Neseniai Musninkuose minint Šaulių kuopos jubiliejų, klebonas Marius Talutis ugningoje kalboje pasidžiaugė, kad nepriklausomos Lietuvos gimimo laikotarpiu likimas gerokai sulenkėjusiam Musninkų kraštui davė ne tik Nepriklausomybės akto signatą Alfoną Petrulį, bet ir Liudviką Kardelį.
Nors daugelis Musninkus laiko lietuviška veikla pažymėtą kraštą, anuomet taip nebuvo. Musninkuose aktyviai veikė pogrindinė lenkų organizacija POW, įtraukusi į savo veiklą krašto gyventojus.
Į Musninkus Kardelis buvo perkeltas 1914 metų rugpjūčio 29 dieną (neprabėgus nė mėnesiui nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios) iš Kazokiškių filijos. Jis Musninkuose pakeitė kleboną V. Valavičių, kuris buvo iškeltas į Kazokiškes.
Atvykęs į Musninkus, kunigas greitai įkrito parapijiečių širdin. Prasidėjus karui, parapijiečius užgulė rūpesčiai. 1914-aisiais Liudvikas Kardelis su maldomis ir laiminimais išlydėjo mobilizuotus lietuvius musninkiečius į kariuomenę – „į frontą, į apkasus, į nežinomą likimą“.
Vokiečių okupacijos metais Liudvikas Kardelis, mokėdamas vokiškai, ne vieną savo parapijietį gelbėjo ir globojo.
Milžinas apie Kardelio mirtį yra rašęs: „1918 m. vasario mėn., šaltyje ir snieguose, nakties metu, kun. Kardelį paskutinį kartą nuvežė pas šiltine mirštantį parapijietį. Nuvažiavo, aprūpino, čia pat pasimeldė už jo akyse mirštantį ar mirusį – ir jo jau nepalaidojo. Patsai apsikrėtė čionai šiltine. Atvežtas namo klebonijon atgulė patalan ir kitą dieną mirė.“
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 25 d. laikraščio numeryje.
