Niokojo turtą

Rugpjūčio 18-21 d.
Per šias dienas policija išaiškino 5 ATPK pažeidėjus, tarp kurių 2 – pažeidė Kelių eismo taisykles.
Užregistruota ikiteisminių tyrimų.
Rugpjūčio 19 d. užregistruotas PP vyr. tyrėjo tarnybinis pranešimas, kad rugpjūčio 11 d. buvo pastebėta, jog UAB priklausančiame sklype, esančiame Širvintų seniūnijoje, išdegė 15 arų kviečių. Žala – 150 Eur.
Tą pačią dieną užregistruotas PP vyr. tyrėjo tarnybinis pranešimas, kad rugpjūčio 16 d. buvo pastebėta, jog nežinomi asmenys išlaužė Jauniūnų seniūnijoje esančios mokyklos pastato duris, sulaužė tris šviestuvus, suniokojo baldus, sugadino dvi spynas ir nulaužė radiatorių. Žala – 161,98 Eur.
Įkliuvo neblaivių vairuotojų.
Rugpjūčio 19 d. Jauniūnų seniūnijos gyventojas, gim. 1976 m., neblaivus ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, savo seniūnijoje vairavo automobilį „Subaru Impreza“.
Rugpjūčio 21 d. Širvintų miesto gyventojas neblaivus vairavo automobilį „Audi A4 Avant“ Širvintų seniūnijoje.
Gauta skundų, pareiškimų, pranešimų.
Gautas vyro, gyvenančio Jauniūnų seniūnijoje, pareiškimas, kad rugpjūčio 20 d., apie 8 val., pastebėjo, kad jam priklausančiame sklype atėję kaimyno trys arkliai ištrypė derlių ir apgadino tvorą.
Širvintų seniūnijos gyventojas savo pareiškime rašo, kad apgadintas jo sklypą juosiančios tvoros segmentas ir vienas stulpelis.
Gautas Jauniūnų seniūnijos gyventojos skundas dėl vyro netinkamo elgesio namuose.
Parengta pagal Širvintų PK pranešimus

Rugpjūčio 18-21 d.

Per šias dienas policija išaiškino 5 ATPK pažeidėjus, tarp kurių 2 – pažeidė Kelių eismo taisykles.

Užregistruota ikiteisminių tyrimų.

Rugpjūčio 19 d. užregistruotas PP vyr. tyrėjo tarnybinis pranešimas, kad rugpjūčio 11 d. buvo pastebėta, jog UAB priklausančiame sklype, esančiame Širvintų seniūnijoje, išdegė 15 arų kviečių. Žala – 150 Eur.

Simbolinėse kapsulėse – ir trupinėlis Širvintų žemės

Rugpjūčio 19 d. prie „Baltijos kelio“ paminklinio akmens ties Musninkų viaduku Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, laikinai einanti Sporto mokyklos direktoriaus pareigas Alina Zapolskienė, 10-osios Šaulių kuopos vadas Leonas Vaicekauskas, treneriai, jaunieji šauliai bei sportininkai sutiko 25-ojo bėgimo, skirto „Baltijos kelio“ pilietinei akcijai paminėti, dalyvius. Jubiliejinį bėgimą šiemet pasiryžo įveikti 41 bėgikas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Prie bėgikų prisijungė ir Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda.
25-ojo bėgimo metu bėgikai paims žemės prie miestų, rajonų įsimintinų vietų – kryžių, ąžuolų, simbolinių akmenų – visame „Baltijos kelyje“. Surinkta žemė bus supilta į kapsules, kurios bus perduotos visų trijų Baltijos valstybių nacionaliniams muziejams. Širvintų krašto žemės į specialias kapsules įbėrė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė ir Alina Zapolskienė.
Pasveikinę trumpam stabtelėjusius Širvintų rajone bėgikus, pavaišinę juos vasaros gėrybėmis, sūriu bei medumi, širvintiškiai išlydėjo juos, linkėdami ištvermės ir sėkmės. I. Baltušytė-Četrauskienė dėkojo už jau istoriniu tapusio bėgimo organizavimą, kasmet naujais simboliniais elementais papildomą istorinės atminties įprasminimą. Bėgikus palydėjo būrys Širvintų sporto mokyklos vaikų.

DSC_5988DSC_5996Rugpjūčio 19 d. prie „Baltijos kelio“ paminklinio akmens ties Musninkų viaduku Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, laikinai einanti Sporto mokyklos direktoriaus pareigas Alina Zapolskienė, 10-osios Šaulių kuopos vadas Leonas Vaicekauskas, treneriai, jaunieji šauliai bei sportininkai sutiko 25-ojo bėgimo, skirto „Baltijos kelio“ pilietinei akcijai paminėti, dalyvius. Jubiliejinį bėgimą šiemet pasiryžo įveikti 41 bėgikas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Prie bėgikų prisijungė ir Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda.

DSC_594125-ojo bėgimo metu bėgikai paims žemės prie miestų, rajonų įsimintinų vietų – kryžių, ąžuolų, simbolinių akmenų – visame „Baltijos kelyje“. Surinkta žemė bus supilta į kapsules, kurios bus perduotos visų trijų Baltijos valstybių nacionaliniams muziejams. Širvintų krašto žemės į specialias kapsules įbėrė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė ir Alina Zapolskienė.

Skaityti daugiau »

