Problemos sprendimo sėkmė priklauso ir nuo pačių gyventojų

Dienos tema
Problemos sprendimo sėkmė priklauso ir nuo pačių gyventojų
Amžina ir sunkiai išsprendžiama bet kurio miesto problema – benamiai katės, šunys ir… kai kurios paukščių rūšys. Gyventojams daugiausiai rūpesčių sukelia kovai ir kuosos – varninių (Corvidae) šeimos paukščiai. Lietuvoje kovai pasirodo apie kovo pradžią. Kovo 4-oji dar vadinama Kovarnių diena, tačiau miesto žmonės kovų sugrįžimą žymiai dažniau sieja su problemomis nei su malonia kaimynyste.
Grupė Upelio gatvės gyventojų kreipėsi į „Širvintų krašto“ redakciją dėl šalimais apsigyvenusių paukščių: „Prie Pradinės mokyklos, Upelio gatvės namų nuo pat aušros kuosos ir kovai ne tik kelia nežmonišką triukšmą, bet ir dergia kiemus, suoliukus. Dar pernai kėlėme šį klausimą, bet tada tuometės valdžios buvo pareikšta, kad jokios problemos dėl šių paukščių Širvintų mieste nėra, neva išsigalvojame…“
Iš tikrųjų juodi kaip smala paukščiai gyvena žmogaus kaimynystėje, dažnai kolonijomis, įsikuria kapinėse, prie bažnyčių, parkuose, skveruose. Lankosi ne tik pievose ir dirvonuose, tačiau maisto ieško ir sąvartynuose, šiukšlių surinkimo aikštelėse. Lizdus krauna įvairiuose medžiuose. Blogiausia, kad šalia kovų kolonijų gyvenantys žmonės, ypač pavasarį, kenčia dėl jų keliamo triukšmo. Mat, kraudami lizdą, paukščiai dažnai vienas nuo kito nugvelbia „statybinę medžiagą“, todėl kolonijose girdimi nuolatiniai jų prikimusių balsų šauksmai. Viename medyje būna net po keliasdešimt lizdų. Įsivaizduokite, kokį triukšmą gali sukelti trijų-keturių medžių gyventojai. Nė kiek ne mažesni triukšmadariai – kuosos, kurios pridaro žalos sodams – nurenka vyšnias, trešnes, išlesa daug ankstyvųjų veislių obuolių, kriaušių, miestuose kelia triukšmą, teršia aplinką, iš sąvartynų į gyvenamus rajonus atneša parazitinių kirmėlių kiaušinių, infekcinių ligų sukėlėjų.
Gyventojai piktinasi ir dėl pulkų benamių kačių. Esą Upelio g. 4 name (ir daugelyje kitų daugiabučių) yra geraširdžių moteriškių, šeriančių kates. Žiemą šie gyvūnėliai šmirinėja rūsiuose, dabar – po langais, kiemuose. Veisiasi musės, dvokas laiptinėse, gali būti platinamos ligos.
Mūsų protėviai kates laikė graužikams naikinti, šiandien katė – buto puošmena ir geras žmogaus draugas. Problema kyla tada, kada draugystė baigiasi ir katė atsiduria gatvėje. Gatvėje naminės katės sėkmingai išgyvena, dauginasi ir kartais sudaro ištisas sulaukėjusių kačių kolonijas.
Kiemo katės – tarsi žaislai kai kuriems jas globoti norintiems, bet neatsakingiems miestiečiams. Pastebėję gražų kačiuką, jį ima maitinti, kartais įsileidžia į namus, o paūgėjusį vėl išmeta į kiemą. Neseniai „Lietuvos rytas“ rašė, kad „paskutinį birželio savaitgalį Klaipėdoje, Debreceno gatvėje, vieno daugiabučio kieme buvo išnuodyta daug laukinių katinų. Kalbama, kad krito net ir apnuodyto maisto prisilesusios žuvėdros. Klaipėdos gyvūnų mylėtojų organizacija „Kac kac miau“ išnuodytas kates nuvežė skrodimui ir gaišenų analizei. Iš viso nunuodyta daugiau kaip dešimt kačių“. Matyt, kažkoks pilietis, nesulaukęs valdžios pagalbos, pamėgino tokiu būdu greitai išspręsti šią problemą. Savaime aišku, to daryti negalima, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje „Žiaurus elgesys su gyvūnais“ parašyta: „Tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų“.
Nors 2013 m. buvo patvirtintos Gyvūnų laikymo taisyklės (http://www.sirvintos.lt/lt/veikla/veiklos-sritys_1432/infrastrukturos-skyrius_1102/aplinkosauga_1853/gyvunu-auginimo-ir-nt6b_1867.html), dauguma gyventojų apie jas nežino ir jų nesilaiko, o ir buvusi valdžia šiai problemai spręsti reikiamo dėmesio neskyrė.
Reaguojant į Širvintų miesto gyventojų nusiskundimus, liepos 22 dieną merės Živilės Pinskuvienės kabinete įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Širvintų r. agentūros vedėjas Romualdas Sližauskas, Širvintų rajono savivaldybės administracijos infrastruktūros skyriaus vedėjas Robertas Bartulis ir vyriausioji specialistė (ekologė) Jolita Kolkienė, UAB Širvintų komunalinis ūkis vadovas Dangeras Pečiulis, šių eilučių autorius.
Merė Živilė Pinskuvienė paprašė konkrečių pasiūlymų, kurie galėtų bent pradėti spręsti šią problemą. Pasak Romualdo Sližausko, gyvūnų (tiek varninių šeimos paukščių, tiek benamių kačių ar šunų) paplitimo prie daugiabučių priežastys yra dvi: tai lengvai pasiekiamas maistas (paukščiai dažniausiai jo randa buitinių atliekų konteineriuose, o kates ir šunis dažnai šeria patys gyventojai) bei tinkama vieta gyventi (paukščiams tai dideli medžiai, gyvūnams – daugiabučių namų rūsiai).
Pasitarimo metu nutarta imtis prevencinių priemonių prieš varninius šeimos paukščius, kreiptis į Gyvosios gamtos inspekciją dėl šių paukščių populiacijos mažinimo, įspėti daugiabučių namų gyventojus dėl atsakomybės už benamių gyvūnų šėrimą. Upelio g. 4 namą administruojančiai įmonei „Širvintų komunalinis ūkis“ pavesta panaikinti kačių landas, užkalti esančias nišas, kuriose maitinamos katės. Artimiausiu metu planuojama susitikti su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovais dėl konkrečių darbų siekiant padėti miesto gyventojams kovoti su šiomis „gyvomis“ problemomis.
Ir patys miesto gyventojai kviečiami prisidėti prie bendros tvarkos palaikymo – pastebėjus pažeidėjus (naminius gyvūnus vedžiojančius vaikų žaidimų aikštelėse, šeriančius benamius gyvūnus ir pan.), prašomi nedelsiant informuoti Širvintų rajono savivaldybės administraciją: el. paštu ekologas@sirvintos.lt arba telefonu 8 686 32750.
Remigijus Bonikatas
birzelis024 Merė Živilė Pinskuvienė paprašė specialistų teikti konkrečius siūlymus, kurie galėtų bent pradėti spręsti šią problemą.
Merė Živilė Pinskuvienė paprašė specialistų teikti konkrečius siūlymus, kurie galėtų bent pradėti spręsti šią problemą.

Merė Živilė Pinskuvienė paprašė specialistų teikti konkrečius siūlymus, kurie galėtų bent pradėti spręsti šią problemą.

Amžina ir sunkiai išsprendžiama bet kurio miesto problema – benamiai katės, šunys ir… kai kurios paukščių rūšys. Gyventojams daugiausiai rūpesčių sukelia kovai ir kuosos – varninių (Corvidae) šeimos paukščiai. Lietuvoje kovai pasirodo apie kovo pradžią. Kovo 4-oji dar vadinama Kovarnių diena, tačiau miesto žmonės kovų sugrįžimą žymiai dažniau sieja su problemomis nei su malonia kaimynyste. Skaityti daugiau »

Ieškojome grybų – radome…

Iėškojome grybų – radome…
Vasara – metas, kai dažnai lankomės gamtoje: uogaujame, grybaujame, renkame vaistažoles…. Būna, kad akis užkliūva už visai netikėtų radinių, kurie mus gerokai nustebina.
Neseniai, ieškodami pirmųjų kazlėkų, šią dar SSSR laikus menančią padangą, greičiausiai skirtą galingai anuometei žemės ūkio technikai, užtikome pušynėlyje prie Žemųjų Viesų kapinių. Galimas dalykas, ji čia riogso ne vienerius metus ir dar riogsos dešimtmečius. Teigiama, kad guminės padangos gamtoje suyra per 120-140 metų…
Kviečiame ir Jus pasidalyti panašių radinių nuotraukomis. Būtų puiki, jei fotografuodami išmaniaisiais telefonais įjungtumėte GPS nustatymo funkciją, kad nuotraukos savybėse būtų įrašytos tikslios radinio koordinatės. Galbūt tai padės netikėtą radinį pamatyti kitiems laikraščio skaitytojams, o gal surasti atitinkamoms tarnyboms, kad miškuose ar paupiuose būtų tvarkinga. Šios padangos koordinatės – 55° 4′ 37.97″ platumos ir 24° 52′ 12.33″ ilgumos.
Be abejonės, kviečiame siųsti ir įprastų gamtos dovanų – uogų, grybų ir kt. – nuotraukas.
Pastebėtų įdomių ar netikėtų radinių nuotraukų laukiame el. paštu aldona@sirvinta.net
Padanga

Padanga

Vasara – metas, kai dažnai lankomės gamtoje: uogaujame, grybaujame, renkame vaistažoles…. Būna, kad akis užkliūva už visai netikėtų radinių, kurie mus gerokai nustebina.

