Sveiki dantys – ne tik graži šypsena, bet ir gera sveikata

Dienos tema

Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos vadovės Alinos Pūrienės teigimu, Lietuvoje dar nesusiformavo rimtas požiūris į dantų priežiūrą. Medikai sunerimę, kad dantų kaulo gedimo atvejų kasmet daugėja. Anot 15min.lt pateiktos statistikos, Lietuvoje net 50,6 proc. trimečių nustatytas ankstyvasis ėduonis, iš jų 6,5 proc. – ypač agresyvus daugybinis ankstyvasis ėduonis. 4-6 metų vaikų dantų kaulo gedimo epidemiologinis tyrimas parodė, kad problemos paplitimas šioje amžiaus grupėje siekia 89,7 procento. Tenka gydyti net tokius pacientus, kurie neturi nė vieno sveiko danties…

Neseniai prabilta ir apie tai, kad senjorai lieka be protezų, nes… lėšos išnaudojamos vaikų dantims protezuoti.

Odontologai piktinasi tėvų abejingumu ir pasisako už tai, kad tėvams būtų pradėtas taikyti įpareigojimas prižiūrėti bei gydyti savo atžalų dantis. Netgi grasinama baudomis. Esą tokia tvarka vyrauja Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Škotijoje.

Tiesa, remdamiesi Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos nuostatomis, jau ir dabar odontologai gali pranešti apie vaiko nepriežiūrą, bet, panašu, taip nesielgia. Ar tikrai baudomis įmanoma pasiekti poslinkių? Juk galima svarstyti ir kitaip – ar tikrai sudarytos visos sąlygos, kad odontologų paslaugos būtų visiems lengvai prieinamos?

Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausioji gydytoja Nijolė Dimšienė informavo, kad nuo 2015 m. sausio 2 d. pasikeitė registravimo pas gydytojus odontologus tvarka:

„Asmenų registravimo tvarką 2014 metų spalio 28 dieną patvirtino Valstybinės ligonių kasos direktorius savo įsakyme „Asmenų registravimo į asmens sveikatos priežiūros paslaugų laukimo eiles ir šių eilių stebėsenos tvarkos aprašas“, kuris įsigaliojo nuo 2015 metų sausio 1 dienos. Jame nurodomos įstaigų pareigos registruojant asmenis pas visus gydytojus. Kadangi mūsų registracija pas gydytojus odontologus neatitiko minėtos tvarkos, turėjome ją keisti. Dabar asmenys pas gydytojus odontologus pirminiam apsilankymui registruojami nuolat registratūroje pačiam atvykus arba telefonu, nepriklausomai nuo jų amžiaus, socialinės padėties ar kt. Šiuo metu pas visus gydytojus odontologus asmenys pirminiam apsilankymui registruojami jau vasario mėnesiui ir eilė palaipsniui ilgėja. Išlieka pacientų aptarnavimas tą pačią dieną dėl skausmų (būtinos pagalbos) ir profilaktiniam patikrinimui ruošiant vaikus į mokyklą bei darželį arba patikrinimui dėl įrašymo į dantų protezavimo eilę. Tai atlieka budintis tą dieną odontologas. Kartotiniams apsilankymams, kuomet asmuo jau yra gydomas odontologo, laiką nurodo pats gydytojas.“

Pasak vyriausiosios gydytojos, vaikų dantų problemos tos pačios. Jeigu tėvai rūpinasi vaikų dantimis nuo jų gimimo, nuolat atveda tikrintis pas odontologą, – problemų būna mažiau. Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centre dirba burnos higienistas, kuris atlieka daug profilaktinio darbo, taigi ir silantuoja (padengia sveikų krūminių dantų vageles specialia medžiaga) vaikams dantis.

„Burnos higienistas dirba trečiadieniais, eilių pas jį nėra, registruojamasi registratūroje. Vilniaus teritorinės ligonių kasos duomenimis, 2014 metų sausio – rugsėjo mėnesiais iš 786 vaikų, kuriems gali būti suteikta silantavimo paslauga, jeigu jų krūminiai dantys sveiki, mūsų įstaigoje paslauga suteikta tik 90 (11,45 proc.). Pasitaiko atvejų, kad dantis tenka ne silantuoti, bet jau plombuoti“, – sako vyriausioji gydytoja Nijolė Dimšienė.

Daugelis žmonių žino, kad reguliariai lankydamiesi pas odontologą išsaugosime sveikus dantis. Tačiau dažnai nustemba, kai odontologas rekomenduoja apsilankyti pas burnos higienistą. Kodėl? Kas bus atliekama? Į šiuos ir kitus klausimus apie profesionalią burnos priežiūrą sutiko atsakyti dantų higienistė Rima Kirlienė.

- Įdomus pavadinimas – „burnos higienistas“… Kuo skiriasi nuo odontologo? Ar tam reikalinga baigti specialius mokslus ar po medicinos studijų – tobulinimosi kursus?

- Burnos higienistas konsultuoja pacientus, kaip tinkamai valyti dantis, prižiūrėti burnos ertmę ir taikyti apsaugos nuo ėduonies priemones, nustato dantų ėduonį, ortodontines ligas (sukandimo netaisyklingumą), priešvėžinę burnos ertmės būklę, šalina dantų konkrementus (apnašas), kitus su burnos higiena susijusius sutrikimus. Burnos higienistu gali dirbti asmuo, baigęs burnos higienisto studijas aukštojoje medicinos mokykloje arba kolegijoje.

- Laukuose pilna įvairaus dydžio akmenų, kiekvieną dieną juos matome ir nė kiek jais nesistebime, tačiau būtų labai įdomu sužinoti, kaip akmenys atsiranda ant mūsų dantų?

- Burna – viena iš gausiausiai mikroorganizmų sankaupų turinti vieta žmogaus organizme. Apnašos ant dantų kaupiasi palaipsniui. Iš pradžių dantys pasidengia minkštu bakteriniu apnašu, vėliau prasideda jų mineralizacija – kietėjimas. Šis apnašas ir vadinamas akmenimis. Dantų apnašos kaupiasi virš dantenų ir po dantenomis. Susidarę akmenys savo aštriais kraštais pažeidžia dantenas. Didėdami jie stumia dantenas žemyn, apnuogina dantų šaknis ir sunkina burnos higieną ir savaiminį dantų apsivalymą. Apnašose esantys mikroorganizmai sukelia dantenų uždegimą.

- Tiesa, kad blogas kvapas iš burnos yra dažna problema…

- Prastas burnos kvapas dažniausiai būna nuo apnašų burnoje. Visų pirma turime tinkamai prižiūrėti dantis, du kartus per dieną išsivalyti dantis pasta ir šepetėliu, nepamirštant tarpdančių valymo ir skalavimo skysčio.

- Girdėjau, kad dantis galima poliruoti. Juk šis žodis dažniausiai vartojamas įvairiuose apdailos darbuose…

- Poliravimas – tai minkšto ir pigmentinio apnašo nuo kavos, arbatos ar tabako nuvalymas, kad paviršius taptu lygus. Nupoliruotas dantų paviršius pabąla. Yra keli poliravimo būdai -poliruojančiomis pastomis ir šepetėliais, gumytėmis ir oro abrazijos aparatu – sodos srove.

- Ką reiškia sąvoka – „dantenų recesija“, juk, žiūrint iš ekonomikos pusės „recesija“ – gamybos smukimas.

- Dantenų recesija – tai dantenų atsiskyrimas nuo danties. Esant dantenų recesijai apsinuogina danties kaklelis ar dalis šaknies. Dantis atrodo pailgėjęs. Prarandamas estetinis šypsenos vaizdas.

- Burnos higienistas žmogui parenka burnos higienos priemones. Ką dar galima naudoti be dantų šepetėlio ir pastos?…

- Be dantų šepetėlio ir pastos, būtina naudoti tarpdančių siūlus ir tarpdančių šepetėlius. Taip pat burnos skalavimo skysčius.

- Kas kiek laiko patartumėte lankytis pas burnos higienistą?

- Profesionalią burnos higieną rekomenduojama atlikti 1 – 4 kartus per metus, kiekvienam pacientui rekomenduojama individualiai, pagal burnos ertmės būklę.

- Gal yra paskleistas dar vienas mitas, kad dantis reikia valytis kiekvieną dieną? Pažįstu žmonių, kurie beveik nevalo dantų ir nieko…

- Pažįstu ir aš tokių žmonių, bet tai tikrai ne mitas, dantis reikia valytis du kartus per dieną. Tiesiog vieni esame imlesni apnašo kaupimuisi, kiti – ne, žinoma, įtakos turi ir paveldimumas.

- Ar vaikų burnos priežiūra skiriasi nuo suaugusiųjų?