Audronė Buzienė: „Žinome, kur esame stiprūs ir kur reikia tobulėti.“

Nors, rodos, taip neseniai mokyklose aidėjo paskutinis skambutis ir šurmuliavo išleistuvių iškilmės, bet vasara praskriejo kaip kelios akimirkos – vėl stovime prie naujų mokslo metų slenksčio, vėl visų laukia nauji darbai ir iššūkiai. Kaip naujiems mokslo metams pasirengusi, kokių naujovių žada didžiausia rajono ugdymo įstaiga – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija, „Širvintų krašto“ pokalbis su jos direktore Audrone Buziene.
- Rugsėjo mėnesio pabaigoje bus penkeri metai, kai dirbate Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos direktore. Kaip sekasi gimnazijai?
- Gimnazijos misijoje skelbiame, kad esame ugdymo įstaiga, kurioje teikiamos kokybiškos švietimo paslaugos Širvintų miesto bei rajono mokiniams, garantuojamas mokinių saugumas, užtikrinamas ugdymo tęstinumas ir lygios galimybės, stiprinama mokinių savimonė, teikiami universalūs pilietinio sąmoningumo bei patriotizmo pagrindai, vykdomas efektyvus ugdymas karjerai.
2016 metų vasario 8-12 d. Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra gimnazijoje vykdė išorės vertinimo procedūrą. Gavome išsamią informaciją apie gimnazijos darbo kokybę. Žinome, kur esame stiprūs ir kur reikia tobulėti. Man, gimnazijos vadovei, ir visai gimnazijos bendruomenei išorės vertinimas buvo labai naudingas. Pasitikrinome, kaip mums sekasi pamokose ir vadybiniame darbe. Efektyvios pamokos, į kurias noriai eina mokiniai – tai vienas svarbiausių gimnazijos vadovų ir mokytojų darbo ir veiklos tikslų artėjančiais mokslo metais.
Per penkerius darbo metus įgijau vertingos patirties personalo valdyme, tobulinau įstaigos finansų valdymo įgūdžius. Atsinaujino gimnazijos administracijos komanda. Darbinės nesėkmės ir mokymasis iš jų, kolektyvo pažinimas „iš arti“ ir daugybė kitų dalykų vadovo darbą daro ir labai įdomų, ir labai atsakingą. Visada tikėjau mokiniais ir to tikėjimo nepraradau, dirbdama gimnazijos vadovo darbą. Jaunų žmonių maksimalizmas, savieška kartais mus, suaugusius,  žeidžia ir net šiek tiek gąsdina. Skirtingos kartos, skirtingi požiūriai, lūkesčiai vieni kitų atžvilgiu ir kiti dalykai – tai ir yra darbo gimnazijoje „duona ir druska“.
Vienas iš 2016-2018 metų gimnazijos strateginių tikslų –  gimnazijos bendruomenės sutelktumo didinimas. Geranoriškas mokinių, mokytojų, mokinių tėvelių (globėjų, rūpintojų), darbuotojų bendradarbiavimas ir bendravimas, pozityvumas vieni kitų atžvilgiu – tai yra pats svarbiausias gimnazijos vadovo darbo iššūkis. Mokomės kalbėtis ir susikalbėti tarpusavyje. Esu dėkinga gimnazistų tėveliams. Kai reikia pagalbos, išklausymo, patarimo, visada sulaukiu ir tėvų komitete, ir gimnazijos taryboje esančių tėvų dėmesio. Labai noriu, kad gimnazijos pedagogai labiau pasitikėtų ir vieni kitais, ir gimnazijos vadovais. Kartais nenoras kalbėtis tarpusavyje stabdo geras idėjas. Galime mokytis vieni iš kitų, bet ne visi mokytojai turi drąsos kviesti kolegas į savo pamokas ir dalytis savo sėkmės receptais. Patyrimo mokymasis vieniems iš kitų nieko nekainuoja. Reikia tik išdrįsti. Savo kolegoms mokytojams labiausiai to ir linkiu.
Gimnazijos problemos – visuomenės problemų atspindys. Ir gerąja, ir blogąja prasmėmis. Kai kurios įsisenėjusios gimnazijos problemos per penkerius metus negrįžtamai pamirštos, kitoms ieškome sprendimų. Turiu drąsos pripažinti darbines nesėkmes – ši strategija leidžia greičiau ir efektyviau problemas spręsti. Manau, kad gimnazija šiuo metu drąsesnė ir atviresnė pokyčiams, nei kad buvo prieš penkerius metus.
- Vienas iš labai svarbių gimnazijos, kaip ugdymo įstaigos, veiklos rezultatų aspektas – kaip mokiniai laiko brandos egzaminus ir kiek laisvi rinktis norimas studijas, profesiją. Kaip sekėsi abiturientams praėjusiais mokslo metais?
- Šios laidos abiturientai, jų mokytojai, mokinių tėveliai dirbo labai susitelkę, siekdami jaunų žmonių sėkmės. Brandos egzaminų rezultatai nenuvylė tų gimnazistų, kurie ketverius metus gimnazijoje labai nuosekliai ir atkakliai dirbo. Beveik visi jie pasirinko studijas, kurias ir planavo rinktis. Atskirų dalykų brandos egzaminų rezultatai gimnazijoje stabiliai aukšti – tai anglų k., informacinės technologijos, geografija, rusų k. Kiekvienais metais daug diskusijų ir jaudulio sukelia lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas. Turėjome nemažą grupę gimnazistų, kurių šio brandos egzamino darbas įvertintas 86 ir daugiau balų. Didžioji dalis jų – šviesios atminties „Atžalyno“ progimnazijos mokytojos Reginos Apynienės ir mūsų gimnazijos mokytojos Elvyros Lipeikytės mokiniai. Džiaugiamės kiekvienu abiturientu, kuris sugebėjo, dirbdamas pagal savo poreikius ir galimybes, pasiekti savąjį maksimumą brandos egzaminų metu.
- Kokie pokyčiai laukia gimnazijos bendruomenės 2016-2017 mokslo metais?
- Gimnazijos administracijos komandą nuo rugsėjo 1 – osios papildys dar viena pavaduotoja ugdymui. Tai – IT vyr. mokytoja Lina Janickaitė. Labai tikiuosi, kad didelė esamų pavaduotojų Stasės Vaškūnienės ir Margaritos Vaičelytės vadybinio darbo patirtis ir jaunosios kolegės energija, analitinis mąstymas, pozityvumas ir smalsumas naujiems iššūkiams leis visai komandai pasiekti dar geresnių rezultatų. Siekiame, kad ugdymo proceso organizavime būtų kuo mažiau trikdžių. Labai daug energijos ir laiko skyrėme naujo tvarkaraščio sudarymui. Tikimės, kad patogesnis mokiniams tvarkaraštis bus prielaida geresniam pamokų lankymui.
Nuo vasario mėnesio gimnazijoje sėkmingai darbą pradėjo psichologė Vaida Babrauskienė. Nuo rugsėjo gimnazistai, pedagogai turės galimybę daugiau laiko per savaitę bendrauti su psichologe, kadangi numatyta padidinti jos darbo krūvį (nuo 0,5 pareigybės iki 0,75). Vaida taip pat dėstys psichologiją kaip pasirenkamą dalyką III ir IV klasių gimnazistams.
Keičiasi gimnazijos valgykloje dirbančių darbuotojų komanda. Tikimės, kad ir šiais mokslo metais valgyklos teikiamomis paslaugomis noriai naudosis gimnazistai, mokytojai, darbuotojai.
Labai džiaugiuosi, kad naujieji mokslo metai bus „paženklinti“ įkurtuvėmis. Keičiasi gimnazijos bibliotekos vieta. Gimnazistų, pedagogų, darbuotojų paslaugoms – jaukios, suremontuotos patalpos pirmajame aukšte. Esu dėkinga ir didžiuojuosi personalo darbuotojais, gimnazistais, jų tėveliais, kurie labai nuoširdžiai dirbo. Tikiuosi, kad tai bus dar vienas traukos centras gimnazijoje, kuriame bus galima ir dirbti, ir ilsėtis. Bibliotekos interjerą papuoš 68 – osios laidos gimnazistų tėvelių padovanotas modernus televizorius. Labai ačiū jiems už dosnumą ir geranoriškumą.
Mokinių skaičius gimnazijoje rugsėjo 1- ąją beveik nesikeis. Tai mus džiugina.
- Ko palinkėtumėte gimnazijos bendruomenei naujaisiais mokslo metais?
- Išorės vertinimo išvadose nurodyta, kad „iš pokalbių su administracija, mokytojais, ūkio dalies darbuotojais, galima teigti, kad pastaraisias metais pastebimi teigiami pokyčiai telkiant bendruomenę: vis didesnė dalis bendruomenės narių jaučiasi ramūs, saugūs, susitelkę bendriems tikslams. Ugdymo įstaigoje vyrauja pozityvus požiūris į žmones ir jų veiklą“. Labai norėčiau, kad gimanzijos bendruomenė eitų šiuo keliu toliau.
- Ačiū už pokalbį.
Pasak direktorės Audronės Buzienės, nuo rugsėjo 1-osios gimnazijoje bus tam tikrų pokyčių.