Neseniai, ieškodami pirmųjų kazlėkų, šią dar SSSR laikus menančią padangą, greičiausiai skirtą galingai anuometei žemės ūkio technikai, užtikome pušynėlyje prie Žemųjų Viesų kapinių. Galimas dalykas, ji čia riogso ne vienerius metus ir dar riogsos dešimtmečius. Teigiama, kad guminės padangos gamtoje suyra per 120-140 metų…

Kviečiame ir Jus pasidalyti panašių radinių nuotraukomis. Būtų puiku, jei fotografuodami išmaniaisiais telefonais įjungtumėte GPS nustatymo funkciją, kad nuotraukos savybėse būtų įrašytos tikslios radinio koordinatės. Galbūt tai padės netikėtą radinį pamatyti kitiems laikraščio skaitytojams, o gal surasti atitinkamoms tarnyboms, kad miškuose ar paupiuose būtų tvarkinga. Šios padangos koordinatės – 55° 4′ 37.97″ platumos ir 24° 52′ 12.33″ ilgumos. Skaityti daugiau »

Nugriautame tvarte rado šaudmenų

Nugriautame tvarte rado šaudmenų
Liepos 20-22 dienos
Per tris dienas Širvintų policijos pareigūnai išaiškino 19 administracinės teisės pažeidėjų. Surašyta 10 protokolų dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, 4  - dėl girtavimo ar girto pasirodymo viešose vietose, 3 – dėl nedidelio chuliganizmo, 1 – dėl miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimo, 1 – dėl vaiko teisių pažeidimo.
Pirmadienį Širvintų seniūnijoje dviratį neblaivus vairavo 1970 metais gimęs vietos gyventojas, o kitą dieną Gelvonų seniūnijoje – 1961 metais gimęs Čiobiškio seniūnijos gyventojas.
Liepos 20 dieną Komisariate užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad liepos 13-ąją iš vienos Širvintų parduotuvės du jaunuoliai pavogė šešis alaus butelius. Žala – 6 eurai. O štai kitame tarnybiniame pranešime rašoma, jog liepos 13 dieną Gelvonų seniūnijoje 1971 metais gimęs vyras, tvarkydamas įsigytos sodybos nugriautą tvartą, surado 31 vnt. šaudmenų.
Antradienį užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad birželio 7-ąją, apie 2 val., į išnuomotą kaimo turizmo sodybą su kirviu rankoje atėjęs neblaivus sodybos kaimynas, gimęs 1958 metais, vandališkai sugadino kieme stovėjusį kubilą ir įbaugino sodyboje buvusius svečius, taip sutrikdė viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Policija taip pat užregistravo 1 kitokį skundą, kurio nekomentuoja.
Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Liepos 20-22 dienos

Per tris dienas Širvintų policijos pareigūnai išaiškino 19 administracinės teisės pažeidėjų. Surašyta 10 protokolų dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, 4  - dėl girtavimo ar girto pasirodymo viešose vietose, 3 – dėl nedidelio chuliganizmo, 1 – dėl miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimo, 1 – dėl vaiko teisių pažeidimo. Skaityti daugiau »

Laiko uždangą praskleidus
1965 m. rugsėjo 1 d. laikraščio „Tarybinis studentas“ visą 1 puslapį papuošė jaunuolių nuotrauka (autorius J. Girdvainis) ir žinutė „Jie studijuos gimtąją kalbą ir literatūrą“:
„Svajonė, veržlios jaunystės puoselėta jau mokyklos suole.
…Jautrus draugas, visuomeninio darbo entuziastas, pareigingas, komjaunuolis, būrelio pirmininkas, sienlaikraščio redkolegijos narys. Daug skaito, turi išskirtinių gabumų kalbai studijuoti… Visada tvarkingas, kuklus, nuoseklus moksle, sąžiningai ir laiku atlieka pavestas užduotis.
Šilti ir pastabūs mokytojų žodžiai.Geri žodžiai… Įpareigojantys žodžiai. Pirmoji charakteristika žmogaus, išeinančio į savarankiško gyvenimo kelią.
Beveik penketais išlaikyti stojamieji egzaminai… Vadinasi pasirinkta teisingai…
Į tūkstantinę pirmakursių šeimą šiandien įsilieja ir jie: kelmietis G. Griškevičius, kaunietė V. Sagaitytė, klaipėdietė Vl. Kontrimaitė ir buvę Tarybinės Armijos kariai – pirmūnai V. Brazauskas ir J. Bučys (dešinėje).
Pirmieji žingsniai Universitete jau žengti. Sėkmės tolimesniame studijų kelyje!“
Tas buvęs Tarybinės Armijos karys – mūsų kraštietis rašytojas Viktoras Brazauskas (gimė 1941 m. sausio 30 d., mirė 2005 m. lapkričio 11 d.).
Neseniai Širvintų viešoji biblioteka gavo rašytojo bendrakursio (irgi tos nuotraukos herojaus) dabar palangiškio poeto, žurnalisto Gedimino Griškevičiaus laiškutį:
„Mieli širvintiškiai,
daug gero ir gražaus esu išgyvenęs sykiu su kurso draugu, Jūsų žemiečiu rašytoju Viktoru Brazausku. Radau įdomesnę Jo portretinę nuotrauką, savo straipsnelį (yra ir daugiau „parašymų“). Siunčiu. Daug linkėjimų iš pajūrio!“
Viešoji biblioteka mielai dalijasi šia nuotrauka ir straipsneliu, 1994 m. išspausdintu „Vakarų eksprese“, su „Širvintų krašto“ skaitytojais.
Vikcius, t.y. rašytojas Viktoras Brazauskas
IŠ CIKLO „KURSIOKAI“
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Kukli eilutė sausio 29-osios „Lietuvos ryto“ literatūros puslapyje, skyrelyje „Gimtadieniai ir jubiliejai“: I.30 – prozininkas Viktoras BRAZAUSKAS… Ir šimtai prisiminimų!
Mūsų Vikcius – vienas iš devynių Vilniaus universitete (tuomet V. Kapsuko) 1965-aisiais studijas pradėjusių lituanistų vyrų. Greta jo atmintyje iškyla Petras Dirgėla, Antanas Kalanavičius (mus pirmasis palikęs), Algis Krapavickas, Visvaldas Tebeliškis, graudžiai lyriškas dzūkas Bronius Kašelionis, Aloyzas Tendzegolskis, Jonas Bučys,. mergaitės – geroji sielvarto duktė Onė Baliukonytė, klaipėdietė Marytė Kontrimaitė…
Tuomet, net ir po „krikštynų“ Universiteto kavinėje, kai, pastebėjęs auklėtinių kišenėse „Stoličnajos“ kaklus, kurso vadovas, lietuviškosios stilistikos tėvas Jonas Pikčilingis rūstokai paklausė: „Studijuoti ar studentauti ketinate?“, netikėjau, kad ne tik kultūros, literatūros, bet visos tautos, krašto istorija gimsta mūsų pačių akyse, ir mes patys esame ne tik liudytojai, bet ir dalyviai. Jaunučiai, lygiaveidžiai visų Lietuvos pakraščių vaikai – aukštaičiai, suvalkiečiai, žemaičiai, dzūkai…
Nubarė, stiprokai nubarė tada mus J. Pikčilingis: „Šitaip, rinkdamiesi tik bohemą, toli neisite. Darbas mėgsta blaivų.“
Supratome docentą, jo sielvartą. O štai kalbininkų Alekso Girdenio arba Aldono Pupkio bambenimų, pamokymų, priekaištų nesupratome tada, nesuprastume, neabejoju, ir šiandien: „Ką, valkataujate, kalbos pasimokytumėte, vaidinate čia visi rašytojus. Nieko neišeis, prasilaksite…“
Nevaidinome. Daugumajais norėjome būti, širdimis veržėmės, stojome įsitikinę, kad literatūros studijos padaro… rašytojus. Juk prieš mus studijavo Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis… Ką, ar mes – iš kitokio molio?! Po ketvirčio amžiaus smagus galiu minėtiems ir neminėtiems kalbininkams (ir visiems negeranoriškiems „pranašams“ priminti, kad jie buvo neteisūs: iš mūsų kurso septyni žmonės išleido ir tebeleidžia knygas. Vien Petrą Dirgėlą paminėjus, nuo kurso galima nubraukti bet kokias nuodėmes, ydas ar bohemiškus paklydimus. Jau dabar jis vadinamas gyvuoju klasiku. O dar Onė Baliukonytė. O Vikcius, t.y. rašytojas Viktoras Brazauskas… Mes, atėję tiesiai iš vidurinių mokyklų, septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai, nepykome, kai gyvenimo druskos jau regėjęs „dėdė“ dar su kariška uniforma stojamųjų egzaminų dienomis ar rugsėjo pirmą savaitę, sodrokai nusikeikęs, mestelėdavo: „Vaikėzai!“
Greit atsivėrė nuoširdi vyro „po armijos“ siela, gerumo sklidina širdis. Ne viena dešimtis kilometrų Vilniaus senamiesčiu, pasak Viktoro, prašuoliuota, dalintasi paskutiniais duonos trupiniais. Kilęs iš Vilniaus krašto – Musninkų, greta Širvintų, Viktoras laisvai šnekėjo lenkiškai, matyt, dažnai lankėsi sostinėje – jam savas kiekvienas jos kiemelis, jis visa gyvastimi, labiau už J. Kunčino „Tūlos“ herojų, sugėręs Vilniaus kvapus, „perkandęs“ gyvenseną. O pažinčių turėjo (ir tebeturi) mano plunksnos ir bohemos brolis! Nevardinsiu. Geriau klausti, ko V. Brazauskas Vilniuje nepažįsta. Dabar dirba gal bent aštuntoje redakcijoje, „Europos centre“. Labiausiai buvo patenkintas metais „Genyje“. Dainininkas. Ant šlaito, netoli Trijų kryžių kalno, pradėdavo: „Kur traukias miškai šiapus Nerio…“ Kai dainą „sugriebdavo“ visas kursas – prašalaičiai verkdavo. O kai kas rėždavo: „Nacionalistai…“ Tegul! Gyvenimas parodo, kas yra kas. Pradėjęs nuo eilėraščių, Viktoras Brazauskas pasirodė esąs tvirtesnis kaip prozininkas. Po pirmosios knygos „Vasaros muzikantai“ (1970) išėjo „Antrąkart gimę“ (1976), „Nežinomų artistų gyvenimas“ (1984). Ir dar randama pajūrio kioskuose išvaizdi apsakymų knygelė „Kamanių pieva“ vaikams… V. Brazauskas – rašytojas realistas, epinės krypties prozininkas. Tikras. Jau gražiai išryškėję ir rašytojo Viktoro Brazausko pėdsakai mūsų literatūroje.
… Anuomet atrodė: sensta tik kiti, miršta tik kiti… Tegyvename mes. Gal netrukus panašiai rašys mūsų vaikai.
… O aš per jaunų dienų bičiulio gimtadienį smagus, sugrįžęs į jaunystę. Ten, kur buvome idealiai laimingi. Juk tiesa, Viktoriuk?
Nuotrauka iš Gedimino Griškevičiaus asmeninio albumo
Kulautuvoje, 1967 m. kovo 18-ąją. Viktoras Brazauskas iš krašto dešinėje, Petras Dirgėla – kairėje
„Tarybinis studentas“, 1965-09-01.