- Vaikų dantukus turime prižiūrėti jau nuo pat pirmojo dantuko. Vaikų dantis turėtų labai kruopščiai prižiūrėti tėvai. Kai kūdikis pratinamas eiti miegoti su saldžiais gėrimais ar pienu, tuomet visos apnašos per naktį kaupiasi ant dantų, formuojasi bakterijos, kurios virsta rūgštimis ir gadina dantis. Tėvai turėtų pasirūpinti tinkama burnos higiena: valyti dantukus su specialiu silikoniniu antpirščiu ar marlės skiautele, neduoti saldžių gėrimų ar užkandžių prieš miegą. Pradėję mažyliui valyti pirmuosius dantukus dar kūdikystėje pratinsite jį prie kasdienės higienos, o vėliau formuosite tinkamus dantų valymo įgūdžius. Dantų pasta turi atitikti amžiaus grupę. Iki 6 – 7 metų tėvai turėtų patys vaikams valyti dantukus, nes tinkamai jie patys nesugeba gerai išsivalyti. 7 – 12 metų vaikai jau turėtų patys mokėti išsivalyti dantis. Dantų pastoje turėtų būti pakankamai fluoro, kad stiprintu augančius dantukus. 12 – 18 metų jaunuolių dantys yra labai pažeidžiami, tad svarbu pasirinkti tinkamą dantų pastą ir minkštą dantų šepetėlį, kad netraumuotų dantenų ir dantų paviršiaus.

- Nuo kada Širvintose atsirado tokia paslauga? Gal galite trumpai papasakoti apie save…

- Širvintose jau dirbu penkerius metus. Gimiau ir augau Pakruojo miestelyje. Baigusi vidurinę įstojau į Panevėžio aukštesniąją medicinos mokyklą, baigiau burnos higienos studijas. Atlikusi praktiką Vilniuje ten ir likau. Ištekėjau, susilaukę dviejų vaikučių su vyru nusprendėme susirasti mažesnį ir ramesnį mietelį, tad persikėlėme i Širvintas. Kadangi mano darbo Ligonių kasos neapmoka ir pacientams tenka susimokėti patiems už mano paslaugas, Širvintų poliklinikoje daug darbo nėra, tad tenka dirbti keliose klinikose. Dar dirbu vienoje privačioje Ukmergės klinikoje

- Sakoma, kad sveiki dantys – tai ne tik graži šypsena, tačiau ir gera bendra sveikata?

- Nesveika burnos ertmė yra lyg atviras kelias infekcijoms ir neigiamai veikia bendrą organizmo būklę: širdį, plaučius, inkstų darbą ir net vaisių nėštumo metu. Todėl tik taisyklinga burnos higiena gali užtikrinti gaivų burnos kvapą, gražią šypseną ir gerą sveikatą.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Savo kabinete dirba burnos higienistė Rima Kirlienė.

.

Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos vadovės Alinos Pūrienės teigimu, Lietuvoje dar nesusiformavo rimtas požiūris į dantų priežiūrą. Medikai sunerimę, kad dantų kaulo gedimo atvejų kasmet daugėja. Anot 15min.lt pateiktos statistikos, Lietuvoje net 50,6 proc. trimečių nustatytas ankstyvasis ėduonis, iš jų 6,5 proc. – ypač agresyvus daugybinis ankstyvasis ėduonis. 4-6 metų vaikų dantų kaulo gedimo epidemiologinis tyrimas parodė, kad problemos paplitimas šioje amžiaus grupėje siekia 89,7 procento. Tenka gydyti net tokius pacientus, kurie neturi nė vieno sveiko danties… Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-27

Žymės: Rima Kirlienė | Kategorijos: Medicina | Comments Off

Du mįslingi gaisrai Šarkaičiuose

Pagal gaisrininkų pateiktą informaciją praėjusį trečiadienį, sausio 14 dieną, vakare, Šarkaičių kaime degė du ūkiniai pastatai. Važiuojant keliu į Mančiušėnus, kaimo gale iš tikrųjų matosi apdegę ūkiniai pastatai. Vieno pastato ir gegnės, ir skersinės lentos beveik sveikos, tik apsvilusios. Sudegę tik šiferio lapai. Kito pastato stogas kiek blogesnės būklės, tačiau viena jo dalis liko visiškai sveika.

Gaisrai Lietuvoje ne toks jau ir retas atvejis, tačiau Šarkaičiuose degė ne vienas, o du ūkiniai pastatai. Tokiais atvejais žmonėms kyla įvairiausių minčių. Pasak pirmos sodybos šeimininkės Valentinos Šlujinskajos, pirmiausiai apie 18 valandą užsidegė jos kaimyno ūkinis pastatas. Toje sodyboje nuolat niekas negyvena, todėl apie gaisrą pranešė kažkoks keliu važiavęs žmogus. Tokiu metu jau tamsu, todėl ir menka ugnelė gerai matosi. Gaisras buvo nors ir atsitiktinai, tačiau greitai pastebėtas ir apie jį pranešta. Gaisrininkai atvyko iš Gelvonų, Musninkų, Veprių ir Širvintų. Šarkaičiai nuo Gelvonų netoli, matyt, dėl to ir pastatas sudegė ne visas, – spėta užgesinti.

Apie 23 valandą užsidegė ponios Valentinos ūkinis pastatas. „Laimė, kad prie pirmojo gaisro židinio dar budėjo gaisrininkai, todėl ir mūsų pastatą spėjo laiku užgesinti. Visai šalia – medinis sandėliukas ir toks pat medinis gyvenamasis namas. Jeigu ne budėję gaisrininkai, būtų viskas sudegę“, – pasakojo moteris. Anot šeimininkės praėjo jau savaitė, o gaisro priežastys neaiškios, vis dar atliekamas tyrimas.

Kitoje kelio pusėje gyvenanti kaimynė apie gaisro priežastis nekalba, tik prisimena, kad vėjas tada pūtė tiesiai į jų sodybą. Sodyba yra į šiaurę nuo užsidegusio pastato, vadinasi, vėjas galėjo pūsti iš pietų, na, sakykim, iš pietvakarių į šiaurės rytus, o kitas užsidegęs ūkinis pastatas yra rytinėje pusėje, už 80 – 100 metrų. Žmonės kalba apie kelias galimas gaisro kilimo versijas. Pirma – ūkinis pastatas užsidegė dėl kažkokių elektros instaliacijos gedimų – juk kaip galėjo ugnies kibirkštėlė nuskrieti ne pavėjui apie šimtą metrų iki kitos sodybos ir net po penkių valandų įplieksti joje gaisrą. Nors „gyvos“ kibirkšties pakliuvimo tikimybė ir labai maža, tačiau ši versija visai tikėtina, nes pastate buvo laikomi seni minkštieji baldai.

Antra versija – galbūt ir nelabai tikėtina, tačiau taip pat galima. Juk pasitaikė ir anksčiau Lietuvoje maniakų, mėgstančių padeginėti namus ir gėrėtis liepsna. O gal koksai pilietis panoro patikrinti gaisrininkų reakciją…

Kol vyksta oficialus tyrimas, žmonės spėlioja, kelia įvairias versijas. Iš nežinojimo kyla baimė… Reikia tikėtis, kad šis tyrimas nebus užmirštas, o apie jo rezultatus bus pranešta visiems Šarkaičių gyventojams.

Remigijus Bonikatas

473 – Apie 18 valandą užsidegęs pirmasis ūkinis pastatas

468 – Po penkių valandų užsidegė Valentinos Šlujinskajos ūkinis pastatas

467 – Atstumas tarp ūkinių pastatų apie šimtas metrų…

Atstumas tarp ūkinių pastatų - apie pusšimtį metrų...

Pagal gaisrininkų pateiktą informaciją praėjusį trečiadienį, sausio 14 dieną, vakare, Šarkaičių kaime degė du ūkiniai pastatai. Važiuojant keliu į Mančiušėnus, kaimo gale iš tikrųjų matosi apdegę ūkiniai pastatai. Vieno pastato ir gegnės, ir skersinės lentos beveik sveikos, tik apsvilusios. Sudegę tik šiferio lapai. Kito pastato stogas kiek blogesnės būklės, tačiau viena jo dalis liko visiškai sveika. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-27

Žymės: Šarkaičiai | Kategorijos: Gaisrai | Comments Off

Iškritęs sniegas lėmė eismo įvykių

Sausio 19-21 dienos

Per tris dienas į policiją buvo pristatyti 4 asmenys – po vieną už viešosios tvarkos pažeidimą, pagal paiešką, baudžiamajam areštui atlikti ir administraciniam teisės pažeidimo protokolo surašyti.

Policijos pareigūnai išaiškino 21 administracinės teisės pažeidėjus: 15 pažeidė Kelių eismo taisykles, 1 – pristatytas iš viešosios vietos neblaivus, 1 surašytas protokolas už viešosios rimties trikdymą, 1 – už pasipriešinimą policijos pareigūnui, 1 – už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą, 1 – už akcizinių prekių apyvartos pažeidimą, 1 – už pažeidimą, susijusį su narkotinėmis medžiagomis.

Pranešta apie du eismo įvykius, nutikusius trečiadienį. Iškritus sniegui, kelio Maišiagala-Širvintos 8-ajame kilometre 1985 metais gimusi moteris nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio „Peugeot 206“ ir nuvažiavo į pakelės griovį. Eismo įvykio metu vairuotojai nustatyti nežymūs sumušimai, apgadintas automobilis. O štai Juodelių kaime 1974 metais gimęs vyras nesuvaldė automobilio „Audi A6“. Nuvažiavęs nuo kelio, automobilis nulaužė kelio ženklą. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, buvo apgadintas automobilis.

Pirmadienį policija užregistravo tarnybinį pranešimą, kad sausio 6 dieną, apie 14 val., buvo pastebėta, jog išdaužtas vienos Širvintų parduotuvių lango vitrininis stiklo paketas. Nuostolis – 180,72 Eur.

