1890 metų sausio 6 dieną Jakubonių kaime (Širvintų sen.) gimė Steponas Rudžionis.
1905 metais įšventintas į kunigus, jis buvo paskirtas Gegužinės parapijos klebonu. Pirmojo pasaulinio karo metais Steponas Rudžionis pasitraukė į Rusiją. Ten 1915 metais baigė Petrogrado kunigų seminariją. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1922-ųjų klebonavo Beižionyse, ten pastatė medinę bažnyčią.
Nuo 1925 metų iki pat sovietinės okupacijos kunigas buvo Šaulių sąjungos narys, vadovavo Semeliškių šaulių būriui. 1936 metais jis apdovanotas „Nepriklausomybės“ medaliu ir Šaulio žvaigžde. 1927-1928 metais įstojo į Tautininkų partiją, jos nariu buvo dvejus metus, bet vyskupui paliepus iš partijos išstojo.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Steponas Rudžionis nuo 1944 metų tapo Lietuvos laisvės armijos nariu, Didžiosios Kovos rinktinės 2-o bataliono organizatoriumi ir vadu, Kaišiadorių apskrities pogrindinės karo komendantūros komendantu, Didžiosios Kovos apygardos štabo nariu. Jis – vienas iš artimiausiųjų Jono Misiūno (Žalio Velnio) bendražygių, organizavęs ginkluotąją rezistenciją savo parapijoje.
1946 metų vasario mėnesį buvo suimtas Gegužinėje ir už dalyvavimą pasipriešinimo veikloje Karo tribunolo nuteistas 25 metus kalėti.
Mirė 1949 metų sausio 2 dieną Vorkutos lageryje, likus kelioms dienomis iki 59-ojo gimtadienio.