„Tarybinis studentas“, 1965-09-01.

1965 m. rugsėjo 1 d. laikraščio „Tarybinis studentas“ visą 1 puslapį papuošė jaunuolių nuotrauka (autorius J. Girdvainis) ir žinutė „Jie studijuos gimtąją kalbą ir literatūrą“:

„Svajonė, veržlios jaunystės puoselėta jau mokyklos suole.

…Jautrus draugas, visuomeninio darbo entuziastas, pareigingas, komjaunuolis, būrelio pirmininkas, sienlaikraščio redkolegijos narys. Daug skaito, turi išskirtinių gabumų kalbai studijuoti… Visada tvarkingas, kuklus, nuoseklus moksle, sąžiningai ir laiku atlieka pavestas užduotis.

Šilti ir pastabūs mokytojų žodžiai.Geri žodžiai… Įpareigojantys žodžiai. Pirmoji charakteristika žmogaus, išeinančio į savarankiško gyvenimo kelią. Skaityti daugiau »

Kovose žuvę amžinai gyvens

Kovose žuvę amžinai gyvens
Prieš tris mėnesius pasakojome, kaip 1925 metų gegužės 25 dieną pasienio policijos Širvintų baro viršininko I. Juodenikio (Juodemsko) iniciatyva buvo sušauktas Širvintų valsčiaus inteligentijos ir visuomenės susirinkimas, kuriame įsteigtas Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komitetas. Susirinkę 29 asmenys patvirtino komitetą, o jo vadovu paskyrė Juodenikį. Į komitetą taip pat buvo išrinktas Bartasevičius ir Markūnas, o netrukus įsijungė kunigas Donatas Linartas.
Komitetas 1926 metais aukų lapais surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti. Kadangi liko nepanaudotų pinigų, kilo mintis Širvintose pastatyti paminklą. Jo autoriumi tapo iš Latvijos kilęs Robertas Antinis (vyresnysis). Kaip teigiama, pats Nepriklausomybės kovų dalyvis, kovęsis prie Širvintų, 1921-1922 metais lankė Piešimo kursus ir ketino tapti piešimo mokytoju gimnazijoje, nuo 1922 metų – Kauno meno mokyklą. 1927 metais joje baigė skulptūros studijas. 1928 metais gavęs valstybinę stipendiją, Robertas Antinis išvyko studijuoti dekoratyvinės ir paminklinės skulptūros į Paryžių. Mokėsi Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje pas Paulį Landowsky, Paulį Francois Niclausse‘ą, Juliano akademijoje lankė piešimo paskaitas ir mokėsi skulptūros pas Henri Bouchard‘ą. 1930 metais dėl užklupusios ligos (tuberkuliozės) Antinis laikinai nutraukė studijas ir gydėsi Šveicarijoje. 1933 metais baigė studijas ir grįžo į Lietuvą. Nuo 1934 metų apsigyveno Kaune, aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1937 metais už Antano Smetonos portretą jis buvo apdovanotas pasaulinės parodos Paryžiuje aukso medaliu.
Dar lankydamas piešimo kursus, kurie po metų išaugo į Meno mokyklą, Robertas Antinis ėmė ryškėti kaip savitas monumentaliosios dekoratyvinės skulptūros atstovas. Jaunojo skulptoriaus diplominis darbas buvo Nepriklausomybės kovų aukoms atminti skirtas paminklas Širvintose. Šis kūrinys buvo palankiai įvertintas. Tai Robertą Antinį padrąsino prašyti Švietimo ministerijos stipendijos studijoms užsienyje.
Paminklas Širvintose tapo pirmuoju tokių paminklų serijoje. Po kelerių metų jis sukūrė Nepriklausomybės paminklą Rokiškyje. Jis buvo vienintelis, kurio sovietų valdžiai nepavyko nugriauti. Yra išlikusių duomenų, kad šio paminklo pastatymas kainavo per 30 tūkst. litų. O štai kitus jo kūrinius, pastatytus Biržuose ir Kretingoje, sovietmečiu ištiko toks pat likimas, kaip ir serijos pradininką Širvintose. Tiesa, Širvintose stovėjęs paminklas 1925-1955 metais buvo nugriiautas ir sunaikintas (pavyko surasti tik postamentą ir skulptūros ranką), Biržuose „Birute“ vadintas paminklas rastas tik apgadintas, buvo nutarta jį restauruoti.
Širvintoms sukurtas Lietuvos karių paminklas buvo pastatytas skvere prie Širvintų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios. Skulptorius pavaizdavo suklupusią motiną (kitais duomenimis – kunigaikštienę Birutę), kuri prilaiko mirštantį sūnų (karį). Skulptūra sumontuota ant stačiakampio postamento, kurio priekinėje plokštumoje yra kryžius, skydo su Vyčio kryžiumi ir kalaviju reljefai. Pastačius paminklas buvo aptvertas medine tvorele, o per iškilmes apjuostas ilgu žolynų vainiku, kuris buvo užkabintas ant aukštų stulpų. Iš žolynų buvo nupinti Gedimino stulpai su užrašu: „Kovoje žuvę amžius gyvens“.
Paminklas visuomenei atidengtas 1927 metų rugpjūčio 15 dieną. Jūsų dėmesiui – kiek paredaguotas 1927 metais žurnale „Karys“ spausdintas reportažas apie šias iškilmes, kurio autorius – pulkininkas leitenantas Burokas (kalba netaisyta).
„Rugpiūčio 15-ji Širvintuose. Gražus Žolinės rytas. Bėga automobilis ištaisytu vieškeliu. Kelias žalumynais padabintas, mat, šiuo keliu į Širvintų iškilmes atvažiuoja Lietuvos Prezidentas. Prie vartų laukia žmonės su duona, druska, gėlių pluokštais, rugių pėdais.
Atvažiuojame į Širvintus, tą be galo ilgą miesčiuką. Žmonių daug. Pasirodo, kad į Širvintus yra atvykęs ir šios vyskupijos galva – Vilniaus tremtinis, vyskupas Kukta.
Bet štai pasigirdo kariškas „ramiai“, karo orkestras sugrojo sutikimo maršą J. E. Respublikos Prezidentui. Nulenkė apnuogintas galvas ir seniai ir jaunuoliai, pravirko ne viena moterėlė. J. E. atvykęs tuojau eina į bažnyčią pagerbti už jį didesnį – Amžiną Išmintį. Bažnyčios šventoriuj Jį sutinka žilagalvis atviru, asketišku veidu kun. diakonas Linartas. Akis nuleidęs, rankas sunėręs taip į J. E. prabilo:
„Valdžia nuo Dievo tuo labiausia, jeigu galva tos valdžios yra ir Dievui ištikima, ir Tėvynės labui visomis išgalėmis savo sielos atsidavusi. Tavo asmenyje, Pone Prezidente, Bažnyčios vardu sveikinu, tokią Galvą mūsų Valstybės, tokį vadą mūsų tautos. Atvykęs aplankyti brangios Lietuvos mūsų kampelį, visų pirmiausia nori nusilenkti, garbę atiduoti, – Valdovų Valdovui, Karalių Karaliui Viešpačiui Jezui. Jo palaiminimas, Jo pagalba, telydi visus Tavo kilnius žingsnius Tėvynės ir jos piliečių labui.“