Tą pačią dieną užregistruotas 1991 metais gimusio vyriškio pareiškimas, kad sausio 18-ąją, netrukus po vidurnakčio, prie Jauniūnų parduotuvės, matant pašaliniams asmenims, jį sumušė iš matymo pažįstamas vyras. Taip buvo sutrikdyta žmonių rimtis ir viešoji tvarka.

Trečiadienį vienos gyventojos namuose buvo rasta 30 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos pavyzdžio banderolėmis.

Tą pačią dieną užregistruotas 1971 metais gimusio vyriškio pareiškimas, kad kaimynas išdaužė jo durų stiklą.

Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Sausio 19-21 dienos

Per tris dienas į policiją buvo pristatyti 4 asmenys – po vieną už viešosios tvarkos pažeidimą, pagal paiešką, baudžiamajam areštui atlikti ir administraciniam teisės pažeidimo protokolui surašyti. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-27

| Kategorijos: Teisėtvarka | Comments Off

Pirmąjį pėdsaką Gelvonuose žydai paliko 5419 metais

Maždaug prieš dešimtmetį mūsų laikraštyje buvo publikuoti laiškai, kuriuos 1910-1925 metais iš Gelvonų į Jungtines Amerikos Valstijas siuntė čia gyvenęs David Peretz Adiman. Šiandien, žvelgdami į šias nuotraukas, galėtume prisiminti keletą akimirkų iš anuometės Gelvonų žydų bendruomenės gyvenimo. Šiuos faktus yra paskelbęs internetinis žydų portalas jewishgen.org. Sunku pasakyti, kiek jie teisingi, tačiau kitų faktų šiandien nėra daug.

Seniausias paminklas kapinėse – iš 17 amžiaus

Anot jewishgen.org, 1385 metais kryžiuočių metraščiuose paminėti Gelvonai, priklausę turtingai Žabų šeimai, kartais pagal valdytojų pavartę buvo vadinami ne tik Žabais, bet ir … Zabava (lietuviškai – Pramoga). 1744 metais Lenkijos karalius Augustas Trečiasis gyvenvietei suteikė miesto teises. 17-18 a. Gelvonus vis dar valdo vienas iš Žabų, tuo metu turėjęs Polocko gubernatoriaus titulą. Galbūt tai lėmė, kad 18 a. pabaigoje Gelvonai ėmė sparčiai plėstis, tačiau 19 a. išgyveno sunkius laikus. Prancūzų-rusų karas, paskui 1831 ir 1863 metų sukilimai Gelvonams padarė daug žalos, miestas nukentėjo, gyventojų skaičius sumažėjo ir jis sustojo plėstis. 1863 metais Gelvonuose buvę tik 30 namų, o vėliau čia kilęs gaisras sunaikino bažnyčią ir kitus pastatus. Tuometis Gelvonų valdytojas grafas Pliateris pastatė naują bažnyčią.

Teigiama, kad pirmieji žydai Gelvonuose apsigyveno 17 amžiuje, bent tai leidžia manyti Gelvonų žydų kapinaitėse buvęs (esantis?) antkapis, pagal žydų tradiciją datuotas 5419 metais (1659 metais mūsų stiliumi). Kapinėms buvo parinkta šalia gyvenvietės buvusi ganykla. Galbūt žydų čia apsigyventa ir seniau, mat pagal jų tradiciją senų ar pamirštų antkapių įrašai yra nutrinami ir iškalami nauji.

Šnipinėjančius vokiečiams žydus žadėjo bausti mirtimi

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gelvonų žydai daugiausia vertėsi grūdų prekyba, taip pat tiekė į Vilnių paukščius, vaisius ir pieno produktus. Prekybiniai ryšiai su Vilniumi buvo žydų rankose. Jų transportas į didmiestį vykdavo du kartus per savaitę, iš Vilniaus atveždavo prekių į vietos parduotuves. Apskritai visi vietos amatai taip pat buvo žydų rankose. Žydai vertėsi kalvyste, staliaus darbais, siuvo drabužius ir batus, juos taisė. 1913 metais Gelvonuose buvo 10 batsiuvių, 6 siuvėjai, 3 staliai, 2 kalviai, 2 dažytojai, vienas graviruotojas ir vienas malūnininkas. Iškilus poreikiams, aplinkiniai valstiečiai buvo priversti kreiptis į žydų amatininkus. Daug žydų įsidarbino aplinkinių vietovių ūkių valdytojais, veikė kaip vietos bajorų tarpininkai. Santykiai su vietos gyventojais nežydais buvo palyginti nuoširdūs.

Kaip tvirtina jewishgen.org, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gelvonuose, be mūrinės bažnyčios, buvo medinė sinagoga, 75 gyvenamieji namai, 22 parduotuvės, vaistinė, paštas, viešoji biblioteka ir mokykla.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, į Gelvonus ir aplinkines vietoves atvyko maždaug 500 žydų šeimų, išvarytų iš Ukmergės, Jonavos ir Kauno, mat Rusijos imperijoje tuo metu buvo gaji nuostata, kad žydai palaiko Vokietiją. Po kelių savaičių atvykėliai iš Gelvonų išvyko. Vietos žydų bendruomenė baiminosi, kad juos gali ištikti tautiečių likimas. Jiems buvo leista pasilikti tik po to, kai šiaip taip pavyko įtikinti valdžios institucijas. Bendruomenės vyresnieji laidavo, kad žydai elgsis deramai, o šnipinėjantys vokiečiams bus baudžiami mirtimi.

Žydai nesutiko dėtis prie lenkų

1918-aisiais, siekiant paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, Gelvonuose, vokiečiams neprieštaraujant, buvo įkurti du valdžios komitetai – vienas lietuviškas, kitas – lenkiškas. Nepaisant lenkų įtikinėjimų ir net grasinimų, vietos žydai prisijungė prie lietuviško komiteto. Įpykę lenkų agitatoriai net bandė kurstyti vietos gyventojus prieš žydus, reikalavo, kad judėjai būtų išvyti, supjaustė žydų pastatytus eruvus (simbolinius ritualinius aptvarus, regbio vartus primenančius statinius, kurie pagal žydų tradiciją statomi jų gyvenamai teritorijai pažymėti ir paprastai naudojami per šabą), ragino boikotuoti žydų parduotuves. Tačiau lenkų kurstymai nedaug pešė.

Likimo ironija, kad šis žydų apsisprendimas atsigręžė prieš juos. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Gelvonų žydų ekonominė padėtis pablogėjo, mat buvo prarastas Vilnius, taigi Gelvonų žydų bendruomenė prarado pagrindinį pajamų iš prekybos su didmiesčiu šaltinį. 1931 metais Lietuvos vyriausybės atlikto tyrimo duomenimis, Gelvonuose buvo 4 tekstilės parduotuvės, po vieną grūdų verslo ir linų verslo įmonę, mėsos parduotuvė, kuro parduotuvė, slaptoji parduotuvė, vilnų šukavimo dirbtuvės ir tekstilės gamyklėlė. Įsteigtos lietuviškos asociacijos „Verslas“ nariai stūmė iš rinkos žydų pirklius ir agitavo valstiečius neturėti reikalų su žydų agentais. Iš daugelio žydų amatininkų, kurie darbavosi prieš karą, Gelvonuose veikė tik 3 batsiuviai, 2 siuvėjai ir graviruotojas. Miestas labai nuskurdo ir žydų skaičius sumažėjo. Kai kurie žydų jaunuoliai išvyko į mokomuosius ūkius, o paskui emigravo į Palestiną, kur žydai planavo įkurti savo valstybę – Eretz Yisrael. Daugelis emigravo į užjūrį arba persikėlė į didžiuosius Lietuvos miestus. Likę vos vos vertėsi ir daugiausia išgyveno gaudami pagalbą iš giminių Amerikoje. Dar prieš karą Gelvonai buvo beveik vien tik žydų miestas – jame gyveno apie 90 žydų šeimų ir tik 8-9 nežydų šeimos, kurios patarnaudavo žydams. Dabar žydų sumažėjo iki 70, o štai krikščionių šeimų padaugėjo net iki 80. Vietos lietuvių bendruomenė turėjo savo parduotuves, kooperatyvą, gavo paskolas iš Lietuvos banko. Dėl žydų nuskurdimo, jų skaičiaus sumažėjimo, klestėjimo dienomis pastatytas bendruomenės studijų namas ir akmeninė pirtis dabar buvo šildomi tik tris kartus per savaitę. Galima sakyti, Gelvonų žydų bendruomenė pakriko, pasikeitė ir gyventojų požiūris. Tarp nežydų pasirodė agitatoriai, kurie platino gandus apie žydų ištrėmimą, agitavo nepirkti žydų parduotuvėse.

