Birželio 22-oji – Juodapurvės kaimo tragedijos diena

Tušti Juodapurvės kaimo laukai.

1945 metų birželio 22 dieną stribai sudegino Širvintų rajone esantį Juodapurvės kaimą.

Tądien iki pamatų buvo supleškintos Stanislovo Stankevičiaus, Karolio Stankevičiaus ir Jono Martinėlio – visų trijų kaimo gyventojų – sodybos, visi ūkiniai pastatai, liepsnose žuvo Karolio Stankevičiaus žmona Apolonija, dukros Marytė ir Janina.

Sovietmečiu apie partizaninį judėjimą, partizanų bunkerius Gaurėnų miške, Juodapurvės tragediją garsiai kalbėti buvo neįprasta. Amžininkų teigimu, tokios kalbos galėjusios prišaukti nelaimę, tardymus ar kitokius baisumus, kokius išgyveno Juodapurvės gyventojai.

Juodapurvės kaimas užėmė 56 hektarų plotą. Jame gyvenusios 3 šeimos, glaudžiai susijusios giminystės ryšiais. Stanislovas ir Zofija Stankevičiai turėjo keturis vaikus: Veroniką, Stasę, Viktorą (mirė dar mažas būdamas) ir Vladą. Stanislovo Stankevičiaus sesuo Monika buvo ištekėjusi už Jono Martinėlio. Jie turėjo tris vaikus: Leoną, Eleną ir Apoloniją. Monikos ir Stanislovo pusbrolis Karolis Stankevičius su žmona Apolonija augino irgi tris vaikus: Joną, Marytę ir Janiną.

Nors kaimo žemė buvo išdalyta sklypais, gyventojai gyveno senoviškai: visos trys trobos ir ūkiniai pastatai buvo vieni šalia kitų. Iš viso kaime 1945 metais buvo 15 nuolatinių gyventojų. Žmonės dirbo žemę, vertėsi ūkiškai, augino vaikus, bendravo su šalia esančio Limonių kaimo gyventojais.

1945 metų birželio 21 dienos vakarą į Juodapurvės kaimą užsuko didžiulis būrys partizanų – miško brolių. Jie apsistojo visose trijose sodybose. Kaimo gyventojai juos pamaitino ir suteikė nakvynę.

Buvę juodapurviečiai Zofija ir Stanislovas Stankevičiai (centre) su artimaisiais.

Birželio 22-osios diena buvo labai giedra, šilta. Maždaug apie vidurdienį juodapurviečiai išgirdo šaudymą ir pamatė būrį nepažįstamų vyrų, kurie juosė kaimą. Prasidėjo partizanų ir stribų susišaudymai.

Kiek Juodapurvėje buvusių partizanų buvo nušauta, kiek pabėgo, kas pranešė apie jų buvimą, kas įskundė juodapurviečius, kas kaltas dėl tokios tragedijos, šiandieną niekas atsakyti negalėtų. Amžininkų teigimu, miško broliai bėgo Limonių kaimo pusėn, palei Balžės upelį suko Šešuolių girios link. Juos vijosi būrys stribų.

Kai viskas sudegė, kai kaimo gyventojams buvo leista sueiti krūvon, buvo pasigesta Apolonijos Stankevičienės – Karolio Stankevičiaus žmonos – ir dukterų Marytės ir Janinos.

Tik kitą dieną į Juodapurvę atėjo Limonių kaimo žmonės. Jie žarstė sodybų pelenus ir surado apdegusius trijų moterų kūnus. Ar jos buvo nušautos, ar gyvos sudegė, niekas tada nesiaiškino, niekas nieko neieškojo, nes visi visko bijojo. Sudegusi motina ir dvi jos dukterys buvo pašarvotos Limonių kaimo gyventojo Stasio Kiškiūno klojime ir labai greitai palaidotos Kiauklių kapinėse.

Likę gyvi pilnamečiai Juodapurvės gyventojai buvo suimti, išvežti į Musninkus, įkalinti ir tardyti. Vieni grįžo anksčiau, kiti vėliau. Tik namų jau nebuvo. Stanislovo Stankevičiaus šeima prisiglaudė pas Limonyse gyvenusį Antaną Stundį, Jono Martinėlio – pas limonietį Stasį Kiškiūną. Po žmonos ir dukterų netekties Karolis Stankevičius buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, nes neturėjo iš ko sumokėti prievolės valstybei.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 16 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (4 įvert.)
scroll to top