Apie 12 val. į bažnyčią atvažiuoja J. E. R. Prezidentas su J. E. Kaišiadorių vyskupu. Laikomos tyčia paruoštame šventoriaus altoriuj su asista iškilmingos pamaldos. Gražų pamokslą sako gražiakalbis kun. džiakonas Maigys. Pamaldų metu atskrenda iš Kauno trys lėktuvai, apsuka keletą ratų ir nuskrenda atgal. Po pamaldų visi eina prie atidengiamo paminklo Minių minios. J. E. R. Prezidentas, nukirpęs kaspiną, atidengia gražų paminklą, Pasigirsta artilerijos šūviai. Trumpai karių kapų komisijos darbuotę referuoja ats. kap. Juodenikis.
J. E. Vyskupas kalbą į susirinkusius: „Tuomet tik nebūsiu sugėdintas, kuomet įstatymus tavo saugosiu.“ Jis sakė, kad šis paminklas pastatytas piliečiams kariams, kurie ištikimai pildė jiems uždėtas pareigas Iki mirties. „Savo mirtimi pasiryžimą, paliko pavyzdį kitiems, ir tuo savo ištikimumu jie ne tik užsitarnavo sau amžiną pagarbą, bet privertė mus juos ir moraliai gerbti. Paminklo pastatymas – tai mūsų prievolė, o ne geri norai.“
Paminklas šventinamas. Kalba J. E. R. Prezidentas, pradėdamas „memento mori“ („atmink, kad reiks mirti“) žodžiais. Jis sakė, kad šis paminklas pastatytas ne vienam žmogui, o visai eilei geresniųjų mūsų krašto sūnų, nes Jie mirė, kad kiti gyventų. Mirdami paliko mums praskintą kelią į Vilnių, nes jie yra pernelyg tie graikai, pastoję savais lavonais kelią į gimtąją šalį. Del to šis paminklas ir verčia mus atminti, del ko jie žuvo ir kad mes, jų pėdomis sekdami, žinotume kelią į Vilnių. Be to, šis paminklas dar verčia mus visus vienytis del bendų tautos idealų, kaip tai buvo ties tais pačiais Širvintais. „Jums čia, didvyriai, tebūnie lengva Lietuvos žemelė.“
Įeina į tribūną žilagalvis senelis – generolas Bulota ir sako: „Man, seniausiam Lietuvos kariuomenės savanoriui, tenka didelė, garbė kalbėti šio paminklo reikalu“. Jis pabrėžia, kad visą savo gyvenimą budėdamas, šiandieną mato savo įdealų įsikūnijimą. Šis paminklas, jis sako, „yra ženklas, kad Lietuva yra ir bus nepriklausoma ir aš tuo didžiuojuos.“ Dėkoja komitetui už šį kilnų, idėjinį darbą.
Tribūnoj pasirodo, kaip jį R. Prezidentas pavadino, „širvintiškis“ pulk. Skorupskis, jis kalba: „Aš savo akimis mačiau, aš pergyvenau ir jaučiau tą, ką anais laikais jautė pirmieji savanoriai.“ Jis nusako, kaip atkakliai del Širvintų kovojo tie apdriskę narsuoliai, ir kaip pergalė nusviro į mūsų pusę, tik Tautų Sąjunga sustabdė tuos mūsų pasisekimo žygius. Jis klausia minios, „ar tiek buvo žmonių, kaip kad šiandieną yra, kada lietuvių pirmieji žvalgai, o paskum ir visa kariuomenė, įėjo į Širvintus?“ Minioj gili tyla. „Ne, juos sutiko, vos keli širvintiškiai“, – atsako ats. pulk. Skorupskis. Baigdamas kviečia pagerbti motinas, išauginusias tokius drąsuolius, ir eiti į Vilnių su jėga ir pasišventimu.
„Kovose žuvę amžinai gyvens“. Tribūnoj pasirodo kilęs iš okupuotos Vilnijos L. Šaulių Sąjungos viršininkas, kuris sako: „Šauliai daug nekalba, mes tik sakome, kad sąjunga yra visados pasiruošusi eiti į Vilnių. Taigi už tą laimingąją ateiti – valio!“
Po jo – iš apylinkės kilęs p. Jurgutis Linartas. Jis nusako, kas buvo kalbėta. „Laikas ir paskutiniams užsispyrėliams tapti tikrais lietuviais“. Jis irgi kviečia eiti vaduoti Vilnių ir jo šventenybes.
Po to R. Prezidentas aplankė gražiai sutvarkytus Širvintų kapus. Kapai apcementuoti ir gražiais geležiniais grotais aptverti, prie kryžių prikaltos lentelės, kuriose surašyti žuvę ties Širvintais kariai. R. Prezidentas meldžiasi ties tais kapais.
Naujai pastatytas žuvusiems ties Širvintais paminklas yra padarytas iš granito masės. Darbą atliko meno mokyklos mokinys, buvęs savanoris ir dalyvavęs mūšiuose ties Širvintais p. Robertas Antinis; darbą prižiūrėjo meno mokyklos direktorius p. Šklerys. Paminklas vaizduoja dusyk natūralaus didumo stovinčią lietuvaitę, savo prieglobstyje laikančią gulintį kareivį. Ant pjedestalo priešakio yra skydas su vyties kryžiumi, paminklo dešiniam šone parašas: „Dėkingi tautiečiai 1927.15. VIII.”, o kairiame šone: „Žuvusiems ties Širvintais karžygiams 1919-1922 m.“ Paminklas pastatytas ant nedidelio supilto kalnelio, gražiai sutvarkytas ir aptvertas retežiais, kurie kabo ant 11 sviedinių. Paminklas gražus, bene pirmas toks Lietuvoj.
Paminklą atidengiant, Kr, Apsaugos Ministerija, Kariuomenės dalys (I k. ap., 4 p. p., 7 p. p.), šauliai, policija, vietinių įstaigų tarnautojai ir vietinės organizacijos prie paminklo sudėjo gražius vainikus. Paminklo pastatymu ypatingai pasidarbavo kun. diakonas Linartas, ats. kap. Juodenikis (pasienio policijos baro v-kas), p. Bartaševičius (taikos teisėjas), p. Jurgis Linartas (kauniškis), p. Škleris (kaipo paminklo darbų prižiūrėtojas) ir p. Antinis – darbo vykdytojas.
Iškilmės baigtos. Bet šios iškilmės prablaivė kiek pilko gyvenimo prislėgtas idėjas tų, kurie kovodami del Lietuvos, mirė išgelbėdami savo tautą. Širvintų pavyzdžiu turėtų pasekti nevienas Lietuvos miesčiukas. Aprašymą baigiu kun. diakono Linarto žodžiais: „Šviesa Lietuvos, šviesa jos galybės ir didybės, šiandieną mums prašvitusi, niekados neužges, jos spinduliai gaivins mūsų širdyse tėvynės meilę ir ragins prie pasišventimo.“
Parengė Gintaras Bielskis
limis „Paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę šventinimas Širvintų miestelio aikštėje“. Iš Lietuvos liaudies buities muziejaus fondo (limis.lt).
Paminklo atidengimas. Greičiausiai kalba Jurgutis (Jurgis) Linartas – garsus to meto režisierius, Lietuvos vaidybinio kino pradininkas.
i46_sirvintos Dedami vaininkai prie atidengto paminklo (miestai.net).
Paminklas Širvintose tarpukariu (miestai.net).
Širvintų progimnazijos bendruomenė prie Nepriklausomybės paminklo. 1938 metai. Iš Ukmergės kraštotyros muziejaus fondo. Autorius – M. Reizenmunas.
Dedami vaininkai prie atidengto paminklo (miestai.net).

Dedami vaininkai prie atidengto paminklo (miestai.net).