Viršų paėmė sionistai

Dar 1918 metais mokytojas Glintershchik pradėjo mokyti hebrajų – semitų kalba, kuria pasaulyje kalba daugiau nei 7 milijonai žmonių, daugiausia Izraelyje, taip pat pasaulio žydų bendruomenėse. Tačiau, darant didelį spaudimą jidiš šalininkams (jidiš – žydų kalba, priklausanti vokiečių grupei, pagrindinė aškenazių – centrinės Europos žydų – kalba), švietimo įstaiga buvo paversta mokykla, kurioje mokyta jidiš kalba. Beje, šia kalba Gelvonai vadinami Gelvan. 1923 metais žydų bendruomenėje įvyko reikšmingų pasikeitimų, ir jidiš mokykla tapo Tarbut mokykla, kurioje mokyta hebrajiškai (kitaip ši kalba dar vadinama ivritu). Tarbut – visuomeninį žydų švietėjiškoji-kultūrinė organizacija. 1925 metais Lietuvoje iš viso veikė net 200 Tarbut mokyklų, kai 1917 metais visoje Rusijos imperijoje – 250. Daugelis Gelvonų jaunuolių studijavo hebrajų ar jidiš aukštosiose mokyklose Ukmergėje. Tuo metu Gelvonuose egzistavo jidiš biblioteka. 1923 metais vietos sionistai įsteigė ir hebrajų biblioteką „Žinių mylėtojai“, kurioje buvo 400 knygų, tačiau skaitytojų – vos vienas kitas. Biblioteka turėjo skaityklą, kur būdavo skaitomos paskaitos, daugiausia – apie kultūrą. Daugiausia šalininkų ir narių Gelvonuose turėjo Sionistų socialistų partija. Čia veikė „Edeno sodo“ grupė. Per rinkimus į 16-ąjį, 17-ąjį ir 18-ąjį Kongresus (1929, 1933 ir 1935 metais) ši partija gavo daugiausia balsų. Paskui Sionistų socialistų partija buvo pavadinta Eretz Yisrael leiboristų sąrašu.

1919-1920 metais Gelvonų žydų bendruomenė gavo nemenką finansinę paramą – Vilniuje įsikūrusi Yekopo organizacija (Žydų komitetas padėti nukentėjusiems nuo karo) atseikėjo nuo nuo 1500 iki 26 800 Vokietijos markių.

Žinoma, kad trečiojo dešimtmečio pabaigoje į JAV emigravę Gelvonų žydai surinko ir atsiuntė 1000 dolerių, kad būtų įsteigtas Nacionalinis bankas. 1930-aisiais duris atvėrė žydų vadinamo Folksbanko (tautos banko) filialas. Atsiliepdama į išeivių iš Gelvonų kreipimąsi, Niujorke įsikūrusi Lietuvių imigrantų federacija bankui skyrė 10 000 litų. Tiesa, per trečiajame dešimtmetyje ištikusį nuosmukį finansinės institucijos pareikalavo, kad bankas arba būtų uždarytas, arba susijungtų su kitu žydų banku ar Lietuvos banku. Tais metais Gelvonuose veikė 5 bankai, vienas jų – žydų (parduotuvėje, priklausančioje H. Goldstein).

Gelvonuose darbavosi rabinas Menachem-Mendelis Lifshitz (knygos „Birkat Menachem“ („Menachemo palaiminimas“) autorius; rabinas Yehoshua Klevan, kuris tarnavo iki 1925 metų, kol emigravo į JAV, rabinas Zalmanas-Pinchas Hakohen, rabino Yehuda LEIB Kaplan sūnus (gim. 1854 metais); Voložino studentas Yeshiva ir rabinas Meir-Michl Meshat sūnus, autoriaus Yisrael-Efraimas Kaplan tėvas. Paskutinis Gelvonų rabinas buvo Danielis Einšteinas, nužudytas per holokaustą. Daugelį metų shochet (ritualinis skerdėjas) mieste buvo rabinas Zusman-Geršonas.

Tarp tų, kurie čia gimė, buvo Yosef, Yehuda pirmagimis, tarnavęs rabinu JAV, taip pat Leib-Noach Bas, Šaukoto (Radviliškio rajonas) rabinas.

Vandalai vertė „mankštintis“

Apskritai, jewishgen.org duomenimis, 1801 metais Gelvonuose gyveno net 1400 gyventojų, bet kiek tarp jų buvo žydų – neaišku. Žydų skaičius neaiškus ir 1866 metais, kai miestelyje buvo surašyti 286 gyventojai. O štai 1914 metais iš maždaug 100 šeimų apie 90 buvo žydų. 1923 metais Gelvonuose gyvenę 473 žydų tautybės žmonės, 1934 metais – apie 70 žydų žeimų, o tai sudarė 46 proc. visų gyventojų. 1939 metais tarp 678 miestelio gyventojų buvo apie 450 žydų.

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Lietuvą okupavusios Tarybų Sąjungos, dar iki pasirodant vokiečiams Gelvonų vandalai išniekino sinagogą, nusiaubė žydų parduotuves. Vokiečiams įžengus į Gelvonus, lietuvių nacionalistai suėmė daug žydų, kaip įtarta – komunistų. Suimtieji buvo išvežti į Ukmergę ir ten nužudyti.

1941 metų liepos pradžioje ginkluoti lietuviai iškeldino visus Gelvonų žydus iš jų namų ir suvarė į pelkėtą vietą netoli miesto. Ten jie buvo verčiami daryti „mankštos pratimus“ – pritūpti, atsistoti, gultis ir t. t. Kankinimas truko valandas, paskui žydai buvo parvesti į Gelvonus. Grįžę žydai rado apiplėštus namus ir suprato, kad „mankšta“ buvo specialiai sumanyta, kad būtų galima tai padaryti.

Toks poelgis supykdė dorus lietuvius, sekmadienį vietos kunigas per pamokslą tai pasmerkė. Susigėdę kai kurie lietuviai grąžino pagrobtą turtą. Bet žydų represijos nenutrūko, netgi priešingai – kasdien smarkėjo.

1941 metų rugsėjo 5 dieną visi Gelvonų miestelio žydai buvo nuvaryti į greta Ukmergės esantį Pivonijos mišką, kitaip dar žinomą kaip „Šveicarijos slėnį“, ir ten tą pačią dieną nužudyti kartu su žydais iš kaimyninių bendruomenių (štetlų).

Viena žydų šeima tuo metu išsigelbėjo. Metalo dirbinių parduotuvės savininkas H. Goldstein, jo žmona ir 7 metų dvyniai turėjo ūkį kaime. Juos priglaudė draugiška valstiečio šeima, pas kurią paslėpė dalį turto. Tačiau apie tai sužinoję piktavaliai nutarė užvaldyti turtą ir įskundė. 1941-ųjų pabaigoje jie visi buvo nužudyti.

Parengė Gintaras Bielskis

Foto: litvaksig.org

Gelvonų gyventojas David Peretz Adiman, Joisef Moishe sūnus. 1925 metų spalio 11 dieną šis gelvoniškis ir jo antroji žmona Marija buvo nužudyti per apiplėšimą, mat penki vietos gyventojai manė, kad juos aplankęs Amerikoje gyvenęs anūkas Michl David Levine, Shloimeh Levine sūnus, paliko pinigų ir vertybių. Trys sučiupti banditai buvo nuteisti myriop, dviems skirtas kalėjimas iki gyvos galvos.

Gelvoniškio David Peretz Adiman sūnus Feiveh, emigravęs į JAV.

Nechama, Moiseh-Joisef ir senelė Ettleheh. Gelvonai, 1895 metai. Moiseh-Joisef iš Gelvonų į JAV emigravo 1909 metais.

Gelvoniškio David Peretz Adiman dukra Nechameh.

Nechama, Moiseh-Joisef ir senelė Ettleheh. Gelvonai, 1895 metai. Moiseh-Joisef iš Gelvonų į JAV emigravo 1909 metais.

Maždaug prieš dešimtmetį mūsų laikraštyje buvo publikuoti laiškai, kuriuos 1910-1925 metais iš Gelvonų į Jungtines Amerikos Valstijas siuntė čia gyvenęs David Peretz Adiman. Šiandien, žvelgdami į šias nuotraukas, galėtume prisiminti keletą akimirkų iš anuometės Gelvonų žydų bendruomenės gyvenimo. Šiuos faktus yra paskelbęs internetinis žydų portalas jewishgen.org. Sunku pasakyti, kiek jie teisingi, tačiau kitų faktų šiandien nėra daug.

Seniausias paminklas kapinėse – iš 17 amžiaus

Anot jewishgen.org, 1385 metais kryžiuočių metraščiuose paminėti Gelvonai, priklausę turtingai Žabų šeimai, kartais pagal valdytojų pavartę buvo vadinami ne tik Žabais, bet ir … Zabava (lietuviškai – Pramoga). 1744 metais Lenkijos karalius Augustas Trečiasis gyvenvietei suteikė miesto teises. 17-18 a. Gelvonus vis dar valdo vienas iš Žabų, tuo metu turėjęs Polocko gubernatoriaus titulą. Galbūt tai lėmė, kad 18 a. pabaigoje Gelvonai ėmė sparčiai plėstis, tačiau 19 a. išgyveno sunkius laikus. Prancūzų-rusų karas, paskui 1831 ir 1863 metų sukilimai Gelvonams padarė daug žalos, miestas nukentėjo, gyventojų skaičius sumažėjo ir jis sustojo plėstis. 1863 metais Gelvonuose buvę tik 30 namų, o vėliau čia kilęs gaisras sunaikino bažnyčią ir kitus pastatus. Tuometis Gelvonų valdytojas grafas Pliateris pastatė naują bažnyčią. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-27

Žymės: Gelvonų žydai | Kategorijos: Projektas „Laiko uždangą praskleidus“ | Comments Off

Kernavėje buvo šokta, dainuota ir muzikuota

2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas.