Pasak direktorės Audronės Buzienės, nuo rugsėjo 1-osios gimnazijoje bus tam tikrų pokyčių.

Nors, rodos, taip neseniai mokyklose aidėjo paskutinis skambutis ir šurmuliavo išleistuvių iškilmės, bet vasara praskriejo kaip kelios akimirkos – vėl stovime prie naujų mokslo metų slenksčio, vėl visų laukia nauji darbai ir iššūkiai. Kaip naujiems mokslo metams pasirengusi, kokių naujovių žada didžiausia rajono ugdymo įstaiga – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija, „Širvintų krašto“ pokalbis su jos direktore Audrone Buziene.

- Rugsėjo mėnesio pabaigoje bus penkeri metai, kai dirbate Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos direktore. Kaip sekasi gimnazijai?

- Gimnazijos misijoje skelbiame, kad esame ugdymo įstaiga, kurioje teikiamos kokybiškos švietimo paslaugos Širvintų miesto bei rajono mokiniams, garantuojamas mokinių saugumas, užtikrinamas ugdymo tęstinumas ir lygios galimybės, stiprinama mokinių savimonė, teikiami universalūs pilietinio sąmoningumo bei patriotizmo pagrindai, vykdomas efektyvus ugdymas karjerai.

Paplūdimyje duris atvėrė užkandinė

Širvintų paplūdimyje, kuriame šiemet įrengtas naujas įvažiavimo kelias, pastatytas naujas tualetas, tinklinio aikštelė, duris atvėrė užkandinė. UAB „Širvintos verslui ir laisvalaikiui“ nuo šiol kviečia širvintiškius, besimėgaujančius poilsiu, užsukti karštos kavos, arbatos, šaltų gaiviųjų gėrimų, ledų, užkandžių…
„Tai paslauga, kurios daugumai širvintiškių ir miesto svečių labai trūko. Šaunu, kad Savivaldybės įmonė atsiliepia į gyventojų poreikius ir užpildo spragas, apie kurias daugelį metų niekas negalvojo,“ – sakė merė Živilė Pinskuvienė, pasveikinusi naujosios kavinukės darbuotojus ir palinkėjusi sėkmės nedideliame, bet reikalingame versle.
Užkandinės atidarymas vyko rugpjūčio 12 d. minint Tarptautinę jaunimo dieną. Ta proga Širvintų jaunimas gavo puikią dovaną – diskoteką po atviru dangumi, kurią vedė rajono Tarybos narys Rimas Stepaitis. Šventės akcentas – linksmybės be alkoholio. Renginio vedėjų ir užkandinės darbuotojų skaičiavimu, šventinį penktadienį paplūdimyje buvo susirinkę per 600 jaunų žmonių.
DSC_5692Širvintų paplūdimyje, kuriame šiemet įrengtas naujas įvažiavimo kelias, pastatytas naujas tualetas, tinklinio aikštelė, duris atvėrė užkandinė. UAB „Širvintos verslui ir laisvalaikiui“ nuo šiol kviečia širvintiškius, besimėgaujančius poilsiu, užsukti karštos kavos, arbatos, šaltų gaiviųjų gėrimų, ledų, užkandžių…
„Tai paslauga, kurios daugumai širvintiškių ir miesto svečių labai trūko. Šaunu, kad Savivaldybės įmonė atsiliepia į gyventojų poreikius ir užpildo spragas, apie kurias daugelį metų niekas negalvojo,“ – sakė merė Živilė Pinskuvienė, pasveikinusi naujosios kavinukės darbuotojus ir palinkėjusi sėkmės nedideliame, bet reikalingame versle.

Visuomenė deramai vertina kaimuose triūsiančių ugniagesių darbą

Širvintų rajono savivaldybės administracijos Investicijų skyrius informuoja, kad yra parengtas projektinis pasiūlymas dėl projekto „Širvintų miesto centrinės aikštės įrengimas“ įgyvendinimo.
Merės Živilės Pinskuvienės teigimu, diskutuotinų klausimų yra tikrai ne vienas, todėl kviečiame gyventojus į pristatymą, kurio metu bus pateiktos galimos vizualizacijos ir visuomenė galės išsakyti savo nuomonę dėl aikštės sutvarkymo.
Renginys vyks 2016 m. rugpjūčio 25 d. 17.30  val. Širvintų kultūros centro parodų salėje.
Kviečiame aktyviai dalyvauti!
Pasak Gintaro Pumpučio, pirmieji savanorių ugniagesių iškvietimai parodė, kad sukurta sistema pasitvirtino.

Pasak Gintaro Pumpučio, pirmieji savanorių ugniagesių iškvietimai parodė, kad sukurta sistema pasitvirtino.

Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinei tarnybai jau 10 mėnesių vadovaujantis  l. e. direktoriaus pareigas Gintaras Pumputis puikiai žino kaimo ugniagesių komandų bėdas ir rūpesčius. Jeigu palygintume Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui priklausančias ugniagesių tarnybas su vadinamosiomis kaimų ugniagesių komandomis, matytume, kad situacija kaimuose yra prastesnė. Priešgaisrinės tarnybos vadovas maloniai  sutiko pasidalyti mintimis apie kaimuose triūsiančias ugniagesių komandas, technikos būklę, su kokiomis viltimis jis atėjo dirbti į dabartines pareigas.

- Kaip ir kodėl apsisprendėte imtis vadovauti Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinei tarnybai? Kur dirbote iki tol?

- Nuo 2007 m. dirbau Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje ugniagesiu gelbėtoju, turiu nemažai patirties, esu įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą, magistro laipsnį. Visi trūkumai šioje įstaigoje man buvo gerai žinomi, tačiau ilgus metus niekaip nebuvo sprendžiami motyvuojant tuo, kad ,,nėra pinigų“. Sutikau laikinai vadovauti šiai įstaigai, imtis ryžtingos pertvarkos bei siekti kuo geresnių tikslų.

- Kiek rajone esančių ugniagesių komandų yra pavaldžios Jūsų vadovaujamai tarnybai? Kokiuose kaimuose jos yra?