Prieš tris mėnesius pasakojome, kaip 1925 metų gegužės 25 dieną pasienio policijos Širvintų baro viršininko I. Juodenikio (Juodemsko) iniciatyva buvo sušauktas Širvintų valsčiaus inteligentijos ir visuomenės susirinkimas, kuriame įsteigtas Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komitetas. Susirinkę 29 asmenys patvirtino komitetą, o jo vadovu paskyrė Juodenikį. Į komitetą taip pat buvo išrinktas Bartasevičius ir Markūnas, o netrukus įsijungė kunigas Donatas Linartas. Skaityti daugiau »

Formuojamoje Savivaldybės vadovų komandoje – dar dvi moterys

Formuojamoje Savivaldybės vadovų komandoje – dar dvi moterys
Dėl pakartotinių rinkimų užsitęsė Širvintų rajono vadovų komandos dėlionė. Birželio mėnesį vykusiuose tiesioginiuose mero rinkimuose išrinkta rajono merė Živilė Pinskuvienė vis dar neturėjo savo komandos. Galutinai susiformavusi rajono tarybos valdančioji koalicija į rajono vadovų komandą – vicemero ir administracijos direktoriaus postus – delegavo savo atstovus.
Liepos 23 dieną vykusiame Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo apsvarstytos vicemero ir administracijos direktoriaus kandidatūros. Vyko slaptas balsavimas.
Rajono mero pavaduotoja išrinkta Tarybos narė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovė Irena Vasiliauskienė, Savivaldybės administracijos direktore – Ingrida Baltušytė-Četrauskienė.
„Širvintų krašto“ informacija
Rajono tarybos valdančioji dauguma apsisprendė dėl vicemero ir administracijos direktoriaus kandidatūrų.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Širvintų skyrius į Savivaldybės vicemero postą delegavo Ireną Vasiliauskienę.
Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktore išrinkta Darbo partijos deleguota Ingrida Baltušytė-Četrauskienė.
Rajono tarybos valdančioji dauguma apsisprendė dėl vicemero ir administracijos direktoriaus kandidatūrų.

Rajono tarybos valdančioji dauguma apsisprendė dėl vicemero ir administracijos direktoriaus kandidatūrų.

Skaityti daugiau »

Lietuviams strutienos nereikia…

Lietuviams strutienos nereikia…
„Širvintų kraštas“ ne kartą yra rašęs apie Bagaslaviškyje gyvenančio Liubomiro Vošterio ūkį, kuriame ūkininkas augina nemažus linų, rapsų, avižų, maistinių žirnių, kmynų, judros plotus, gamina šaltai spaustą linų sėmenų ir rapsų aliejų. Dar prieš kelerius metus lankydamiesi Liubomiro ir Janinos Vošterių ūkyje žmonės stebėdavosi, pamatę garde strypinėjančius suaugusio žmogaus dydžio ilgakaklius egzotiškus paukščius – afrikinius stručius. Šiuo metu jų nebėra. Jau tada paukščius prižiūrėjusi Janina Vošterienė norėjo stručius parduoti, nes ypatingos naudos nebuvo, – tik gaišatis priežiūrai. Tiesa, kai pradėdavo dėti kiaušinius, tada būdavo gerai, juk vienu kiaušiniu sumani šeimininkė gali sočiai pavaišinti net 10 svečių. Kiaušiniai ne tik dideli – tačiau ir skanūs. Tiesa, taip paprastai kiaušinio lukšto nesudaužysi – tam reikalingas grąžtas. Tik kad tų kiaušinių net po 30 litų (vištos kiaušinių kaina) niekas nepirkdavo, o patys suvalgyti nepajėgdavo. Vienus veltui išdalindavo, kiti supūdavo…
Pastaraisiais metais besidominčių stručių auginimu ūkininkų liko labai mažai – šis verslas Lietuvoje beveik sunyko. Stručius auginti nėra sudėtinga, daug sunkiau juos parduoti, todėl per pastaruosius penkerius metus ūkininkai vienas po kito stručius išpardavė ir šio verslo atsisakė.
Kilogramas strutienos kainuoja apie 12 eurų (apie 40 litų). Ponas Liubomiras siūlydavo dvigubai pigiau – niekas nepirkdavo. „Strutiena lietuviui per brangi, jam geriau lašinių paltį duok“, – sako ūkininkas ir priduria: „Norint stručių mėsą eksportuoti į užsienį, reikia turėti labai didelį ūkį ir visą dėmesį skirti tik jam.“
Pasak stručių auginimo žinovų, didelis stručių mėsos poreikis yra Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, tačiau tada reikia tiekti labai daug šios mėsos ir iš tokio ūkininkavimo neblogai uždirbti. Specialistų nuomone, pelną iš stručių verslo galima gauti keliais būdais. Pavyzdžiui, viena stručių šeima kainuoja 4500 eurų, vienas paukštis – 1500 eurų. Per sezoną šeima išperi 100 stručiukų. Vieno kaina – 90-100 eurų, taigi, visus pardavę, iš vienos šeimos gautume apie 10 000 eurų. Tik viena bėda – būtina turėti, kur parduoti… Pelną taip pat galima gauti parduodant strutieną, tačiau tam reikėtų auginti bent 500 skersti tinkamų stručių. Tada pirkėjai iš užsienio patys pasiimtų produkciją ir laiku atsiskaitytų. Bet juk toli gražu ne kiekvienas ūkininkas turi galimybių tokį kiekį stručių auginti, be to, tam būtina turėti daug patirties.
Pasak Liubomiro Vošterio, stručių auginimo gali imtis visi ūkininkai, išmanantys, kaip auginti paukščius. „Nelabai skiriasi, ar jūs laikysite žąsis ar vištas. Reikia tinkamų pašarų, vandens, kad patalpoje nebūtų skersvėjų, o priežiūra nesudėtinga. Tik tiek, kad šie paukščiai gana kvaili. Ką nors pamatę, – kapt ir praryja. Kartą betaisant lango rėmą, pakvietė žmogus ir, išeidamas iš gardo, ant palangės palikau krūvelę vinių, tai grįžęs jų neberadau. Pasirodo, juos surado ir prarijo strutis, teko kvailą paukštį papjauti“, – stručių auginimo patirtimi pasidalijo ūkininkas.
Remigijus Bonikatas
028 – Janinos Vošterienės rankose – stručio ir vištos kiaušiniai. (Nuotrauka iš redakcijos archyvo)
Janinos Vošterienės rankose - stručio ir vištos kiaušiniai. (Nuotrauka iš redakcijos archyvo)

Janinos Vošterienės rankose - stručio ir vištos kiaušiniai. (Nuotrauka iš redakcijos archyvo)

„Širvintų kraštas“ ne kartą yra rašęs apie Bagaslaviškyje gyvenančio Liubomiro Vošterio ūkį, kuriame ūkininkas augina nemažus linų, rapsų, avižų, maistinių žirnių, kmynų, judros plotus, gamina šaltai spaustą linų sėmenų ir rapsų aliejų. Dar prieš kelerius metus lankydamiesi Liubomiro ir Janinos Vošterių ūkyje žmonės stebėdavosi, pamatę garde strypinėjančius suaugusio žmogaus dydžio ilgakaklius egzotiškus paukščius – afrikinius stručius. Šiuo metu jų nebėra. Jau tada paukščius prižiūrėjusi Janina Vošterienė norėjo stručius parduoti, nes ypatingos naudos nebuvo, – tik gaišatis priežiūrai. Tiesa, kai pradėdavo dėti kiaušinius, tada būdavo gerai, juk vienu kiaušiniu sumani šeimininkė gali sočiai pavaišinti net 10 svečių. Kiaušiniai ne tik dideli – tačiau ir skanūs. Žinoma, taip paprastai kiaušinio lukšto nesudaužysi – tam reikalingas grąžtas. Tik kad tų kiaušinių net po 30 litų (vištos kiaušinių kaina) niekas nepirkdavo, o patys suvalgyti nepajėgdavo. Vienus veltui išdalindavo, kiti supūdavo… Skaityti daugiau »

