1876 metais perstatyta varpinė ir akmenų mūro tvora aptvertas šventorius. Fotografijoje matyti iki 1909 metų stovėjusios Kiauklių bažnyčios pastatas.

Dažno Širvintų krašto gyventojo namuose saugomi nuotraukų albumai, kuriuose suguldytos ne tik seniai Anapilin iškeliavusių senolių fotografijos, bet ir namų, mokyklų, koplytstulpių, kryžių, tiltų, bažnyčių, puošusių krašto miestelius ir kaimus, nuotraukos.

„Facebook“ paskyroje „Lietuva senose fotografijose“ akys sustojo ties senosios Kiauklių bažnyčios nuotrauka. Amžininkų teigimu, tai buvusi labai puošni šventovė, liudijanti parapijiečių santarvę ir vienybę, gebėjimą per šimtmečius išsaugoti tikėjimą. Skaityti daugiau »

Susisiekimo ministerijos duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje vien valstybinės reikšmės keliuose buvo 1233 tiltai, 275 viadukai ir 7 estakados, iš jų 1416 statinių buvo gelžbetoninių, 96 – plieniniai, o 3 – mediniai. Bendras šių tiltų ilgis sudarė beveik 56 km, taigi juos sujungus į vieną eilę būtų galima nutesti tiltą nuo Širvintų iki Vilniaus ir dar šiek tiek toliau. Skaityti daugiau »

Zuzana Motiejūnienė prie jos auginamų kukurūzų. 1959 metai.

Šiandien Nikita Sergejevičius Chruščiovas apsiverstų karste sužinojęs, kaip vėjais buvo paleisti jo pažadai pavyti ir aplenkti Ameriką. Kalbėdamas apie būsimas pergales žemės ūkio sektoriuje, sovietų lyderis kliovėsi „stebuklinga“ kukurūzų galia. Būtent ši iš Amerikos kilusi kultūra turėjo duoti neregėtą akstiną gyvulininkystei, o per ją virsti milijonais tonų mėsos ir pieno produkcijos.

Deja, šiandien 370 mln. tonų kukurūzų grūdų kasmet subrandinančioms Jungtinėms Amerikos valstijoms į kukurūzų augintojų dešimtuką nepatenkanti Rusija gali atsakyti per metus surinkdama vos 13,2 mln. tonų, dar 24,1 mln. tonų prideda Ukraina, kuri pagal užauginamą derlių pasaulyje yra devinta. Skaityti daugiau »

1930-aisiais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties, tuo pačiu - neįvykusio karūnavimo Lietuvos karaliumi metines, buvo sumanyta per Lietuvą nešti Vytauto Didžiojo paveikslą - mediniuose rėmuose įrėmintą Petro Rimšos sukurtą medalį. Visoje Lietuvoje buvo įsteigti šio renginio organizaciniai skyriai. Širvintose jo nariais tapo: (sėdi) D. Kalvelis, kun. J. Juraitis, dr. J. Kancleris-Drapas (pirmininkas), P. Krigeris, J. Buvelskis; (stovi) J. Usavičius, S. Rakauskis ir H. Kacas.

Birželio 1-oji – viena iš dviejų dienų metuose, kuomet savo vardadienį švenčia Justinai. Šis vardas kildinamas iš lotynų kalbos, kurioje ‘just’, ‘justus’ reiškia teisingas.

Beveik per 125 metus, nuo 1889-ųjų, Širvintose Justino vardas buvo suteiktas 16 kūdikių, net 4 jų – 1990-aisiais. Paskutinį kartą Justino vardu du berniukai buvo pavadinti ir 1993-iaisiais, paskui iki 2013-ųjų šis vardas pas mus suteiktas nebuvo. Bent jau taip tikina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos duomenų bazė. Apie penkerius pastaruosius metus duomenų nėra. Skaityti daugiau »

2011-aisiais buvo atidengta šv. Florijono skulptūra, įamžinusi ir Širvintų ugniagesių būrio 80-metį. Gal derėtų kalbėti apie senesnę istoriją?

Kaip ir kasmet, taip ir šįmet gegužės 4-ąją šalies ugniagesiai gelbėtojai ir visuomenė mini šv. Florijono – ugniagesių globėjo – dieną. Lietuvoje plačiai minėta iki II Pasaulinio karo, sovietmečiu ji buvo išguita iš gyvenimo, kadangi asociavosi su religija. Atkūrus nepriklausomybę, ji vėl tapo ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente. Šią dieną rengiami gaisrininkų pasirodymai, orkestrų koncertai. Skaityti daugiau »

Fotografijų paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti

Šv. Mikalojaus (senoji) bažnyčia Kernavėje. Autorius nežinomas, apie 1900m. N. Švogžlys, Kernavės bažnyčios istorija, XXa. ketvirtasis dešimtmetis. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas

Kernavė pasitinka Lietuvą – taip kunigas, kraštotyrininkas ir rašytojas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985) pavadino savo Kernavės istorijos dalį, nušviečiančią pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus. Tuo metu Kernavės ir jos apylinkių gyventojai pateko į kovų už Lietuvos nepriklausomybę sūkurį, o miestelis ilgam atsidūrė pafrontėje. Amžininkai piešia gana niūrų tarpukario Kernavės paveikslą. 1932 m. mokytojas Juozas Šiaučiūnas (1906-1943) rašė: Kas pažįsta dabartinę Kernavę, tą suvargusią, nutautusią, tolimosios pafrontės, netoli Vilniaus (35 km.), gražiame Panery esančią vietovę, tam suskausta širdį, Kernavės praeitį prisiminus…  Skaityti daugiau »

Atvirukas iš Saigono...