Papjauta karvė

Rugpjūčio 11- 17 d.
Per šias dienas policija išaiškino 19 ATPK pažeidėjų, tarp kurių 2, pažeidę Kelių eismo taisykles.
Užregistruota ikiteisminių tyrimų.
Rugpjūčio 15 d. užregistruotas moters, gyv. Gelvonų seniūnijoje, pareiškimas, kad apie 15 val. iš jos namų pavogti pinigai ir dvi grandinėlės.
Tą pačią dieną užregistruotas Zibalų seniūnijos gyventojos pareiškimas, kad apie 7 val. pastebėjo, jog po nakties papjauta jai priklausanti karvė.
Rugpjūčio 16 d. užregistruotas KPS tyrėjo tarnybinis pranešimas, kad Širvintų rajone Baltarusijos pilietis, gimęs 1976 metais, vairuodamas motociklą „Harley Davidson“, jo nesuvaldė, motociklas virto ant šono. Buvo apgadintas motociklas, susižalojo vairuotojas (rankų pirštų lūžiai) ir keleivė – taip pat Baltarusijos Respublikos pilietė, gimusi 1987 metais (rankos lūžis).
Rugpjūčio 17 d. užregistruotas PP tyrėjo tarnybinis pranešimas, kad rugpjūčio 5 dieną buvo gautas 1992 m. gimusio vilniečio pareiškimas, kad liepos 25 dieną Kernavės seniūnijoje pastebėjo, jog buvusi namo savininkė, išsikraustydama iš namo, savavališkai jame išardė ir išsivežė įvairias apdailos medžiagas. Padaryta 3400 Eur žala.
Neblaivus ir neturintis teisės vairuoti vyras vairavo mopedą Alionių seniūnijoje.
Gauta skundų, pareiškimų, pranešimų.
Moteris, gyvenanti Širvintose parašė pareiškimą, kad buvo išdaužtas lango stiklas.
Parengta pagal Širvintų PK pranešimus

Rugpjūčio 11- 17 d.

Per šias dienas policija išaiškino 19 ATPK pažeidėjų, tarp kurių 2, pažeidę Kelių eismo taisykles.

Užregistruota ikiteisminių tyrimų.

Jaunuosius širvintiškius mokė karinio parengimo

Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja nuo 1919 metų. Viena iš šios organizacijos veiklos krypčių – pilietiškai ir patriotiškai auklėti jaunimą, rengti jį karo tarnybai. Šauliai vykdo rikiuotės šaulių karinio rengimo užduotis, dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose ir pratybose, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, skatina aktyviai sportuoti, būti fiziškai stipriems, sprendžia jaunimo užimtumo problemą.
Su Širvintų krašto šaulių organizacijos veikla susiję nemažai garsių žmonių. Vienas iš jų – Lietuvos kariuomenės karininkas, Šaulių sąjungos narys – Vilkaviškio apskrityje, Gižuose, 1908 m. kovo 4 d. gimęs Kazimieras Baršauskas.
Kaip rašoma biografijoje („XXI amžius“, 2008.04.07) 1919 metais Kazimieras baigė Gižų pradinę mokyklą, ūkininkavo tėvų ūkyje. 1925 metais baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos 4 klases, įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją. 1927 metais įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Baigęs seminariją 1929 metais mokytojavo Alytaus apskrities Balninkų pradžios mokykloje. 1930 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o tų pačių metų pabaigoje priimtas į Karo mokyklą kariūnu aspirantu. 1931 m. spalio 29 dieną Kazimieras Baršauskas šią mokyklą baigė, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.
1932-1936 metais Kazimieras Baršauskas mokytojavo Ukmergės apskrities Pašilės pradžios mokykloje, vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos Pašilės šaulių būriui, vėliau – kuopai. Beveik tuo pačiu metu buvo Rytų Lietuvos sporto apygardos („Sporutos“) valdybos narys. 1934 metais įstojo į Tautininkų sąjungą.
1935 metais sukarinus Šaulių sąjungą, Kazimieras Baršauskas buvo pakviestas į Širvintų progimnaziją dėstyti karinio parengimo. Kazimieras Baršauskas dėstė Širvintų pradžios mokykloje, mokė karinio parengimo Širvintų progimnazijoje. Kartu buvo Lietuvos šaulių sąjungos Širvintų būrio vadas, o nuo 1937 metų – šios sąjungos Pasienio bataliono vadas. Be to, buvo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ narys bei tos sąjungos Širvintų valsčiaus drausmės ir karinio parengimo vadovas. Dalyvavo karo pratybose pirmajame pėstininkų DLK Gedimino pulke.
1937 m. lapkričio 23 dieną K. Baršauskui suteiktas atsargos leitenento laipsnis. Kadangi dirbdamas Širvintų progimnazijoje susidraugavo su mokyklos direktoriumi Jonu Skuču, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro broliu, būsimosios rašytojos Ramutės Skučaitės tėvu, tai šis, 1938 m. tapęs Panevėžio apskrities mokyklų vyriausiuoju inspektoriumi, pakvietė Kazimierą Baršauską dirbti Panevėžio mokyklos vedėju. Netrukus jis ėmė vadovauti ir rajono šauliams, buvo „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos Panevėžio miesto karinio parengimo vadovu. 1939 metų rudenį mobilizuotas, dalyvavo ypatingose karo pratybose 4-ame Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke, ėjo mobilizuotų karių kuopos vado pareigas. Panevėžyje ir buvo suimtas, kalintas Ukmergės, Panevėžio, Kauno kalėjimuose, IX forte. Paskui buvo išvežtas į Rygos bei Maskvos kalėjimus. Sovietų NKVD ypatingojo pasitarimo nuteistas aštuonerius metus kalėti. Kalėjo Pečioros ir Vorkutos lageriuose, Komijoje, dirbo katorgininko darbą akmens karjere, miške, tiesė geležinkelį. Iš lagerio jį paleido anksčiau, nes, kirsdamas miškus, tapo stachanoviečiu – darbo pirmūnu. Taigi į Lietuvą grįžo 1947 m. sausio 9 dieną. Grįžęs dirbo įvairiose Jonavos ir Kauno įmonėse bei organizacijose.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kazimieras Baršauskas aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, ėjo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno skyriaus grandies vado pavaduotojo pareigas. 1992 m. liepos 7 dieną jam suteiktas dimisijos majoro laipsnis. 2008 m. kovo 7 d. iškilmingame 100 metų jubiliejaus minėjime Lietuvos kariuomenės veteranas sulaukė gausybės sveikinimų ir apdovanojimų.
Nemažas Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinių būrys, priklausantis Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės Širvintų šaulių 10-ajai kuopai, pagrįstai gali didžiuotis, kad jų mokymo įstaigoje dirbo toks iškilus žmogus, galima sakyti, stovėjęs prie šios organizacijos veiklos ištakų. Tik keistoka, kad monografijoje „Širvintos“, pasakojimuose apie Širvintų miesto mokyklas, apie šį mokytoją nė neužsiminta…
Parengė Aldona Bareckienė
Kazimieras Baršauskas, Marijampolės mokytojų seminarijos studentas. (Kauno IX forto muziejus/Kaunas 9th Fort Museum http://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0)

Kazimieras Baršauskas, Marijampolės mokytojų seminarijos studentas. (Kauno IX forto muziejus/Kaunas 9th Fort Museum)

Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja nuo 1919 metų. Viena iš šios organizacijos veiklos krypčių – pilietiškai ir patriotiškai auklėti jaunimą, rengti jį karo tarnybai. Šauliai vykdo rikiuotės šaulių karinio rengimo užduotis, dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose ir pratybose, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, skatina aktyviai sportuoti, būti fiziškai stipriems, sprendžia jaunimo užimtumo problemą.