Širvintų rajone dar praėjusio amžiaus antroje pusėje vykusias Dainų šventes mena vyresnio amžiaus žmonės. Jie kruopščia saugo anuos laikus menančias fotografijas, kuriose įamžinti jaunystės laikų draugų veidai, bendrų darbų ar laisvalaikio akimirkos. Tai lyg gaivus prisiminimas, kurį būtina branginti, nes laikas jau prabėgo ir tikrai niekada nebegrįš.

Kelias daugiau nei penkių dešimčių metų senumo nuotraukas parodė širvintiškis Algimantas Vėbra. Šios nuotraukos, darytos nežinomo autoriaus, mena apie 1958 – 1959-uosius metus Kernavėje vykusias Dainų šventes, kitaip vadinamus festivalius. Juose dalyvaudavo visų Širvintų rajono kolūkių, tarybinių ūkių, miesto organizacijų ir įstaigų muzikantai, šokėjai, dainininkai. Pasak nuotraukų savininko Algimanto Vėbros, tai būdavo visuotinė ne tik jaunimo, bet vyresnio amžiaus žmonių šventė, į kurią žiūrovai ir dalyviai, šventiškai pasipuošę, atvykdavo iš atokiausių rajono kampelių.

Širvintiškio pateiktose fotografijose matosi, kaip saviveiklininkai, vilkintys tautinius drabužius, šoka tarp piliakalnių esančioje aikštėje, o žiūrovai įsitaisę piliakalnių papėdėje. Nuotraukose matyti ne tik šviesiais drabužiais pasipuošusi jaunuomenė, bet ir skareles ryšinčios vyresnio amžiaus moterys.

Tais sunkiais kolektyvizacijos pradžios laikais, kai nebuvo televizijos, kai ne kiekvienas sodietis ir radijo aparatą turėdavo, liaudies daina, šokis, muzika būdavo labai svarbūs. Tai buvo savotiška atgaiva kaimo žmogui po sunkių darbų. Tai, kas miela širdžiai, esant progai, buvo stengiamasi užfiksuoti nuotraukose. Visa tai išliko iki šių dienų kaip gražus prisiminimas, jog tarp Kernavės piliakalnių buvo šokta, dainuota ir muzikuota.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš asmeninio Algimanto Vėbros albumo

———————————

Nuotraukose:

1. Algimantas Vėbra Kernavėje.

2. Būriai saviveiklininkų traukia į tarp piliakalnių esančią aikštelę.

3. Kernavėje šokami tautiniai šokiai.

Algimantas Vėbra Kernavėje.

2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-27

Žymės: Algimantas Vėbra, Kernavė | Kategorijos: Projektas „Laiko uždangą praskleidus“ | Comments Off

Ar atsitiks taip, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno?

Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus Lietuvos pieno ūkyje. Dažnas ūkininkas, susidūręs su sunkumais, pusbalsiu pasvarsto, kad kaimyninės valstybės Lietuvai taikomos sankcijos yra galimybė savivaliauti pieno supirkėjams ir perdirbėjams. Jiems sudarytas puikus pretekstas mažinti pieno supirkimo kainas. Pienininkyste besiverčiantys sodiečiai įsitikinę, jog pieno supirkėjai tikrai nepatiria tiek nuostolių dėl embargo, jog būtų galima šitaip skriausti žemdirbius. Apie Širvintų rajone vystomą pienininkystę, užklupusius sunkumus, naikinamas pieno kvotas, pažangiais metodais tvarkomus pieno ūkius papasakoti sutiko šią veiklos sritį kuruojantis Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas.

- Kokie praėjusieji metai buvo Širvintų rajono žemdirbiams?

- Bendraudamas su rajono žemdirbiais, pastebėjau, kad jų nuotaikos labai skirtingos. Augalininkyste užsiimantys žemdirbiai praėjusiais metais liko patenkinti, nes derliai užaugo tikrai neblogi, o ir javų kainos nebuvo labai žemos. Visai kitokios nuotaikos žemdirbių, kurie užsiima pieno gamyba arba augina mėsinius galvijus. Gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų netenkino nei pieno, nei jų išaugintų bei parduodamų galvijų supirkimo kainos.

- Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus pienininkystėje. Kaip dažnai pieno ūkius turintys rajono ūkininkai susiduria su sunkumais?

- Kaip ir kiekviename versle, taip ir pieno gamyboje susiduriama su įvairiais sunkumais. Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria pienininkystės ūkiai, tai stabilumo stoka. Dauguma pieną gaminančių ūkininkų į savo ūkius turėjo investuoti dideles lėšas. Tai ir veislinių gyvulių pirkimas, pastatų rekonstrukcija, investicijos į pieno įrangą. Investuodami į pieno ūkius, ūkininkai dalyvavo įvairiuose projektuose tikėdamiesi, kad jie greitai atsipirks. Tačiau šiuo metu susidarė tokia situacija, kad pieno ūkio verslas tapo nelabai patrauklus. Ūkininkai, kurie turi jau įkurtus modernius pieno gamybos ūkius, rankų tikrai nenuleidžia, ieškoma naujų rinkų, dalį pieno stengiasi patys perdirbti ir realizuoti be tarpininkų.

- Patvirtinkite arba paneikite teiginį, kad Širvintų rajone nuolat mažėja pienininkystės ūkių, melžiamų karvių, nes už pieną ir priduodamus galvijus supirkėjai moka labai mažai. Tiesiog kaimo žmonėms neapsimoka taip sunkiai vargti ir jie ieško kitų pragyvenimo šaltinių.

- Patvirtinti, kad mūsų rajone mažėja pienininkystės ūkių, tikrai negaliu, nes per pastaruosius dešimt metų tik keli ūkininkai pardavė karves ir pradėjo verstis javų auginimu. O ir atsisakyti pieno ūkio nėra taip paprasta, kadangi tai ne tik gyvuliai, kuriuos galima parduoti, bet ir pastatai, įrengimai, kuriuos pritaikyti kitai gamybos sričiai nėra lengva. Tiesa, karvių skaičius rajone nežymiai mažėja, bet tai vyksta todėl, kad karves atsisako laikyti tie gyventojai, kurie jų laikė po vieną arba po dvi. Galiu patvirtinti, kad šiuo metu laikyti vieną arba dvi karves tikrai neapsimoka, tai per daug brangus malonumas. Karvių skaičiaus mažėjimas susijęs ir su tuo, kad dauguma asmeninio ūkio karvių laikytojų yra senyvo amžiaus ir jiems šis darbas tapo per sunkus.

- Rajone modernėja stiprūs pieno ūkiai, ūkininkai ieško produktyvesnių veislių karvių. Gal galėtumėte paminėti pačius geriausius, pačius pažangiausius rajono ūkininkus – pieno ūkių savininkus?

- Galiu pasakyti, kad visi rajone esantys pieno ūkiai gerai tvarkosi. Vieni iš pažangiausiai besitvarkančių yra Eugenijaus Paliulio, Kasės Jankun, Albino Ručinsko, Juozo Beinoro, Dalios Andželos Ėmužytės ūkiai.

- Teko girdėti, kad dalis pieno supirkėjų vėluoja atsiskaityti už pieną. Kokia situacija šiuo metu?

- Pagal Vyriausybės nutarimą pieno supirkėjai už jiems parduotą pieną privalo atsiskaityti per vieną mėnesį pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui. Šiuo metu už supirktą pieną supirkėjai atsiskaito, galima sakyti, laiku. Jeigu yra vėlavimai, tai labai nežymūs. Bėda ta, kad rajone yra dalis buvusių supirkėjų, kurie šiuo metu jau nebevykdo veiklos, tačiau yra likusios jų skolos.

- Už pieno litrą ūkininkams mokėdami po 10-16 euro centų, pieno perdirbėjai juos varo į bankrotą ir pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Ar gali atsitikti taip, kad Lietuvoje pradės trūkti natūralaus pieno?

- Visiškai sutinku su tuo, kad supirkėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Nemanau, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno, kadangi šiuo metu tik apie pusė Lietuvoje pagaminamo pieno yra sunaudojama šalies viduje, o kita pusė yra eksportuojama (įvairūs sūriai, varškė, jogurtai, pieno milteliai). Manyčiau, kad yra kita problema. Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos Europos Sąjungoje naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos. Todėl mūsų pieno gamintojams bus dar sunkiau konkuruoti rinkoje.

- Jeigu pieno supirkėjas moka nedidelę kainą, o jo konkurentas žada mokėti daugiau, kokią galimybę turi ūkininkas rinktis geresnį supirkėją? Ar nebus jam taikomos kokios nors sankcijos už netesybų sutarčių sulaužymą?

- Ūkininkas visada turi galimybę rinktis, tačiau tai daryti reikia viską labai atidžiai apsvarsčius. Dažnai suveikia patarlė: „Bėgau nuo vilko, pataikiau ant meškos.“ Kartais nauji supirkėjai pradžioje žada viską, o paskui, pradėjus jiems tiekti pieną, apgauna. Kad taip neatsitiktų, reikia labai atidžiai susipažinti su siūloma sutartimi ir tik tada ją pasirašyti. Nutraukti sutartį patarčiau tik įvykdžius visas joje numatytas sąlygas, nes kitaip supirkėjas gali pritaikyti sankcijas už sutarties nevykdymą.

- Gal turite gerų žinių pieno gamintojams? Kada kainos bent stabilizuosis?

