu, Alesundas gražus miestas, pasisukinėjam centre ir pajudam link Biltemos, kur pirksim dujų balionus. Prakiūra Alinos padanga, susitaisom, važiuojam toliau, pradeda lyti, šlapia. Stojam netoli „dalneboiščikų“ stotelės, ant žvyro. Šlapios palapinės, visi lenda į vidų, tyliai valgom ir miegam.“
Antroji kelionės diena
Liepos 21-oji, antradienis. Nuvažiuoti 52 kilometrai, pakilta aukštyn 463 metrus, nusileista žemyn 505 metrus.  Maršrutas: Keltas Solavagen – Festoya 32 NOK (3,45 Eur)  ir keltas Standal – Leknesferjekai 41 NOK (4,40 Eur). Nuleistos dvi padangos.
Rasa: „Rytas prasidėjo gan gerai – nelijo. Netrukus dangų vėl uždengė debesys, tačiau lietus mūsų jau taip negąsdino, kaip pirmąją dieną, – gal pripratome. Vėl keliamės keltu. Pakeliui į Standal pravažiavome nuostabaus grožio tiltą, statytą dar 1842 metais, o šalia jo mažytį dar senesnį vandens malūną, suręstą net 1802 metais. Pasirodo malūnas buvo neužrakintas, durys tik kabliuku užkabintos, tarsi lauktų mūsų. Viduje apžiūrėjome senovinę įrangą, kelis malūnininko daiktus, nuotrauką ir trumpą aprašymą, tik gaila – norvegų kalba. Po rimtos fotosesijos patraukėme tolyn, tačiau truputį pavažiavę nutarėme išsikepti dovanotą lyrą. Sustojome pakelyje, užsikūrėme dujinukę ir kaip mat išsičirškinome savo nuostabiąją ir skaniąją žuvį. Taip, skaniąją, nes tą liudijo sutartinis čepsėjimas ir iškelti į viršų nykščiai… Taigi atlikę net du naudingus dalykus – apčiuopiamai palengvinę kelionės draugo dviračio apkrovą ir numalšinę pilve įsitaisiusį kirminą – patraukėme kelto link.
Šį kartą teko gan ilgai plaukti fiordu. Sunku atpasakoti tą pasakišką prieš mūsų akis atsivėrusį vaizdą. Reikėtų patiems tai pamatyti. Beveik nelijo, nors norvegai, matyt, į lietų nekreipia dėmesio, – keliauja, sportuoja bet kokiu oru. Stebino vairuotojai, kurie siauru keliuku kantriai važiuodavo paskui mus, nors vietos aplenkti būdavo pakankamai. Norvegijoje dviratininkus gerbia, matyt, tik Lietuvoje mes – antraeiliai transporto dalyviai.
Po vakarienės žvejai užmetė savo meškeres. Šį kartą jiems sekėsi, – neužilgo krepšy spurdėjo du lyrai ir upėtakis. Temsta čia negreit, tačiau vis lyja. Nakčiai palapines pasistatėme visai netoli fiordo pakraščio. Nutarėme elgtis kaip jogai, –  pasitikrinti, kaip seksis miegoti ant mažų akmenukų. Vaizdas iš palapinės nuostabus, smulkus žvirgždas po užpakaliu žadėjo saldų miegą. Puikiai nusiteikusi greitai užmigau. Po poros valandų, matyt, pasirąžiau, ištiesiau kojas ir pajutau kažkokį šaltą ir nemalonų daiktą. Išsigandusi kaip mat atsisėdau, ir prieš mano akis atsivėrė ne koks vaizdelis, – miegmaišyje telkšojo bala! Atsegę palapinės angą prieangyje pamatėme plaukiojančius sportbačius, o atsegus duris į lauką, atsivėrė fiordo platybės. Tą naktį fiordo vandenėlis atkeliavo į mūsų palapinę. Kas galėjo pagalvoti, kad ir fiordai patvinsta? Puolėme prie kitų palapinių. Laimė, – jos buvo dar neapsemtos. Teko vandenį iš palapinės gražinti atgal fiordui. Vandenį sėkmingai išpylėme, tačiau patyrėme ir nuostolį – kartu nuplaukė tualetinio popieriaus ritinėlis… Taigi, antroji naktis buvo ne iš maloniausių. Palapinė ir miegmaišiai buvo drėgni, tačiau blogiausia, kad teko braidyti po šaltą fiordo vandenį ir sušlapinti savo gražiąsias baltutėliausias vilnones kojinytes. Ilgam prisiminsiu šitą geografijos pamoką.“