Mieliausia sodyboje – balta spalva

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Mieliausia sodyboje – balta spalva
Tokia jau, matyt, žmogaus prigimtis – gyventi ne tik geriau, bet ir gražiau. Važiuojant rajono keliais, akys nejučia užkliūva už įvairiais gėlių žiedais marguojančių sodybų. Jų Širvintų rajone tikrai netrūksta. Pastebėta, jog šiuo metu visoje Lietuvoje vyrauja nauja tendencija – žmonės vis daugiau dėmesio skiria sodybų, sodų, gyvenamųjų namų aplinkai gražinti. Grožio mėgėjai, pasitarę su specialistais ar prisiskaitę patarimų internete, suranda išskirtinių kraštovaizdžio puošimo būdų: apželdina netgi namo stogą, kieme sukuria įvairiausio dydžio ir paskirties vandens telkinių, suranda naujų veislių augalų, kuria įvairius jų derinių variantus. Atrodo, kad žmogaus išmonei ribų nėra.
Idealia tvarka, gėlių ir dekoratyvinių krūmų deriniais išsiskiria Alionių I kaime gyvenančios Valdos Gujytės sodyba. Beveik prieš tris dešimtis metų iš Vilniaus į kaimą gyventi sugrįžusi moteris sakosi grožio pajautimą paveldėjusi iš tėvelių.
- Esu gimusi labai gražiame rajono kampelyje – Bajorų kaime, – sakė Valda Gujytė. – Ten buvome įpratę gražintis. Ypač meniškos prigimties buvo mama Elena Gujienė. Būtent iš jos paveldėtas tas prigimtinis noras dailinti aplinką. Visus augalus sodyboje komponuoju pati, viską darau ir perdarau savomis rankomis.
Aplink Valdos gyvenamąjį namą želia rūpestingai prižiūrėtos vejos. Dekoratyviniai krūmai, margaspalvės gėlės yra skirtos daugiausiai sodybai papuošti. Vejos centre ir pakraščiuose nemažai žydinčių gėlynų. Jie labai tinka sodybos akcentams paryškinti. O tų akcentų yra nemažai. Pasak Valdos, dailią pavėsinę surentė sūnus Augustas. Jis ir akmenų privežė, kurie buvo panaudoti įmantraus baseino statybai.
- Aš net su dviračiu vežiausi akmenis, – džiaugėsi Valda. – Drauge su sūnumi statėme baseiną. Per sausrą tenka vandens kiekį papildyti. Baseinėlis prie namų ir gražu, ir praktiška. Aplink augantys augalai sukuria grožio oazę.
Moteris pasakojo, kad baseine karštą vasaros dieną galima netgi atsivėsinti. Baseinas anūkėms Akvilei ir Arijai – tikras džiaugsmas. Tiesa, sūnus su šeima dabar gyvena Anglijoje, ten turi savo verslą, bet žada sugrįžti. To labiausiai ir laukia Alionyse gyvenanti mama. Ji guodėsi, kad sodyba yra labai žemoje vietoje, todėl pavasarį žemė ilgai neišdžiūsta. Šeimininkė yra pirkusi net 26 sunkvežimius žemių, kad nors kiek aukštėliau būtų pakeltas kiemas. Dėl vandens pertekliaus labai kenčia augalai, jeigu metai šlapi, daug gėlių išmirksta, tenka keisti kitomis. Jeigu sausra, viskas išdžiūsta, tenka laistyti.
Paklausta, kiek rūšių gėlių augina savo sodyboje, šeimininkė net nesutriko. Sakėsi, kad 124 rūšis suskaičiavusi. Tiesa, šių metų žiema augalams pakenkė ir jų liko net mažiau nei pusė. Moteris sakė, kad labiausiai ją žavi balta spalva, prieš porą metų netgi dariusi eksperimentą: prisodinusi vien tik baltai žydinčių gėlių: astrų, petunijų, surfinijų, kardelių, bakopų, ramunių, bijūnų. Buvo tikrai gražu, puošnu ir malonu pasidžiaugti.
Kiekviena sodybos pėda liudija Valdos troškimą kurti aplinkos savitumą. Darbščios moters kūrybingumui ribų nėra: kurdama grožį savo sodyboje, ji panaudojo akmenis, kelmus, puodus, krepšius – ne tik gėles ir želdinius. Darbo daug, bet moteris nesiskundžia: formuoja medelių ir krūmų kupolus, purena gėlynus.
- Auginu daug gėlių, kurias galima skinti. Jos reikalingos Alionių bažnyčios altoriams papuošti, – pasakojo Valda Gujytė.
Pasirodo, moteris jau 21 metus prižiūri bažnyčios aplinką, tvarko gėlynus, puošia altorius, siuva bažnytines vėliavas ir kitus puošnius dalykus.
Kurdama jaukumą Alionių I kaimo pakrašty, Valda Gujytė atskleidė poetišką sielą, parodė, ką gali darbą mylinčios rankos. Nuoširdaus paprastumo, noro gražintis dėka  ne tik margaspalvių, bet baltumu švytinčių sodybų Širvintų rajone vis daugėja.
Romas Zibalas
1. Alionių I kaime gyvenanti Valda Gujytė vertina aplinkos jaukumą.
2. Valdos Gujytės sodyboje nemažai žydinčių gėlynų.
3. Puošni sodybos kertelė.
4. Sūnus Augustas surentė dailią pavėsinę.
Alionių I kaime gyvenanti Valda Gujytė vertina aplinkos jaukumą.

Alionių I kaime gyvenanti Valda Gujytė vertina aplinkos jaukumą.

Tokia jau, matyt, žmogaus prigimtis – gyventi ne tik geriau, bet ir gražiau. Važiuojant rajono keliais, akys nejučia užkliūva už įvairiais gėlių žiedais marguojančių sodybų. Jų Širvintų rajone tikrai netrūksta. Pastebėta, jog šiuo metu visoje Lietuvoje vyrauja nauja tendencija – žmonės vis daugiau dėmesio skiria sodybų, sodų, gyvenamųjų namų aplinkai gražinti. Grožio mėgėjai, pasitarę su specialistais ar prisiskaitę patarimų internete, suranda išskirtinių kraštovaizdžio puošimo būdų: apželdina netgi namo stogą, kieme sukuria įvairiausio dydžio ir paskirties vandens telkinių, suranda naujų veislių augalų, kuria įvairius jų derinių variantus. Atrodo, kad žmogaus išmonei ribų nėra.

Idealia tvarka, gėlių ir dekoratyvinių krūmų deriniais išsiskiria Alionių I kaime gyvenančios Valdos Gujytės sodyba. Beveik prieš tris dešimtis metų iš Vilniaus į kaimą gyventi sugrįžusi moteris sakosi grožio pajautimą paveldėjusi iš tėvelių.

- Esu gimusi labai gražiame rajono kampelyje – Bajorų kaime, – sakė Valda Gujytė. – Ten buvome įpratę gražintis. Ypač meniškos prigimties buvo mama Elena Gujienė. Būtent iš jos paveldėtas tas prigimtinis noras dailinti aplinką. Visus augalus sodyboje komponuoju pati, viską darau ir perdarau savomis rankomis. Skaityti daugiau »

Netoli Kernavės – genetinis vaistinių augalų sklypas

Netoli Kernavės – genetinis vaistinių augalų sklypas

Retas kuris nežino, kad bet kokios gyvybės pagrindas – genai. Jie koduoja augalų, gyvūnų, žmonių ir kitus baltymus, kurie ir nulemia, kokios yra organizmo savybės bei požymiai. Specialistai teigia, kad naudingus genus turintys augalai yra reta vertybė, tartum lobis – juos atsirenka pati gamta. Tokių augalų ieško ir juos daugina mokslininkai. Kiekviena šalis augalų, gyvūnų ar bet kokių kitų naudingų gyvų organizmų genofondą laiko svarbiu nacionaliniu turtu.
Norint tinkamai išsaugoti šį turtą, Lietuvoje 2004 metais buvo įsteigtas augalų genų bankas, kuriame saugomos žemės ūkio (lauko), miškų, žemės ūkio (sodo ir daržo), dekoratyvinių, vaistinių ir aromatinių augalų grupės. Augalų genetiniai ištekliai priskiriami augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu.
Taigi, 2009 metų gruodžio 31 dieną Lietuvos respublikos ministro įsakymu buvo patvirtintas augalų nacionalinių išteklių sąrašas, o šių metų balandžio 27 dieną šis sąrašas buvo papildytas naujais Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams priskirtais vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniais (genetiniais) sklypais. Į šį sąrašą pakliuvo ir 1,5 hektaro VĮ Ukmergės miškų urėdijos Kernavės girininkijos 19 kvartalo 10 taksacinis sklypas.
Kernavės miško vaistinių augalų genetiniame sklype auga: vaistinė dirvuolė, laukinis česnakas, vaistinė šventagaršvė, kartusis kietis, paprastoji ir pelkinė vingiorykštės, šlaitinė žemuogė, smiltyninis šlamutis, pievinė poavižė, paprastasis apynys, paprastoji jonažolė, paprastoji sukatžolė, paprastasis raudonėlis, vaistinė baltašaknė, paprastasis ir keturbriaunis čiobreliai.
Be žemėlapio surasti Kernavės genetinį draustinį pašaliečiui būtų neįmanoma. Iki šalia Neries įrengtos poilsiavietės, nuo kurios prasideda 19 kvartalo 10 taksacinis sklypas, girininkas Rimas Kazlauskas vežė klaidžiais miško keliukais. Pasirodo, kad Kernavės vaistinių ir aromatinių augalų genetinis sklypas tęsiasi siaura apie 20 metrų pločio ir apie 800 metrų ilgio  juosta palei Neries upę.
Kalbant apie augalų genetinius išteklius dažnai vartojama frazė „in situ“. Tai – augalų genetinių išteklių išsaugojimas jų natūraliose augimvietėse ar jų sukūrimo vietose. Pasak Kernavės girininko Rimo Kazlausko, toks augalų genetinių išteklių saugojimas yra ekonomiškai tikslingas, nes nereikia didesnių lėšų ir laiko saugotiniems objektams įkurti, tvarkyti ir juos prižiūrėti. Apie tai, kokiais keliais šis taksacinis sklypas pakliuvo į Lietuvos nacionalinį genetinį fondą, girininkas neinformuotas. Pasak jo, tyrinėtojai gali vaikščioti po miškus kur tik nori – dauguma atvejų girininkas būna lyg ir „nustumtas“ į šoną. Galima daryti tik prielaidą, kad upe plaukęs vandens turizmo mėgėjas – botanikas, pastebėjęs krante įrengtą poilsiavietę, sustojo pasižvalgyti ir, nuėjęs „pasivaikščioti“, pastebėjo aibę vaistinių augalų… Viena vertus, reikia tik džiaugtis, kad Kernavė nuo šiol garsės ne tik savo šlovinga praeitimi, tačiau ir išskirtine vieta, kurioje valstybė saugo savo nacionalinį turtą – vaistinių augalų genofondą. Kita vertus, padidėja ir atsakomybė saugant bei prižiūrint šį turtą.
Remigijus Bonikatas
307 – Kernavės girininkas Rimas Kazlauskas rodo laukinio (meškinio) česnako plantaciją, – liaudies medicinoje šis augalas laikomas vos ne panacėja nuo įvairiausių negalavimų ir ligų.
312 – Žemėlapis, kuriame galime aptikti 19 kvartale šalia upės esantį 10 taksacinį sklypą.
314 – Pelyno arba karčiojo kiečio vaistinės savybės žinomos nuo seno, o kai kuriose senovės tautose pelynas netgi buvo laikomas kultiniu augalu, pasižyminčiu savybe apvalyti dvasinį ir fizinį pasaulį, atbaidyti piktąsias dvasias, saugoti nuo užkeikimų.
318 –  Siauroje juostoje palei Neries upę gamta sukaupė turtingą vaistinių augalų genofondą.
Pelyno arba karčiojo kiečio vaistinės savybės žinomos nuo seno, o kai kuriose senovės tautose pelynas netgi buvo laikomas kultiniu augalu, pasižyminčiu savybe apvalyti dvasinį ir fizinį pasaulį, atbaidyti piktąsias dvasias, saugoti nuo užkeikimų.