- Geros žinios yra tik tos, kad vyriausybė vykdo duotus pažadus pieno gamintojams. Jau išmokėtos tiesioginės išmokos už pieną. Taip pat šiemet pirmą kartą žemdirbius pasiekė specialiosios išmokos pieno gamintojams. Šiuo metu Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras skaičiuoja išmokas pieno gamintojams už iš Rusijos patirtą embargą. Šios išmokos bus pradėtos mokėti artimiausiu metu.

- Ačiū už pokalbį.

Romas Zibalas

1. Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas: „Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos ES naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos.“

Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas: „Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos ES naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos.“

Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus Lietuvos pieno ūkyje. Dažnas ūkininkas, susidūręs su sunkumais, pusbalsiu pasvarsto, kad kaimyninės valstybės Lietuvai taikomos sankcijos yra galimybė savivaliauti pieno supirkėjams ir perdirbėjams. Jiems sudarytas puikus pretekstas mažinti pieno supirkimo kainas. Pienininkyste besiverčiantys sodiečiai įsitikinę, jog pieno supirkėjai tikrai nepatiria tiek nuostolių dėl embargo, jog būtų galima šitaip skriausti žemdirbius. Apie Širvintų rajone vystomą pienininkystę, užklupusius sunkumus, naikinamas pieno kvotas, pažangiais metodais tvarkomus pieno ūkius papasakoti sutiko šią veiklos sritį kuruojantis Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas.

- Kokie praėjusieji metai buvo Širvintų rajono žemdirbiams?

- Bendraudamas su rajono žemdirbiais, pastebėjau, kad jų nuotaikos labai skirtingos. Augalininkyste užsiimantys žemdirbiai praėjusiais metais liko patenkinti, nes derliai užaugo tikrai neblogi, o ir javų kainos nebuvo labai žemos. Visai kitokios nuotaikos žemdirbių, kurie užsiima pieno gamyba arba augina mėsinius galvijus. Gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų netenkino nei pieno, nei jų išaugintų bei parduodamų galvijų supirkimo kainos. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-23

Žymės: Algirdas Miliukas | Kategorijos: Ūkis | Comments Off

Bedarbiai karvių melžti nenori?

Mūsų gyvenimo grimasos

Bedarbiai karvių melžti nenori?

Jau nebe pirmą kartą gyvulininkystės ūkį turinti ūkininkė skelbiasi ieškanti melžėjos.

- Tikras vargas – kol pati turėjau sveikatos, nė nepagalvodavau, kad tokia bėda bus rasti darbininkę. Šiais laikais, kai visi verkšlena, kad kaime nėra darbo, kad sunku pragyventi, pasirodo, nėra norinčių dirbti. Arba jei ir surandu kokią moteriškę, tai, žiūrėk, jai po kelių dienų per sunku pasidaro, arba aš pati pamatau, kad žmogus visiškai atžagariom rankom dirba… Negi reikės Baltarusijoje ar Ukrainoje žmonių savo ūkiui ieškoti? – pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė ūkininkė.

Ir, beje, ne ji viena tokių problemų turi. Prasidėjus darbų sezonui, sąžiningų, kruopščių darbininkų stygiumi skundžiasi braškių augintojai. Rodos, kaime, miesteliuose pilnos pakampės be darbo bindzinėjančių jaunų, sveikų vyriokų ir moteriškaičių, bet, pasirodo, dirbti jie nė kiek nenusiteikę. O jei ir ateina dieną kitą, užsidirbę pinigėlį, kaipmat skuba į vietos krautuvę ir… tiek juos tematysi. Ūkininkai pritaria nuomonei, kad veltėdžiams tarpti padeda dabartinė pašalpų ir labdarų sistema. Esą, jei valstybė taip lengvai nedalytų pinigėlių, padėtis pasikeistų.

Kita vertus, galima samprotauti ir kitaip – apie orų uždarbį. Galbūt žmogui, kad ir neturinčiam jokios kvalifikacijos, daug parankiau gauti tuos porą šimtų eurų pašalpos, nei lenkti nugarą už panašų atlygį…

Danguolė Bareikienė, Vilniaus teritorinės darbo biržos Širvintų skyriaus vyriausioji specialistė, kuruojanti žemės ūkio veiklos sektorių, pateikė tokią informaciją:

- Per 2014 m. į Vilniaus teritorinės darbo biržos Širvintų skyrių kreipėsi apie 30 ūkininkų (iš Širvintų, Vilniaus ir Ukmergės rajonų) ir įregistravo daugiau kaip 100 laisvų darbo vietų. Didesnė dalis laisvų darbo vietų buvo užpildyta. Pernai žemės ūkio veiklos srityje buvo įdarbinti 86 darbo ieškantys asmenys. Didžiausias poreikis buvo pagalbinių darbininkų įvairiems žemės ūkio darbams, taip pat reikalingi buvo ir traktorininkai. Ne visų ūkininkų lūkesčiai buvo patenkinti, sudėtingiau įdarbinti darbo ieškančius asmenis į atokesnius ūkius dėl susisiekimo problemų.

Turintys vairuotojo teises ir transporto priemones ieško geriau apmokamo darbo ir pasirengę vykti dirbti į miestus (Širvintas, Vilnių).

O dėl melžėjų… Pasirodo, tokio darbo nelabai kas ieško. Anot Danguolės Bareikienės, pernai buvo įregistruotos 2 melžėjos – viena iš Barskūnų kaimo, kita – iš Kernavės seniūnijos. Moterys, žinoma, pageidavo dirbti melžėjomis pas ūkininkus arčiau savo gyvenamosios vietos, kad nereikėtų palikti namų ir kažkur toliau išvažiuoti. Tokios galimybės joms nebuvo. Daugiau pageidaujančių dirbti melžėjomis neatsirado.

- Nekvalifikuotos moterys dažniausiai pageidauja dirbti baldų surinkėjomis, čiužinių klijuotomis, saldainių pakuotojomis, grybų rinkėjomis, – teigia Danguolė Bareikienė.

Gal ir iš tikrųjų ne be pagrindo kalbos apie tai, kad dabar dažniausiai darbo neranda tie, kurie apskritai nenori dirbti?

Vilniaus teritorinės darbo biržos duomenimis, didžiausia dalis Vilniaus apskrities darbingo amžiaus gyventojų 2015 m. sausio 1 d. buvo registruota bedarbiais Ukmergės (13,0 proc.), Šalčininkų (11,9 proc.) ir Vilniaus rajono (10,7 proc.) savivaldybėse. Mažiausia – Elektrėnų (5,6 proc.), Trakų rajono (5,8 proc.) ir Vilniaus miesto (6,5 proc.) savivaldybėse. Širvintų savivaldybė – „auksiniame viduriuke“ (nuo 7 iki 9 proc.).

Aldona Bareckienė

Audriaus Bagdono nuotr. (Fotodiena.lt)

Pernai Širvintų darbo biržoje buvo įregistruotos 2 melžėjos - viena iš Barskūnų kaimo, kita - iš Kernavės seniūnijos.

Jau nebe pirmą kartą gyvulininkystės ūkį turinti ūkininkė skelbiasi ieškanti melžėjos.

- Tikras vargas – kol pati turėjau sveikatos, nė nepagalvodavau, kad tokia bėda bus rasti darbininkę. Šiais laikais, kai visi verkšlena, kad kaime nėra darbo, kad sunku pragyventi, pasirodo, nėra norinčių dirbti. Arba jei ir surandu kokią moteriškę, tai, žiūrėk, jai po kelių dienų per sunku pasidaro, arba aš pati pamatau, kad žmogus visiškai atžagariom rankom dirba… Negi reikės Baltarusijoje ar Ukrainoje žmonių savo ūkiui ieškoti? – pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė ūkininkė.

Ir, beje, ne ji viena tokių problemų turi. Prasidėjus darbų sezonui, sąžiningų, kruopščių darbininkų stygiumi skundžiasi braškių augintojai. Rodos, kaime, miesteliuose pilnos pakampės be darbo bindzinėjančių jaunų, sveikų vyriokų ir moteriškaičių, bet, pasirodo, dirbti jie nė kiek nenusiteikę. O jei ir ateina dieną kitą, užsidirbę pinigėlį, kaipmat skuba į vietos krautuvę ir… tiek juos tematysi. Ūkininkai pritaria nuomonei, kad veltėdžiams tarpti padeda dabartinė pašalpų ir labdarų sistema. Esą, jei valstybė taip lengvai nedalytų pinigėlių, padėtis pasikeistų. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-23

Žymės: Melžėja | Kategorijos: Mūsų gyvenimo grimasos | Comments Off

Norom nenorom teks pratintis gyventi civilizuotai

Visoje Lietuvoje, neišskiriant ir mūsų rajono, vykdomi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektai, kuriuos remia Europos Sąjungos struktūriniai fondai, sudaro sąlygas žmonėms gyventi civilizuotai, neteršiant gamtos. Nors Lietuva pagal Europos Komisijos vertinimus kartu su Čekija, Vengrija ir Slovakija įvardyta kaip viena tarp geriausiai nuotekas tvarkančių Europos Sąjungos valstybių, tačiau problema egzistuoja. Iki šiolei tie gyventojai, kurie nėra prisijungę prie centralizuotų tinklų, kaupia nuotekas tam skirtose duobėse ir paskui naudojasi nuotekų išvežimo (asenizacijos) paslauga arba paprasčiausiai nuleidžia į griovius, palaukes ar upelius… Tokie dalykai civilizuotame pasaulyje apskritai nesuvokiami – juk neužtikrinamos elementarios higienos sąlygos, teršiama aplinka, o ir patiems žmonėms dideli rūpesčiai bei nepatogumai.