Su Širvintų krašto šaulių organizacijos veikla susiję nemažai garsių žmonių. Vienas iš jų – Lietuvos kariuomenės karininkas, Šaulių sąjungos narys – Vilkaviškio apskrityje, Gižuose, 1908 m. kovo 4 d. gimęs Kazimieras Baršauskas.

Kaip rašoma biografijoje („XXI amžius“, 2008.04.07) 1919 metais Kazimieras baigė Gižų pradinę mokyklą, ūkininkavo tėvų ūkyje. 1925 metais baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos 4 klases, įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją. 1927 metais įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Baigęs seminariją 1929 metais mokytojavo Alytaus apskrities Balninkų pradžios mokykloje. 1930 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o tų pačių metų pabaigoje priimtas į Karo mokyklą kariūnu aspirantu. 1931 m. spalio 29 dieną Kazimieras Baršauskas šią mokyklą baigė, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

1932-1936 metais Kazimieras Baršauskas mokytojavo Ukmergės apskrities Pašilės pradžios mokykloje, vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos Pašilės šaulių būriui, vėliau – kuopai. Beveik tuo pačiu metu buvo Rytų Lietuvos sporto apygardos („Sporutos“) valdybos narys. 1934 metais įstojo į Tautininkų sąjungą.

Žaliųjų girių paslaptys (1)