Pelyno arba karčiojo kiečio vaistinės savybės žinomos nuo seno, o kai kuriose senovės tautose pelynas netgi buvo laikomas kultiniu augalu, pasižyminčiu savybe apvalyti dvasinį ir fizinį pasaulį, atbaidyti piktąsias dvasias, saugoti nuo užkeikimų.

Retas kuris nežino, kad bet kokios gyvybės pagrindas – genai. Jie koduoja augalų, gyvūnų, žmonių ir kitus baltymus, kurie ir nulemia, kokios yra organizmo savybės bei požymiai. Specialistai teigia, kad naudingus genus turintys augalai yra reta vertybė, tartum lobis – juos atsirenka pati gamta. Tokių augalų ieško ir juos daugina mokslininkai. Kiekviena šalis augalų, gyvūnų ar bet kokių kitų naudingų gyvų organizmų genofondą laiko svarbiu nacionaliniu turtu.

Norint tinkamai išsaugoti šį turtą, Lietuvoje 2004 metais buvo įsteigtas augalų genų bankas, kuriame saugomos žemės ūkio (lauko), miškų, žemės ūkio (sodo ir daržo), dekoratyvinių, vaistinių ir aromatinių augalų grupės. Augalų genetiniai ištekliai priskiriami augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu.

Taigi, 2009 metų gruodžio 31 dieną Lietuvos respublikos ministro įsakymu buvo patvirtintas augalų nacionalinių išteklių sąrašas, o šių metų balandžio 27 dieną šis sąrašas buvo papildytas naujais Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams priskirtais vaistinių ir aromatinių augalų sėkliniais (genetiniais) sklypais. Į šį sąrašą pakliuvo ir 1,5 hektaro VĮ Ukmergės miškų urėdijos Kernavės girininkijos 19 kvartalo 10 taksacinis sklypas.

Kernavės miško vaistinių augalų genetiniame sklype auga: vaistinė dirvuolė, laukinis česnakas, vaistinė šventagaršvė, kartusis kietis, paprastoji ir pelkinė vingiorykštės, šlaitinė žemuogė, smiltyninis šlamutis, pievinė poavižė, paprastasis apynys, paprastoji jonažolė, paprastoji sukatžolė, paprastasis raudonėlis, vaistinė baltašaknė, paprastasis ir keturbriaunis čiobreliai. Skaityti daugiau »

O kas gi tos Kernavės seserys?..