Tiesa, ir įvykdžius milijonus kainuojančius projektus, nutiesus dešimtis kilometrų vandentiekio ir nuotekų tinklų, padėtis nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi. Gyventojai, ypač vyresnio amžiaus, prie nuotekų tinklų jungiasi vangiai, dažniausiai motyvuodami tuo, kad jiems esą per brangu.

UAB „Širvintų vandenys“ duomenimis, 2014 metais prie tinklų prisijungė 255 gyventojai (prie nuotekų tinklų – 227, prie vandentiekio tinklų – 253). Mieste prie vandentiekio tinklų prisijungė 104 gyventojai, kaimo vietovėse – 149. Prie nuotekų tinklų mieste prisijungė 80 gyventojų, kaime – 147 gyventojai. Dėl mirčių ir migracijos 2014 metais nuo tinklų atsijungė 48 gyventojai.

Iš viso prie tinklų yra prisijungę 10 087 rajono gyventojai ir 107 įmonės.

Vadovaujantis Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 1-152 patvirtintų Širvintų rajono savivaldybės teritorijų, kuriose nėra centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų, nuotekų tvarkymo taisyklių 16 punktu, „atsiradus centralizuotam nuotakynui, ne vėliau kaip per vienerius metus objekto savininkas privalo savo valdomame sklype įrengtus nuotekų tinklus prijungti prie centralizuoto nuotakyno“. Be to, seniūnijos privalo informuoti vietinių nuotekų šalinimo įrenginių savininkus ir naudotojus apie prievolę sudaryti nuotekų išvežimo paslaugos sutartį ir saugoti apmokėjimą už suteiktas paslaugas patvirtinančius dokumentus, kad paskui tikrintojams galėtų parodyti ir įrodyti, jog neteršia nei savo daržo, nei gamtos.

Atsakingai ir ūkiškai tvarkytis neturinčius galimybės prisijungti prie centralizuotų nuotekų tvarkymo tinklų įpareigoja ir 2014 m. lapkritį įsigaliojęs Seimo priimtas naujos redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Jis numato, kad individualiai nuotekas tvarkyti pasirinkę gyventojai turi sudaryti viešąsias sutartis su geriamąjį vandenį tiekiančiomis ir nuotekas tvarkančiomis įmonėmis. Svarbu ne tik užtikrinti, kad nuotekų įrenginiai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, bet ir kad nuotekų valymo metu susidarančios atliekos būtų išvežamos reguliariai.

Neseniai Aplinkos ministras patvirtino Nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašą. Jo reikalavimų privalu laikytis naudojant ir planuojant įrengti nuotekų kaupimo rezervuarus ir septikus.

Nuo šiol galės būti įrengiami tik tokie septikai, kurių eksploatacinių savybių pastovumas patikrintas darniųjų standartų nustatyta tvarka. Jų gamintojas ar tiekėjas privalės turėti tai patvirtinančius dokumentus. Nuotekų kaupimo rezervuarai turi būti sandarūs ir tokio tūrio, kad nuotekų nereikėtų išvežti dažniau kaip kartą per 7 dienas.

Vienas aktualiausių reikalavimų nuotekų kaupimo rezervuarų savininkams ir naudotojams – periodiškai tikrinti rezervuarų sandarumą, kad nuotekos, kuriose yra įvairių buitinės chemijos sudedamųjų dalių, nepatektų į aplinką, gruntinius ir paviršinius vandenis.

Taigi, rūpesčių nemažai, atsakomybė didelė, tad geriausia išeitis – kur tik yra sąlygos, jungtis prie centralizuotų tinklų. Dėl to visiškai suprantamas Motiejūnų kaimo gyventojų apmaudas, kad iš jų gyvenvietėje Savivaldybės vykdomo projekto „Motiejūnų kaimo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų įrengimas“ „išgaravo“ nuotekų tinklų įrengimas, nors, kaip jau ne kartą rašėme, ir buvo numatyta įrengti 2400 m ilgio kanalizacijos tinklus, pastatyti nuotekų valymo įrenginius…

„Širvintų krašto“ informacija

Visoje Lietuvoje, neišskiriant ir mūsų rajono, vykdomi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektai, kuriuos remia Europos Sąjungos struktūriniai fondai, sudaro sąlygas žmonėms gyventi civilizuotai, neteršiant gamtos. Nors Lietuva pagal Europos Komisijos vertinimus kartu su Čekija, Vengrija ir Slovakija įvardyta kaip viena tarp geriausiai nuotekas tvarkančių Europos Sąjungos valstybių, tačiau problema egzistuoja. Iki šiolei tie gyventojai, kurie nėra prisijungę prie centralizuotų tinklų, kaupia nuotekas tam skirtose duobėse ir paskui naudojasi nuotekų išvežimo (asenizacijos) paslauga arba paprasčiausiai nuleidžia į griovius, palaukes ar upelius… Tokie dalykai civilizuotame pasaulyje apskritai nesuvokiami – juk neužtikrinamos elementarios higienos sąlygos, teršiama aplinka, o ir patiems žmonėms dideli rūpesčiai bei nepatogumai. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-23

Žymės: nuotėkos, UAB „Širvintų vandenys“ | Kategorijos: Gamta | Comments Off

Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje

Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.

Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų

- Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta.

Prie močiutės besiglaustanti ir spalvotas knygeles bevartanti anūkėlė pasigyrė, kad ji yra Emilija Vėbraitė, labiausiai jai patinka viešėti Širvintose, eiti su močiute pasivaikščioti, o vasarą maudytis Viesų tvenkinyje.

Penktą gyvenimo dešimtmetį drauge skaičiuojantys sutuoktiniai džiaugiasi, kad sugebėjo per tiek metų išlaikyti pusiausvyrą tarp susikaupimo ir juoko. Kai buvo jauni, viskuo domėjosi, daug keliavo ne tik po Lietuvą, sąjungines respublikas, bet buvo ir užsienyje. Ir dabar turi gerų draugų, vyksta į bendraklasių susitikimus, giminių susiėjimus. Anot pašnekovų, veiklos pakanka. Pasak ponios Joanos, daugelis studijų draugių nebedirba, todėl turi daug laiko, gali susitikti ir pabendrauti. Anot pašnekovės, išlikę labai bičiuliški santykiai su Ukmergės gydytojais.

Smalsu sužinoti, iš kur tas darnos ir santarvės receptas, Vėbrų šeimoje galiojantis beveik 50 metų.

- Mūsų dienos kaip ir visų: einame gyvenimo keliu ramiai, pasitardami, saugodami vienas kitą, vienas kitu džiaugdamiesi,- sakė Joana Vėbrienė. – Daug mums padeda sūnus Gintaras. Jis baigė Karo akademiją, dabar dirba Šiaulių aviacijos bazėje, yra aerodromo priežiūros eskadrilės vadas.

Pasidomėjus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo pats gražiausias ir įsimintiniausias, abu sutuoktiniai ilgai mąstė, tarėsi ir nusprendė, kad pirmasis. Tuomet abu buvę jauni, energingi, kupini ryžto. Paskui prasidėjo darbai, rūpesčiai, buitis.

Melioracijoje nuo 1958-ųjų

Ponas Algimantas kilęs iš Pijorų kaimo (Ukmergės rajonas). Iš ten, kur Mūša teka, iš ten ir į Vidiškių mokyklą ėjęs.

- Mano tėvų Petronėlės ir Vlado Vėbrų šeimoje buvome 7 vaikai, – pasakojo Algimantas. – Vyriausias esu šeimoje. Nuo mažų dienų tėvelis lenkė prie darbo, todėl visus ūkiškus darbus dirbti moku. Eidamas 21-uosius metus, pradėjau dirbti Musninkuose, taip ir pasilikau Širvintų rajone visam laikui.

Vyras pasakojo apie tai, kaip 1958 metais atvyko į Musninkus ir įsidarbino melioracijoje. Iš karto buvo sunku, dirbo techniku, paskui meistru, darbų vykdytoju, vyr. darbų vykdytoju. Daug metų triūsė gamyboje ir eksploatacijos valdyboje.

- 28 metus praleidau melioracijoje, – sakė pašnekovas. – Išvažinėtas visas rajonas, daugiausia darbuotasi Gelvonuose ir Kernavėje. Melioratorių dėka rajone nusausinta tūkstančiai hektarų pelkių. Mano vadovaujama grupė per metus nusausindavo po 500-600 hektarų pelkynų. Patys gražiausi prisiminimai likę apie bendradarbius. Tai Romualdas Tinfavičius, Zenonas Urbonavičius, Teresė Kiškienė, Birutė Žinienė, Stepas Kareckas, Vladas Simonavičius, Zenonas Naraškevičius, Stasys Žukauskas, Albinas Rimša, Albinas Vitas, Jonas Belaglovis, Henrikas Miliukas ir daugelis kitų. Širdį suskausta, kai dabar pažiūriu į savo ir bendradarbių melioratorių darbus: viskas apaugę, apleista, užtvindyta.