Šis pasakojimas – tai buvusio Lietuvos partizano, dabar jau išėjusio Anapilin, Albino Bagdonavičiaus 2014 metais paties užrašyti atsiminimai apie sunkius pokario metus, to meto įvykius Čiobiškio apylinkėse, apie Lietuvos partizanus, žmonių dar vadintus „miško broliais“, „žaliukais“, apie tragišką, tačiau kartu ir herojišką Lietuvos istorijos laikotarpį. Šiuo mūsų istorijos laikotarpiu vyko ne tik ginkluotas pasipriešinimas okupacijai, to meto liudininkai mena ir nemažai išdavysčių… Skaitytojams pateikiame pirmą prisiminimų dalį.
„Žūsiu, bet bolševikams netarnausiu…“
„Neprisimenu, kad kokiame nors laikraštyje būtų aprašyta apie Čiobiškio apylinkėse veikusius partizanus. Kol dar leidžia jėgos, norėčiau papasakoti apie skaudžius praeities laikus.
Pirmiausiai norėčiau papasakoti apie savo šeimą. Turėjau du vyresniuosius brolius. Feliksas gimė 1918, o Vytautas – 1920 metais. Aš, Albinas, gimiau 1928 metais. Dar vienas brolis, vyresnis už mane, turėdamas vos kelerius metus, mirė. Tėvas buvo smulkus ūkininkas, turėjo keturiolika hektarų smėlingos žemės, bet šiaip taip vertėmės. Brolis Feliksas 1938 metais buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Ten pateko į mokomąją kuopą ir po kurio laiko gavo puskarininkio laipsnį.
Jaunesnis brolis Vytautas 1935 metais įstojo į žemes ūkio mokyklą. Ją baigęs, įkūrus Čiobiškyje pašto skyrių, ėmė jame dirbti. Rusams okupavus Lietuvą, Čiobiškyje susikūrė profesinė sąjunga. Vytautas, norėdamas gauti darbą, į ją įstojo. Jis buvo paskirtas apylinkės sekretoriumi, o pirmininku tapo kaimynas A. Kazlauskas. Nežinau, ar jiems kiek nors mokėjo, tačiau jų darbas buvo vaikščioti po kaimus ir surašinėti gyventojus. 1941 metų birželio mėnesio 14 dieną iš Musninkų valsčiaus pas Kazlauską atvažiavo keletas čekistų, bet jo nerado namuose. Tada atvažiavo pas mus ir išsivežė Vytautą. Brolis grįžo labai nusiminęs, pasakojo, kad buvo nuvežtas į Čiobiškį ir turėjo pasirašyti ant kažkokių popierių, – paliudyti, kad Čiobiškio mokytojus Kazimierą Kumpauską ir Šalučką su šeima ištremia iš Lietuvos.
Tėvai, matydami, kad Vytautas taip skaudžiai išgyvena šį įvykį, ir bijodami, kad sau ko nors nepasidarytų, neišleisdavo jo iš akių. Greitai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vyresnysis brolis stojo į savanorių būrį, kurį suorganizavo buvęs policininkas S. Pavasaris. Vėliau būrys buvo nuginkluotas, bet brolis ginklą parsinešė į namus ir vokiečių okupacijos metais jį turėjo. Greitai Vytautui buvo pasiūlytas darbas Musninkų kooperatyve. Netrukus tapo to kooperatyvo vedėju ir juo dirbo iki bolševikų atėjimo. Tada aš buvau dar paauglys ir ganydavau gyvulius.
1940 metais baigiau Čiobiškio pradinę mokyklą ir 1942 metais pradėjau mokytis šeštame skyriuje. Antrais bolševikų okupacijos metais Čiobiškyje buvo įkurta progimnazija, kurioje pradėjau mokytis ir aš. Artėjant frontui, apie dvidešimt susirinkusių jaunų apylinkės vyrų tarėsi, ką daryti, – ar likti Lietuvoje, ar trauktis į Vakarus. Po ilgų diskusijų buvo sutarta likti Lietuvoje, kaip galima geriau apsiginkluoti, į sovietų kariuomenę neiti, o laukti, kada amerikonai užpuls Sovietų Sąjungą. Tada stoti į kovą su bolševikais.
Mano brolį Vytautą, kuris tada dirbo Musninkuose, Musninkų valsčiaus policijos viršininkas J. Kronkaitis ir valsčiaus viršaitis J. Bareika bei kiti, besitraukdami į Vokietiją, kalbino irgi kartu vykti, tačiau brolis nesutiko ir grįžo namo. Kartą buvo atėjęs „strelokas“ ir liepė grįžti į Musninkus, į seną darbą. Vytauto namuose nerado. Šią žinią jam perdavė tėvai. Kaip šiandien prisimenu jo žodžius: „Žūsiu, bet daugiau bolševikams netarnausiu!“
Kovos ir išdavystės
Gal po dviejų savaičių, po antros bolševikų okupacijos, į namus buvo atėję vadinamieji aktyvistai ir reikalavo atiduoti ginklą. Pasirodo, vietinis gyventojas paskundė, kad brolis buvo savanoris ir turi ginklą. Namuose brolių nerado, o tėvai tvirtino, kad jokio ginklo nėra. Jau liepos mėnesio pabaigoje pas mūsų giminaičius, motinos seserį, gretimame Janionių kaime apsistojo Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. Jis pradėjo organizuoti partizanų būrį. Jam talkino motinos sesers vyras Juozas Kupčiūnas su dviem savo broliais – Mykolu ir Feliksu. Mano abu broliai pradėjo su jais bendrauti ir kiekvieną dieną susitikinėti. Greitai jauniems vyrams buvo įteikti šaukimai stoti į tarybinę kariuomenę. Šis įvykis paspartino partizanų būrių susikūrimą. Mano abu broliai tapo partizanais. Vyresnysis Feliksas buvo tarnavęs kariuomenėje ir turėjo vyriausiojo puskarininkio laipsnį, todėl buvo išrinktas būrio vadu, o 1945 metų pavasarį – kuopos vadu. Vytautas buvo eilinis partizanas.
1945 metų kovo 27 dieną Čiobiškio vaikų namuose buvo išduotas ir užpultas „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos štabas. Kaip žinoma, jį išdavė mažas apskuręs vaikų namų auklėtinis A. Snieginas. Pradinėje mokykloje man su juo kartu teko mokytis. Žmonės kalbėjo, kad jis žydų tautybės. Taip pat buvo kalbos, kad jis dar mažas buvo kažkur sniege surastas, todėl ir duota tokia pavardė – Snieginas. Prieš ateinant tarybų valdžiai, Čiobiškio vaikų namus tvarkė ir vaikus auklėjo vienuolis benediktinas. Auklėjo labai patriotiškai. Taigi, 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje vaikų namuose įsikūrė apygardos štabas. A. Snieginas nežinia dėl kokių priežasčių neapkentė partizanų. Vieną dieną į šulinį, kurio vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, tiesiog pridergė… Apie tai sužinoję partizanai išpėrė jam kailį. Užpykęs po kažkiek laiko slapta nuvyko į Musninkus ir stribams pranešė apie vaikų namuose įsikūrusius partizanus.
Štabas buvo užpultas, o trys partizanai susprogdinti. Štabo viršininku tada buvo Jonas Markulis – Vaiduoklis, štabo narys Juozas Marcinauskas – Pluta ir Mykolas Tveraga – Aras, Česlovo Tveragos – Vilko brolis. Taip pat buvo apsuptas Rusių Rago kaimas. Pirmojo bataliono vadas Kazys Surmilavičius – Klevelis su Adomu Lapinsku keliavo pas tame kaime gyvenančią Surmilavičiaus pusseserę. Beeidami pamatė nuo miško pusės kaimą supančius kariškius. Neturėdami kitokios išeities ėmė trauktis Neries link. Buvo pats polaidis ir upė smarkiai patvino. Abu traukėsi paupiu Čiobiškio link. Pirmas žuvo Klevelis. Lapinskas dar buvo gyvas, tačiau kitame upės krante buvę gyventojai matė, kad partizanas buvo sužeistas, nes smarkiai šlubavo. Stabtelėjęs į upę sumetė ginklus, stribams parodė špygą ir šoko į upę. Mėgino plaukti, tačiau nuskendo. Saviškiai dėjo daug pastangų, norėdami surasti jo kūną, tačiau veltui. Tą dieną buvo suimta daug ryšininkių, taip pat vaikų namų direktorė Veronika Sorokinaitė, kuri buvo slaptai bažnyčioje susituokusi su Jonu Markuliu. Buvo suimti trys sužeisti ir besigydantys žaizdas partizanai ir juos prižiūrėjusios dvi seserys Plaščiauskaitės bei dar kelios merginos.
