Lygiai prieš 35 metus, 1991–ųjų rugsėjo 1–ąją, minia rajono gyventojų apsupo skverelį prie Širvintų bažnyčios. Čia buvo atidengtas atkurtasis sovietų sunaikintas paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę prie Širvintų.
Širvintose buvusį Lietuvos skulptoriaus Roberto Antinio rankų ir širdies kūrinį iš molio atgamino jo sūnus Robertas Antinis jaunesnysis, o iš betono formoje išliejo Roberto Antinio vyresniojo mokinys Ričardas Bankauskas.
Papūtus laisvės vėjams, jauni Širvintų entuziastai, tarp kurių aktyviau reiškėsi Edvardas Gatelis, Eugenijus Žitlinskas, pažadino vyresnių širvintiškių atmintyje dar gyvą prisiminimą apie paminklą, kurio pažiūrėti tarpukariu užsukdavo visi keliautojai, siekiantys prie demarkacijos linijos bent akies krašteliu pažvelgti į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą.
Radus sudaužytos skulptūros dalį suvokta, jog tėra vienintelis kelias – sukurti naują skulptūrą. Taip prie Lietuvos kraštotyros draugijos rajono skyriaus buvo suburta iniciatyvinė paminklo atstatymo fondo komisija, kuriai vadovavo vairavimo mokytojas Vytautas Zaremba.
„Tegul šis trumpas renginio aprašymas tebus tik dokumentas ateities kartoms. Nes beveik visi tą pirmos rudens dienos popietę buvome miesto skverelyje, beveik visi viską matėme ir girdėjome,“ – taip prieš 35 metus buvo pradėtas pasakojimas vietos laikraštyje apie paminklo atidengimo iškilmes.
Iš pradžių ketinta paminklą atidengti rugpjūčio 15–ąją, bet iškilmės nukeltos dėl tinkamos markės cemento ir kitų medžiagų stygiaus, dėl ko užsitęsė skulptūros liejimo darbai.
Rugsėjo 1–oji – naujųjų mokslo metų pradžia. 1991–aisiais ji išpuolė sekmadienį. Tądien mokiniais tapo visi, nepaisant atėjusiųjų amžiaus. Mokytojas Stanislovas Dačka surengė istorijos pamoką. „Nors daug ką pasakytą daugelis iš mūsų jau žinojo. Bet tai mūsų visų istorija, ir jos gali klausytis be galo – kaip vartyti asmeninį nuotraukų albumą,“ – rašė laikraštis ir citavo mokytojo, kurio gimimo šimtmetį rajonas galėjo paminėti šią liepą, pasakytus žodžius:
– Istorija yra gyvenimo mokytoja, o gyvenimas ir kuria istoriją, – kalbėjo mokytojas. – kiek jau kartų barbarai vandalai norėjo sunaikinti pasaulio istoriją, kultūrą. Laikui bėgant jie patys išnyko. Beliko tik jų vardai. Bet atsirado nauji jų pasekėjai – dar blogesni: jie griovė, naikino sąmoningai. Istorija dar sugalvos jiems vardą. O dabar dairykimės aplink, atsiminkime kiekvieną dieną, kad galėtume apie tai papasakoti savo vaikams, vaikų vaikams. Vyksta dideli įvykiai – tai irgi mūsų istorija…
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