Ponas Algimantas prisiminė melioracijos darbų Musninkuose pradžią. Sakė, kad po darbo dviračiu važiuodavo namo į tėviškę. Tekdavo numinti apie 40 kilometrų nuo Musninkų iki Vidiškių. Būdavo taip, kad kas nors su sunkvežimiu pavydavo ir sustodavo, tuomet dviratį mesdavęs į kėbulą, o pats šokdavęs į mašinos kabiną.

Visokių įvykių per daugelį metų yra nutikę: dalyvauta meno saviveikloje, sporto varžybose, užimta prizinių vietų.

Gyvenimo negandos nepalaužė

Paklausta, kuo turi pasižymėti žmogus, panoręs tapti mediku, buvusi ilgametė vaikų gydytoja Joana Vėbrienė sakė, jog būtinas atsakomybės ir pašaukimo jausmas. Ponia Joana kilusi iš gražaus Žemaitkiemio miestelio (Ukmergės rajonas), iš ten išlikę ir patys brangiausi vaikystės prisiminimai.

- Sunkus mano gyvenimas, patyriau daug vargo, – pasakojo ponia Joana. – Būdama devynerių, netekau mamos. Prieš mirtį mamytė kalbėjo: „Koks gražus baltas chalatas. Tokį vilkėdama tu mane tikrai išgydytum.“ Niekada nepamiršiu šių žodžių. Tai ir buvo akstinas mokytis, ruoštis kilniam mediko darbui. Tėvelis parvedė pamotę. Labai norėjau mokytis, o tekdavo dirbti ūkio darbus. Skaitydavau slapta. Netrukus žuvo tėvelis – auksinių rankų kalvis. Likau be brangiausių žmonių.

Gyvenimo negandos nepalaužė merginos. Baigusi Žemaitkiemio septynmetę mokyklą, išvyko mokytis į Vilnių. Mamos prieš mirtį pasakyti žodžiai turėjo būti įvykdyti: įstojo Joana į Vilniaus medicinos mokyklą. Sekėsi puikiai, medicina patiko, nuo švirkštų ir vaistų buteliukų akių atitraukti negalėjo. Jauna medicinos seselė pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninės Vidaus ligų skyriuje. Darbas širdžiai mielas, bet žinių lyg ir mažoka. Teko vėl griebtis vadovėlių ir mokytis Vilniaus jaunimo mokykloje. Visi bendraklasiai buvo jauni, linksmi ir žinių ištroškę. Buvo sunku – dieną dirbo, vakarais mokėsi. Baigusi Jaunimo mokyklą, iš karto įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Ir vėl tas pats tik iš kitos pusės – naktį dirbo, dieną mokėsi. Kiek daug bemiegių naktų praleista prie knygų, ligoninėje prie ligonių, bet visur suspėta: ir ansamblyje dainuota, ir tautinių šokių kolektyve šokta, ir net skudučiais grota.

Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas

1971 metais Joana Vėbrienė atvyko dirbti į Širvintų ligoninę ir vyr. gydytojo Vlado Usonio buvo paskirta rajono vyr. pediatre. Darbo sąlygos buvo nelengvos. Daug važinėta po rajono medicinos punktus, mokyklas, lankytasi naujagimių namuose. Ir visur su šypsena, su geru žodžiu, nors ir karčių, bet labai reikalingų vaistų lagaminėliu. Aplankyti atokiausi rajono kampeliai: Juodiškiai, Trapeliai, Bartkuškis, Kiaukliai. Tik apsiavusi guminukus gydytoja galėdavo pasiekti toli nuo pagrindinių kelių nutolusias sodybas. Rasdavo ir socialiai apleistų vaikų, tekdavo ilgai įkalbinėti tėtį ar mamą atiduoti vaiką į ligoninę.

Ponia Joana yra gražus pavyzdys, kaip nenuleisti rankų ir nepasiduoti gyvenimo negandoms. Moteris į darbą 54 metus ėjo kaip į šventę. Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas: mamą, paskui jos vaikus, paskui anūkėlius ir netgi proanūkius. Pašnekovė tik geru žodžiu minėjo savo bendradarbius: Aldoną Rinkevičienę, Jadvygą Grinienę, Antaną Lidžių, Aldoną Gudašienę, Albertą Diką, Romą Ivanauską, Oną Skladaitienę, Reginą Hibner, Danguolę Misiūnienę, Juzę Šerevičiūtę ir daugelį kitų.

Joana Vėbrienė – tai gydytoja iš didžiosios raidės, tai pasiaukojimo pavyzdys.

Jauku ir šilta laimingoje šeimoje

Pragyventas gyvenimas – tai lyg jonvabalio blyksnis tamsoje. Gražu, kai jis prasmingas. Šiandieną Joanos ir Algimanto Vėbrų šeimoje jauku ir šilta, abu laimingi: užaugintas sūnus, galima džiaugtis anūke. Sutuoktiniai dažnai susitinka su brolių ir seserų šeimomis, lankosi tėviškėse Pijoruose ir Žemaitkiemyje, gražiai sutaria su kaimynais.

- Pritapome Širvintų rajone. Čia labai geri žmonės, – atsisveikindami sakė sutuoktiniai.

Gyvenime padaryta tiek daug, darbui atiduoti gražiausi dešimtmečiai. Belieka prisėsti prie lango, pažvelgti į sausio sniegu pabarstytus laukus ir tyliai ištarti: „Gyvenimas tęsiasi, o jame vis bus ir bus įsimintinų bei gražių dienų.“

Romas Zibalas

Nuotraukos iš asmeninio Vėbrų šeimos albumo

1. Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

2. Vėbrų giminės susitikimas Pijorų kaime (Ukmergės rajonas).

3. Širvintų ligoninės kolektyvas.

4. Po Širvintų rajono šaškių varžybų. Pirmoje eilėje prizinių vietų laimėtojai: (iš kairės į dešinę) Algimantas Vėbra, Vladas Karablikovas ir Jonas Karablikovas.

5. Susitikimas su bendramoksliais Žemaitkiemyje (pirmoje eilėje trečia iš kairės Joana Vėbrienė).

6. VU Medicinos fakulteto studentai (trečioje eilėje pirma iš dešinės Joana Vėbrienė).

7. Vlado ir Petronėlės Vėbrų šeima (antroje eilėje pirmas iš kairės Algimantas Vėbra).

8. Algimantas Vėbra (trečias iš dešinės) su broliais tėviškėje.

9. Su sūnumi Gintaru.

10. Dažnai susitinkama su artimųjų šeimomis.

Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.

Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų

- Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-23

Žymės: Algimantas Vėbra, Joana Vėbrienė | Kategorijos: Žmonės | Comments Off

Miegančiam sutuoktiniui – plaktuku…

Sausio 15-18 dienos

Per keturias dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyta 11 asmenų: 3 jų – procesiniams veiksmams atlikti, 2 – viešosios tvarkos pažeidėjai, 1 – už nedidelį chuliganizmą, 5 – įtariami nusikalstamos veikos padarymu.

Policijos pareigūnai išaiškino 16 administracinės teisės pažeidimų. Nustatyti 6 Kelių eismo taisyklių pažeidėjai, 3 tėvų valdžios nepanaudojimo ar vaiko teisių pažeidimo atvejai, 2 pažeidimai, susiję su etilo alkoholio apyvarta, 1 civilinių pirotechnikos priemonių įsigijimo, naudojimo nustatytos tvarkos pažeidimas, 2 melagingo specialiųjų tarnybų iškvietimo, 3 nedidelio chuliganizmo ir 3 girto pasirodymo ar girtavimo viešoje vietoje atvejai.

Išaiškinti 2 neblaivūs vairuotojai. Sausio 15 dieną Širvintų seniūnijoje dviratį neblaivus vairavo 1952 metais gimęs vyras, o kitą dieną Širvintose neblaivus ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo automobilį vairavo 1983 metais gimęs vyras.

Sausio 15 dieną, apie 8.20 val., buvo pastebėta, kad Širvintų seniūnijoje, automagistralės 38-ajame kilometre, automobilių stovėjimo aikštelėje, iš automobilio kuro bako buvo pavogta 200 litrų dyzelinio kuro. Nuostolis – 250 euru.

Kitą dieną buvo užregistruotas 1951 metais gimusio Zibalų seniūnijos gyventojo pareiškimas, kad apie 0.30 val. namuose 1977 metais gimęs posūnis, būdamas girtas, konflikto metu vieną kartą spyrė jam į krūtinę ir sukėlė fizinį skausmą.

Sausio 17 dieną policija užregistravo 1941 metais gimusio vyro pareiškimą, kad išvakarėse, apie 4 val., jam miegant 1945 metais gimusi žmona plaktuku trenkė į šonkaulius ir sukėlė fizinį skausmą.

Taip pat užregistruotas nepilnamečio pareiškimas, kad sausio 16-ąją, apie 22 val., Širvintose, Vilniaus gatvėje, prie Širvintų seniūnijos, jį sumušė iš matymo pažįstama grupė jaunuolių. Nepilnamečiui sulaužyta nosis.

Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Sausio 15-18 dienos

Per keturias dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyta 11 asmenų: 3 jų – procesiniams veiksmams atlikti, 2 – viešosios tvarkos pažeidėjai, 1 – už nedidelį chuliganizmą, 5 – įtariami nusikalstamos veikos padarymu. Skaityti daugiau »

Publikuota: 2015-01-23

| Kategorijos: Teisėtvarka | Comments Off

Kas Jums padeda apsispęsti, už ką balsuoti rinkimuose? (galima pasirinkti ne vieną variantą)