Tą rytą štabe buvo aštuoni partizanai. Viena labai svarbi ryšininkė Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera, nepastebėta stribų, laiveliu persikėlė į kitą Neries krantą. Tuo metu į partizanų gretas buvo priimtas Česlovas Pavasaris – Milžinas, kuris užpuolimo metu buvo išėjęs į tualetą ir jam pavyko kažkur pasislėpti. Tiesa, po mėnesio, plaukdamas laiveliu ir gindamasis nuo rusų kareivių, buvo sunkiai sužeistas. Kaune slaptai gydėsi ir išgyveno. Tą pačią dieną buvo suimtas vaikų namų buhalteris ir partizanų štabo narys Stasys Misiūnas – Senis. Jį areštavo jau išėjusį iš štabo.
Auštant tą pačią dieną iš Čiobiškio malūno, sumalę kviečius šv. Velykų pyragams, į savo dislokacijos vietą – už 2,5 kilometro esantį Stepanavos kaimą, važiavo Benediktas Trakimas – Genelis su 24 partizanų būriu. Jeigu jie būtų užtrukę, tai nežinia kaip būtų susiklostę įvykiai. Tuo laiku netoli Čiobiškio, Burniškių kaime, pas ūkininkus stovyklavo apie tris šimtus partizanų. Pats Jonas Misiūnas – Žalias Velnias su kapitonu Mečislovu Kesteniu – Serbentu svečiavosi pas brolius Penkauskus, kurių sodyba buvo vos ne pačiame Darvydų miške. Užgirdęs šaudymą, Serbentas norėjo su vyrais tuoj pat žygiuoti į Čiobiškį, tačiau Misiūnas, bijodamas, kad žus daug vyrų, neleido. Buvo nuspręsta pulti Musninkus naktį ir išvaduoti belaisvius, tačiau per ryšininkus buvo sužinota, kad suimtuosius tą pačią dieną išvežė į Ukmergę. Kito būrio partizanai taip pat norėjo užpulti iš Čiobiškio į Musninkus grįžtančius kareivius, tačiau, pamatę, jog stribai kartu vedasi daug belaisvių, bijodami, kad ir jie nežūtų, šio plano atsisakė.
Dar prieš Čiobiškio štabo sunaikinimą, 1945 metų vasario pradžioje, Pigonių kaime vyko smarkus partizanų mūšis su Musninkų stribais. Iš vakaro Pigonyse buvo apsistojusi nemaža Jono Misiūno – Žalio Velnio – vadovaujama partizanų grupė. Žalio Velnio žmona Ona su vaikais tuo metu buvo Sporų vienkiemyje pas Paulauskus. Partizanai ją atlydėjo į Pigonis. Žalias Velnias, susitikęs su žmona, nakvojo pas ūkininką Cesiūną, o kiti vyrai išsiskirstė po kitas trobas. Ryte iš Musninkų keliais vežimais atvyko stribai ir puolė tą namą, kuriame nakvojo Žalias Velnias su žmona. Namas buvo padegtas. Besitraukiant Ona Misiūnienė buvo nušauta, kitiems pavyko pabėgti. Stribai nežinojo, kad dar keliuose namuose nakvojo partizanai. Šie apsupo stribus ir net aštuonis nušovė. Tik jų vadas P. Stankevičius įsiropštė į greta šulinio stovintį šulinio žiedą ir išliko vienintelis gyvas. Abu mano broliai taip pat dalyvavo šiame mūšyje. Vytautui stribų kulka paliko žymę – prie ausies nurėžė odą.
Partizanams pasitraukus, stribas Stankevičius, išlindęs iš žiedo, grįžo į Musninkus. Buvo suorganizuotas stambus būrys stribų ir kareivių, kurie, atvykę į Pigonių kaimą, susirinko žuvusius ir grįžo trumpesniu keliu pro Virvyčių kaimą. Tuo metu šalia kelio esančioje ūkininko sodyboje ilsėjosi keli Juozo Naraškevičiaus – Šerno būrio partizanai. Jeigu partizanai nebūtų pradėję bėgti, gal jų būtų nepastebėję, tačiau, pamatę didelį būrį kareivių, partizanai mėgino pasislėpti. Įvyko kautynės, kurių metu žuvo penki partizanai su būrio vadu. Vado sūnus ir dar vienas partizanas buvo suimti. Žuvo ir keli kareiviai. Žuvusiai Žalio Velnio žmonai Onai Misiūnienei buvo sukaltas karstas ir naktį ji vietinių partizanų ir ryšininkų palaidota Čiobiškio kapinėse.
Manoma, kad Pigonių kaime Žalias Velnias buvo užpultas ne be išdaviko pagalbos. Apie tai ne per seniausiai sužinojau iš Mantinionių kaimo gyventojo V. Čepo, kurio jau miręs jaunesnysis brolis tuo metu buvo kolūkio pirmininku. Pastarasis bendravo su buvusiu Musninkų įgulos karininku. Karininkas papasakojo, kad 1945 metų vasario pradžioje į Musninkus atvykęs vienas Pigonių gyventojas jam pranešė apie viename iš kaimo namų apsistojusius kelis partizanus. Kad jų yra daug, matyt, nežinojo (o gal įviliojo į spąstus?). Karininkas savo kareivių pagailėjo ir pasiuntė stribus su ypač žiauriu vadu Petru Stankevičiumi, kuriam tada vienam pavyko likti gyvam.
1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje Čiobiškio apylinkėse ypač dažnai lankydavosi buvęs Musninkų mokyklos vedėjas atsargos karininkas Juozas Norkus – Kerštas su savo vyrais. Kadangi su broliu Vytautu buvo draugai, todėl broliai dažnai ateidavo į bendrus susibūrimus. Kerštas mūsų apylinkėje suorganizavo iš vietinių gyventojų stambų Juozo Lisausko – Erelio partizanų būrį. Kautynėse su stribais buvo netekęs dalies savo vyrų, tačiau į jų vietą ateidavo kiti. 1944 metų vėlų rudenį, žygiuojant netoli Stavarygalos kaimo, prie Stavarygalos (Gelvanės) ežero pateko į Musninkų įgulos kareivių ir stribų suruoštą pasalą. Mūšyje žuvo šeši partizanai, kiti sugebėjo pasitraukti. Kerštas taip pat liko gyvas. Prie Stavarygalos žuvę partizanai buvo palaidoti Pigašių kapinėse.
1945 metais kovo mėnesį Juozas Norkus – Kerštas su F. Jakiūnu ir Milkevičiumi nakties metu svečiavosi pas pažįstamą našlę Sakalauskienę Kaimynėlių kaime netoli Musninkų. Juos apsupo Musninkų įgulos kareiviai ir stribai. Namą padegė. Įgulos vadas kapitonas Chiminas, pasislėpęs už storos liepos, laukė išbėgančių partizanų. Tokiu būdu Chiminas nušovė Kerštą. Jakiūnas buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Pabėgti pasisekė tik Milkevičiui – Krūmui, kuris žuvo vėliau. Jakiūnas išgijo ir buvo nuteistas. Juozo Norkaus kūnas buvo atvežtas į Musninkus. Vienos senos mokytojos, kartu dirbusios su Norkumi, užsispyrimo dėka, Kerštas buvo užkastas prie miestelio kapinių esančiose Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapinėse. Jose yra palaidota ir daugiau partizanų. Kalbant su Jakiūnu (dabar jau miręs), paaiškėjo, kad naktį prieš užpuolimą į Musninkus pas Chiminą lankėsi moteris ir pranešė apie Sakalauskienės name apsistojusius partizanus. Chiminas buvo smarkiai išgėręs, tačiau sugebėjo surinkti kareivius ir nuvykti į tą kaimą. Chiminas tada gyveno pas Musninkų miestelio gyventoją Kalošką, kuris tą moterį pažinojo, tačiau apie ją niekam nepasakojo. Taip ir liko viskas paslaptyje…“
Parengė Remigijus Bonikatas
DSC_7259