Ramūnas: „Keliamės 8.00 valandą, nelyja, pakuojamės, pusryčiaujam ir važiuojam dujų balionų į Biltuvą. Visko ten yra: perkam puodelių, atotampas, pirštines, „bar“ dujų nėra. Pardavėja pataria nuvažiuoti į prekybcentrį prie autobusų stoties, ten ir randam dujų. Valio!!! Važiuojam į keltą, lyja lietus. Keltas į Festoya plaukia kas pusvalandį. Persikeliam, oras gerėja, prasigiedrija, sustojam pietauti, kepam žuvį. Labai skanu. Pravažiuojam seną tiltą (1842 m.) ir malūną (1804 m.). Iki kito kelto likus 500 metrų prakiūra Donato kamera. Iki kelto pusvalandis, taisom padangą ir keliamės. Keltas per tris stoteles, tikras fiordų turas. Išlipę minam į kalnelį, plyšta Nastės kamera. Pataisę minam toliau. Kempinge nestojam, iki fiordo galo apie 5 kilometrai, reikia būtinai rasti vietą nakvynei, nes norisi pažvejoti. Apsižvalgę sustojam ant pačios pakrantės. Siaura akmenuota juosta. Vaizdai pasakiški, priešais krioklys. Kasam gruntą, statom palapines, ištempiam tentą, nes retkarčiais palynoja. Gaminam vakarienę ir žvejojam. Donatas pagauna du lyrus ir upėtakį. Tolikas – dvi pabaisas. Einame miegoti. 1.30 valandą baisus potvynis ir skubus kraustymasis aukštyn. Sužinome, kad fiorduose yra potvyniai ir atoslūgiai.“
Kalbėjosi ir dienoraščius vartė Remigijus Bonikatas
11 – Su supakuotais dviračiais Vilniaus oro uoste
12 – Grupė Norvegijoje Alesundo oro uoste
29 – Pakeliui į Standal pravažiavome nuostabaus grožio tiltą, statytą dar 1842 metais
58 – Net dviračio gedimai nuotaikos nesugadina…
13 – Po dviračiu numintų kilometrų smagu ir meškerę užmesti…
Su supakuotais dviračiais Vilniaus oro uoste

Su supakuotais dviračiais Vilniaus oro uoste

Šių metų vasarą grupė lietuvių dalyvavo žygyje dviračiais  palei vakarinės Norvegijos fiordus.

Jei nežinojote, fiordas – ledyno pagilintas siauras, giliai į žemyną įsiskverbiantis slėnis, užpiltas druskingu jūros vandeniu. Įdomus faktas: vidutinis Šiaurės jūros gylis – 94 metrai, o fiordų – apie kilometrą…

Šis žygis tęsėsi nuo liepos 20 dienos iki rugpjūčio 4 dienos. Septynių žmonių grupėje važiavo ir Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Rasa Skirkevičienė. Nuvažiuota apie 600 kilometrų toli gražu ne lygumos keliais.

Smagu buvo pavartyti Ramūno Rulevičiaus ir jo sesers Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės dienoraščius. Skaityti daugiau »

Savivaldybės naujienos

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Ar dalyvaujate kasmetinėse švarinimosi akcijose „Darom“?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama
  
Statistika
Dabar svetainėje: 5 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.