Dabartinio lietuvio paprašyk atnešti sagoną, ir šis nesupras, ko iš jo nori. Nors sagoną ar net kelis aptiksi ne vienoje gražiai tvarkomoje sodyboje, tačiau dažniausiai naudojamą ne pagal tikrą paskirtį, paprastai – pritaikytą gėlėms pasodinti. Skaityti daugiau »

Viktoras Pilkionis

Mūšiuose dėl Lietuvos nepriklausomybės pasižymėjo tūkstančiai paprastų Lietuvos karių, puskarininkių ir karininkų. Vienus jų, kaip Teodorą Balną, žino visi, besidomintys praeities kovų istorija, kitų vardus iš tautos atminties ištrynė jei ne sovietinės okupacijos dešimtmečiai, tai visagalis laikas. Vienas iš tokių – eilinis Viktoras Pilkionis, per 1920-ųjų lapkričio 21-osios karinę operaciją prie Širvintų pelnęs Vyčio kryžiaus apdovanojimą. 1929 metų rugpjūčio 31 dieną jis buvo apdovanotas Savanorio medaliu (Nr. 3610).

Prisimindamas tas kovas, 1938-aisiais „Karys“ išspausdintame straipsnyje „Savanoriui neleido pasilikti nerikiuotėje“ papasakojo apie neeilines eilinio Lietuvos kario, savanorio gyvenimo akimirkas.

Savo straipsnyje Juozas Prėskienis rašo, kad eilinis Viktoras Pilkionis gimė 1892 metų rugsėjo 9 dieną tuometinės Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Galintėnų kaime. Sukakęs šaukiamojo į karinę tarnybą amžiaus, Viktoras Pilkionis Skaityti daugiau »

1957 metų rugsėjo 2 diena. Pirmieji Zosios Kuzmienės metai po tremties.

Zosiai Kuzmienei už poros mėnesių sueis 98 metai. Daugiau kaip prieš 70 metų moteris buvo ištremta į Vorkutą. Zosia, ten kalėjusi 10 metų, prisimindama tuos laikus verkė… Tiesa, ponia Zosia tiesiai paklausta apie kokį nors įvykį, tylėdavo arba sakydavo, kad neprisimena. Matyt, atmintis saugo nuo baisių prisiminimų, o gal moteris nuo senų laikų įpratusi svetimais nepasitikėti… Tik dukrai, Irenai Vasiliauskienei padedant, šiek tiek pavyko praskleisti tų laikų uždangą.

Ištremta kaip partizanų ryšininkė

Zosė Kuzmienė gimė netoli Dusetų. Po karo jos pirmasis vyras išėjo į mišką ir netrukus žuvo, moteris pasiliko su dviem sūnumis. Norėdama padėti partizanams legalizuotis ir jų paprašyta, pabandė gauti pasus, su kuriais partizanai būtų galėję laisvai keliauti iš vienos vietos į kitą. Skaityti daugiau »

Juodiškių mokyklos kraštotyrininkės (iš kairės į dešinę) Gražina Vaivadaitė-Potanina, Janina Misiūnaitė-Ošenienė ir Danutė Savanevičiūtė-Audėjienė su lietuvių kalbos mokytoju Viktoru Alekna. 1974 m. Klausomasi įrašo per gamybiniame susivienijime ELFA pagamintą lietuvišką dviejų garso takelių juostinį magnetofoną „Daina“.

Po spalio pabaigoje pasirodžiusio straipsnio „Mokykla yra gerokai daugiau negu tik pastatas sename dvare…“ sulaukiau daug juodiškiečių atsiliepimų. Priminsiu, kad straipsnyje buvo rašoma apie „Facebook“ paskyroje sukurtą grupę „Juodiškių mokyklos mokiniai ir mokytojai“. Joje buvę mokiniai ir mokytojai dalijasi nuotraukomis ir prisiminimais apie kuklioje kaimo mokykloje prieš tris dešimtmečius virusį gyvenimą. „Facebook“ grupėje didžiulio susidomėjimo sulaukė kelių dešimtmečių senumo nuotraukos, kuriose užfiksuoti buvusių mokinių – dabar solidžių ponų ir ponių – vaikiški veidai. Grupės lankytojai, žvelgdami į laiko nuglostytas nuotraukas, dalijosi vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Skaityti daugiau »