Namas Rusių Rago kaime, kuriame gyveno Bagdonavičių šeima.

„Žūsiu, bet bolševikams netarnausiu…“

„Neprisimenu, kad kokiame nors laikraštyje būtų aprašyta apie Čiobiškio apylinkėse veikusius partizanus. Kol dar leidžia jėgos, norėčiau papasakoti apie skaudžius praeities laikus.

Pirmiausiai norėčiau papasakoti apie savo šeimą. Turėjau du vyresniuosius brolius. Feliksas gimė 1918, o Vytautas – 1920 metais. Aš, Albinas, gimiau 1928 metais. Dar vienas brolis, vyresnis už mane, turėdamas vos kelerius metus, mirė. Tėvas buvo smulkus ūkininkas, turėjo keturiolika hektarų smėlingos žemės, bet šiaip taip vertėmės. Brolis Feliksas 1938 metais buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Ten pateko į mokomąją kuopą ir po kurio laiko gavo puskarininkio laipsnį.

Kovėsi ties Širvintomis

Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo kariai savanoriai iš įvairių Lietuvos kampelių. Vienas jų – Jonas Snabaitis, išgarsėjęs kovodamas lenkų fronte ties Širvintomis ir Giedraičiais, už narsą ir pasiaukojimą apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis vyras net kelis kartus pačiais atsakingiausiais ir pavojingiausiais Tėvynei momentais kilo į kovą su priešais.
1919 metų pavasarį Jonas Snabaitis buvo paskirtas į Lietuvos Karaliaus Mindaugo 4-ą pėstininkų pulką. Pateko į 9-ąją, kovose su bolševikais pasižymėjusią kuopą. Kariavo ties Meškuičiais, Šiauliais ir Radviliškiu. Nugalėti bermontininkai spruko į savo kraštą, kovos laikinai nurimo, o 4-asis pėstininkų pulkas išvyko į frontą prieš lenkus, vėliau – poilsio į Kauną. Jonas, ištarnavęs vienerius metus kariu savanoriu, sakėsi pareigą atlikęs ir pasiprašė į atsargą. Išvyko pas tėvus. Tačiau 1920 metų rudenį, niekieno neraginamas, tik jausdamas pareigą, jis vėl paliko namus ir išvyko…
4 – asis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas kovėsi su lenkais ties Skėteriais… „Vieną rytą 9 kuopos bare pasirodė senai matytas karys. Prisiartino. Prieš viršilą atsistojo Jonas ir pranešė apie savo atvykimą. Viršilai paklausus iš kur jis atsirado, atsakė: „Išgirdau, būdamas namie, kad lenkai puola Lietuvą, pasiėmiau savo šautuvą ir štai atvykau Gaila, nespėjau atvykti padėti jums ginti Vilnių, nes pėsčias iš namų iki čia atėjau. Namie nenurimau, nes snausti negalima.“ (Čia ir toliau – ištraukos iš 1936 m. kovo 12 d. Lietuvos kariuomenės savaitraštyje„Karys“ išspausdintų prisiminimų „Kurio gyslose žemaičių kraujas teka“, kuriuos užrašė kap. Alfonsas Antanaitis, kalba netaisyta)
Jonas buvo paskirtas žvalgų būrelio vadu. „Narsumu ir sumanumu retai jam kas kuopoj teprilygo. Jo darbai buvo žinomi visam pulke. Jo krūtinę puošė narsumo ženklas Vyties Kryžiaus ordinas. Baigėsi kovos. Lenkų veržimasis buvo sulaikytas ir prievarta lietuviams padarytos paliaubos. Vilnius liko neatvaduotas.“ Jonas Snabaitis vėl pasiprašė į atsargą ir 1921 m. gegužės pradžioje išvyko iš pulko.
1922 m. lenkai, organizavę partizanų būrius, iš pasalų pradėjo puolimus ties Širvintomis ir Giedraičiais. „Jonas vėl meta namus ir pastoja į partizanų būrį, kuris buvo susiorganizavęs saugoti Širvintus ir Giedraičius nuo lenkų užėmimo. Čia vėl lieka vadu visose kautynėse žvalgų būreliui. Jo narsumas ir pasišventimas savo pareigoms rodomas pavyzdžiu visiems kareiviams. Paskutinėse kautynėse su lenkų partizanais ties Širvintais 1923 m. vasario mėn. nuo jo taiklaus šūvio žuvo lenkų partizanų vadas Sartonas-Virbalis.“
1923 m. gegužės mėn. būrio nebeliko, ir Jonas Snabaitis vėl patraukė savais keliais, sakydamas: „Ką darysiu ir kam aš reikalingas, kur negresia pavojus. Mano vieta ten, kur kulkos zvimbia, kur Tėvynei pagalba, reikalinga. Aš atvyksiu vėl, kada tauta bus pasiruošusi j Vilnių…“
2015 m. liepos 19-ąją Gražiškiuose (Vilkaviškio r.) per Šv. Vincento Pauliečio atlaidus buvo pagerbti šio krašto savanoriai. Prie miestelio centre esančio paminklo atidengtos jiems skirtos paminklinės lentos. Viena iš tų atminimo lentų skirta septyniems savanoriams, kurie buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus kavalieriaus ordinu. Tarp jų – ir Jonui Snabaičiui, kovojusiam mūšiuose ties Skėteriais, Širvintomis ir Giedraičiais.
suduvis.lt nuotr.

Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo kariai savanoriai iš įvairių Lietuvos kampelių. Vienas jų – Jonas Snabaitis, išgarsėjęs kovodamas lenkų fronte ties Širvintomis ir Giedraičiais, už narsą ir pasiaukojimą apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis vyras net kelis kartus pačiais atsakingiausiais ir pavojingiausiais Tėvynei momentais kilo į kovą su priešais.

1919 metų pavasarį Jonas Snabaitis buvo paskirtas į Lietuvos Karaliaus Mindaugo 4-ą pėstininkų pulką. Pateko į 9-ąją, kovose su bolševikais pasižymėjusią kuopą. Kariavo ties Meškuičiais, Šiauliais ir Radviliškiu. Nugalėti bermontininkai spruko į savo kraštą, kovos laikinai nurimo, o 4-asis pėstininkų pulkas išvyko į frontą prieš lenkus, vėliau – poilsio į Kauną. Jonas, ištarnavęs vienerius metus kariu savanoriu, sakėsi pareigą atlikęs ir pasiprašė į atsargą. Išvyko pas tėvus. Tačiau 1920 metų rudenį, niekieno neraginamas, tik jausdamas pareigą, jis vėl paliko namus ir išvyko…

Gyventojams trūko aiškumo…

Praėjusią savaitę Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė, Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, specialistai, atsakingi už infrastruktūrą, ir UAB Širvintų komunalinio ūkio direktorius Jonas Rinkevičius susitiko su Širvintų miesto Upelio g. 4 namo gyventojais.
Daugiabučio gyventojai pristatė savo sumanymą praplatinti automobilių stovėjimo aikštelę ir sutvarkyti šaligatvį.  Tai įgyvendinti tikrai nėra sudėtinga: UAB Širvintų komunalinis ūkis gali skirti Vilniaus gatvės išardytų senų trinkelių, tačiau žmonės patys turi susitarti, ar jas susidės patys, ar iš namo kaupiamųjų lėšų darbus atlikti samdys administruojančios įmonės darbininkus.
Susitikime buvo aptarti ir kiti daugeliui miesto daugiabučių aktualūs klausimai – namo renovacijos galimybės, trukdantys medžiai, benamiai gyvūnai ir kt. Susirinkę žmonės sakė, kad jiems trūko aiškumo, nuo ko pradėti ir kaip įgyvendinti savo sumanymus, džiaugėsi, kad gavo reikiamos informacijos.
„Šį susitikimą organizavo patys gyventojai. Kreipėsi į Savivaldybę dėl jiems aktualių problemų. Esame visada pasiruošę susitikti su žmonėmis, kurie rūpinasi savo aplinka, kurie nori prisidėti prie bendros miesto tvarkos kūrimo. Būtent taip galima išspręsti daugelį problemų,“ – sakė merė Ž. Pinskuvienė.
Susitikime su Upelio g. 4 namo gyventojais aptarta daug rūpimų reikalų.

Susitikime su Upelio g. 4 namo gyventojais aptarta daug rūpimų reikalų.

Praėjusią savaitę Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė, Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, specialistai, atsakingi už infrastruktūrą, ir UAB Širvintų komunalinio ūkio direktorius Jonas Rinkevičius susitiko su Širvintų miesto Upelio g. 4 namo gyventojais.

Daugiabučio gyventojai pristatė savo sumanymą praplatinti automobilių stovėjimo aikštelę ir sutvarkyti šaligatvį.  Tai įgyvendinti tikrai nėra sudėtinga: UAB Širvintų komunalinis ūkis gali skirti Vilniaus gatvės išardytų senų trinkelių, tačiau žmonės patys turi susitarti, ar jas susidės patys, ar iš namo kaupiamųjų lėšų darbus atlikti samdys administruojančios įmonės darbininkus.

Savivaldybės naujienos

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Ar skaitote maisto produktų etiketes?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama
  
Statistika
Dabar svetainėje: 6 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.