O kas gi tos Kernavės seserys?..
Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Pašvęstojo gyvenimo metai jau įsibėgėjo… Mums, pašvęstiesiems, tai tam tikrų iššūkių metai. Juk šiais metais mes turime pasidaryti labiau matomais bei prieinamais žmonėms. Tai ir Marijos radijas daug kalba apie seseles, ir žurnalas „Artuma“ skelbia žinią apie vienuolijas, ir laikraščio „XXI amžius“ priedas „Katalikas“ spausdina interviu su vienuolijų atstovais. Mes, seserys, įvairiais renginiais turime prisistatyti žmonėms ir paliudyti apie save.
Ne išimtis yra ir Kaišiadorių vyskupijos Širvintų dekanatas. Čia gyvena ir darbuojasi Krikštėnų bei Kernavės seserys, kurias tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje ir mato žmonės, tačiau jiems visiškai neaišku – o kas gi tos Krikštėnų ar Kernavės seserys?
Ir štai Širvintų dekanatas panoro pažymėti Pašvęstojo gyvenimo metus, sudarydamas sąlygas šioms vienuolijoms pasirodyti viešumoje, prisistatyti, supažindinti žmones su ypatinga vienuolijų žyme – charizma, papasakoti apie jų tikslus ir darbus.
Tokia diena – liepos 4-oji – buvo skirta Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai.
Širvintų bažnyčioje pamaldos prasidėjo Rožinio malda, kurią vedė mūsų seselė Benedikta. Prie mikrofono ji perskaitė Rožinio intenciją ir pakvietė visus įsitraukti į šią maldą, toliau perskaitydama slėpinius ir jiems skirtus mąstymėlius, o maldas kalbėjo Širvintų parapijos Gyvojo Rožinio draugijos moterys, na, žinoma, ir mes, seserys.
Po Rožinio maldos sekė Švč. Sakramento adoracija, kurią taip pat pravedėme mes, KKMD seserys. Prie Dievo stalo grotelių klūpėjo dvi mūsų sesutės ir dvi GRD narės iš Kernavės parapijos – mūsų atsivežtoji „palaikymo“ komanda.
Išstačius Švč. Sakramentą, seserys sugiedojome eucharistinę giesmę „O Šventoji Monstrancijos Duona…“ ir po trumpos pauzės sekė mąstymėlis, kurio reziumė – iki žemės kraštų šlovė Tau, širdžių Karaliau, teaidi. Tekstą parašė ir skaitė seselė Felicija.
Po mąstymėlio tyloje pabuvome su jo mintimis, kiek vėliau sugiedojome giesmę „O šventa Eucharistija …“ , ir po jos tęsėsi įprastos Švč. Sakramento pamaldos – palaiminimas Švč. Sakramentu ir uždarymas.
Pagaliau atėjo tas momentas, kai žmonėms buvo pasakyta, kas tos Kernavės seserys. Dabar prie mikrofono teko kalbėti man, kongregacijos gen. vyresn. s. Irenai.
Pirmiausia pristačiau visas seseris vardais – jos turėjo atsistoti ir pasirodyti. Toliau paaiškinau žmonėms kongregacijos pavadinimą – kodėl kongregacija vadinasi merginų ir kodėl diakonių. Merginų – todėl, kad pagal mūsų Konstituciją į kongregaciją niekuomet nebus priimamos moterys ar našlės. Diakonių – įžadine prasme istoriškai orientuojantis į pirmuosius amžius, kai moterys diakonės buvo kunigų pagalbininkės švietimo, labdaros ir kituose artimo meilės darbuose.
Kongregacija įkurta ir patvirtinta 1957 m. kovo 29 d. Ji atsirado tuo mūsų Tėvynės laikotarpiu, kai daugelis vyskupų bei kunigų buvo kalėjimuose bei tremtyje, o likusiųjų Lietuvoje teisės labai apribotos. Todėl reikėjo kongregacijos, kuri galėtų praplėsti kunigų darbą parapijose, įsiliejant į žmonių kasdienybę, liudyti Kristų ne rūbu, o giliu vidiniu gyvenimu – pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Veiklos pradžia – Vilniuje, šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia buvo ta vieta, kur rinkdavosi miesto inteligentija, ypač studentai. Ją savo bažnyčia pasirinko ir dvi jaunos gydytojos – Regina Bakevičiūtė ir Elena Žitkevičiūtė. Dar studijuodamos Kaune ir gyvendamos seserų kazimieriečių bendrabutyje, susipažino su vienuolišku gyvenimu, tačiau jų netraukė abituotas vienuolynas, svajojo apie kitokio pobūdžio vienuoliją, kurioje galėtų savo gyvenimą paaukoti Dievui ir žmonėms, būti arčiau žmonių ir konkrečiu savo gyvenimo būdu liudyti Dievą ir skleisti tikėjimą. Savo sumanymu jos pasidalijo su tuo metu šv. Mikalojaus bažnyčioje klebonu dirbusiu Česlovu Krivaičiu, kuris pritarė jų minčiai ir greitu laiku paprašė istorijos mokslų daktarą kun. Juozą Stakauską, mokslus baigusį užsienyje ir turėjusį didelį patyrimą apie vienuolynų gyvenimą, parašyti naujai vienuolijai Konstituciją ir Regulą. Mūsų kongregacijos kūrimo iniciatoriai kleb. Č. Krivaitis ir dr. kun. J. Stakauskas buvo inkardinuoti Kaišiadorių vyskupijai, todėl kongregacijos patvirtinimo reikalu nutarta kreiptis į jau iš tremties grįžusį Kaišiadorių vyskupą, dabar jau Dievo tarną Teofilių Matulionį. Vyskupas, supratęs idėjos reikalingumą, pritarė tokios kongregacijos kūrimui ir 1957 m. kovo 29 d. Birštone, dalyvaujant dr. J. Stakauskui, R. Bakevičiūtei ir E. Žitkevičiūtei, KRISTAUS KARALIAUS MERGINŲ DIAKONIŲ KONGREGACIJĄ (lot. Congregacio Christi Regis sororum diaconisarum) patvirtino ir palaimino, suteikdamas visus įgaliojimus toliau tvarkyti jos reikalus kun. Česlovui Krivaičiui. Konspiraciniais sumetimais Konstitucijos patvirtinimo data buvo parašyta 1944 m.
Per tų pačių, 1957-ųjų, metų Velykas – balandžio 21 d. – pagal patvirtintą Konstituciją pirmuosius amžinus skaistybės, klusnumo ir neturto įžadus padarė Regina Bakevičiūtė, Elena Žitkevičiūtė ir Zofija Šiožinytė. Dvi pirmosios jau iškeliavo į Amžinojo Tėvo namus, seselė Zofija yra tarp mūsų.
1964 m. mons. Česlovas Krivaitis, dalyvaudamas Vatikano II susirinkime, pagarsino kongregacijos egzistavimo faktą ir gavo popiežiaus Pauliaus VI palaiminimą kongregacijai.
Pagal kongregacijos specifinę paskirtį ir tikslus, jos narės turėjo būti merginos, baigusios ar dar besimokančios aukštosiose arba specialiosiose vidurinėse mokyklose, turėjo siekti dvasinio augimo pagal regulą ir savo asmeniniu gyvenimu skleisti Kristaus meilę savo darbo ar gyvenamoje aplinkoje, padėti kunigams pastoraciniame darbe, prisidėti prie krikščioniškos kultūros ugdymo ir kitų Bažnyčiai rūpimų darbų pagal vietos Ordinaro patvarkymus. Savo išore jos negalėjo skirtis nuo aplinkos, kurioje dirbo ar mokėsi, todėl specialaus vienuoliško rūbo neturėjo. Seserų drabužis turėjo atitikti kiekvienos pareigas ir užsiėmimus, turėjo būti paprastas, kuklus, atitinkantis neturto dvasią.
Mūsų simboliai – erškėčiuota Kristaus galva kryžiaus fone ir amžinųjų įžadų žiedas. Ypatinga seserų diakonių vidinė žymė ir charizma yra džiaugsmingas tarnavimas Dievui ir žmonėms pagal šv. Pranciškaus Saleziečio dvasią, tarpusavio meilė ir sutarimas pirmųjų krikščionių pavyzdžiu.
Vyskupo Teofiliaus Matulionio pavedimu kun. Česlovui Krivaičiui kongregaciją globojant ir ja rūpinantis, kandidačių skaičius iš bestudijuojančio jaunimo 1957-1959 išaugo iki 22.
Mūsų kandidatės gyveno įsteigtuose namuose po keturias ar penkias drauge su vyresnėmis seselėmis, atlikinėjo novicijatą, kartu meldėsi, tęsė studijas, klausė kun. dr. J. Stakausko dėstomo seminarijos kurso, dalyvavo jo vedamose rekolekcijose. Laisvu nuo studijų laiku talkino įvairiuose bažnyčios reikaluose – leido bažnytinį laikraštėlį, perrašinėjo religinę literatūrą, gaidas, nes jokių dauginimo aparatų nebuvo. Ir tokia aktyvi mūsų veikla neliko nepastebėta. Prasidėjo seserų sekimai, tardymai, gąsdinimai ir grasinimai. Norint išvengti skaudesnių pasekmių, teko seseris išsklaidyti, nutraukti jų aktyvią veiklą. Ir tas laikotarpis užsitęsė daugiau kaip dešimtį metų. Per tą laikotarpį kongregacijoje įvyko negrįžtamų pakitimų: vienos seserys gyveno atsiskyrusios ir kantriai laukė tinkamesnių laikų. Man pačiai amžinųjų įžadų teko laukti net iki 1972 m., nors į kongregaciją atėjau 1958 m. Kai kurios seserys išėjo į kitus vienuolynus, dar kitos tęsė veiklą toliau. Dėl to atsirado nuo mūsų atskilusi šaka – „Kristaus Karaliaus seserys“, reziduojančios Vilniuje, Trinapolyje. Dar kelios seserys, nesulaukusios geresnių laikų, sukūrė katalikiškas šeimas.
Seserų diakonių veikla tapo aktyvesnė, kai 1979 m. mons. Česlovas Krivaitis buvo paskirtas Kernavės klebonu. Seserys talkino klebonui įvairiuose tiek dvasinio, tiek kultūrinio atstatymo bei atgaivinimo darbuose. Nemažai padirbėta statant naujuosius parapijos namus – kleboniją. Teko rūpintis statybinėmis medžiagomis ir jų atvežimu.
Šiuo metu tebegyvename Kernavėje. Ant mūsų rankų yra ir bažnyčios, ir aplinkos priežiūra, ir pastoraciniai reikalai. Mirus klebonui mons. Česlovui Krivaičiui, parapija tapo aptarnaujama, mus aptarnaujantis klebonas reziduoja Musninkuose, mums tenka visapusiškai talkinti klebonui pastoracijoje. Parapijoje dirbame savanorystės pagrindais. Smagu, kad esame reikalingos ir naudingos.
Po tokio mano „pranešimo“ buvo aukojamos šv. Mišios už mūsų kongregaciją, už mirusias seseris, už naujus pašaukimus į vienuolių gyvenimą ir buvo pakviesti visi Mišių dalyviai paremti mus malda. Šv. Mišias aukojo kun. Vidas Bernardas Sajeta, už ką mes esame jam labai dėkingos; Dievo Žodį perskaitė seselė Albina, o mes visos seserys giedojome Kristui Karaliui skirtas giesmes.
Na o po šv. Mišių bendravome agapėje, kurią suruošė šaunios Širvintų parapijos Gyvojo rožinio draugijos moterys. Tariame ačiū joms už išradingai paruoštą stalą ir parodytą nuoširdumą. Prie stalo atsakinėjome į širvintiškių mums užduotus klausimus ir kvietėme jas apsilankyti pas mus Kernavėje. O už suteiktą galimybę mūsų kongregacijai „išeiti į viešumą“ dėkojame gerbiamam dekanui, kun. Leonui Klimui.
KKMD kongregacijos vardu – s. Irena
P50…384. KKMD seserys Širvintų bažnyčioje
(būtinai dėti)   .388       Švč. Sakramento adoracija
390   Klauso pranešimo apie Kernavės seseris…
396   Agapė
404   Atsisveikinimas
409    KKMD seserys su kun. Vidu Bernardu
411   Bendra nuotrauka
KKMD seserys Širvintų bažnyčioje

KKMD seserys Širvintų bažnyčioje

Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Pašvęstojo gyvenimo metai jau įsibėgėjo… Mums, pašvęstiesiems, tai tam tikrų iššūkių metai. Juk šiais metais mes turime pasidaryti labiau matomais bei prieinamais žmonėms. Tai ir Marijos radijas daug kalba apie seseles, ir žurnalas „Artuma“ skelbia žinią apie vienuolijas, ir laikraščio „XXI amžius“ priedas „Katalikas“ spausdina interviu su vienuolijų atstovais. Mes, seserys, įvairiais renginiais turime prisistatyti žmonėms ir paliudyti apie save. Skaityti daugiau »

Savivaldybės naujienos

Siūlo darbą

 Facebook puslapių kūrimas javascript   SEO  Reklama internete  ajax     rss  Puslapių kūrimas     web   Mobiliųjų aplikacijų kūrimas       Reklama Google     CSS   web   Reklama facebook     blog  Kontekstinė reklama internete python html   Programavimo paslaugos   blog   
Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Ar prekybininkai ir toliau turėtų kainas skelbti ir eurais, ir litais?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama
SveikinimaiFilmaiMuzika
AutomobiliaiSapnaivardai
PavardesVietovardziaiTrinkeliu klojimas
  • Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas
  • Top100 counter
  
Statistika
Dabar svetainėje: 6 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.