1947 metų gegužės 21 dieną SSRS valdžia priėmė sprendimą steigti kolūkius „Pabaltijo“ respublikose.
Pirmieji kolektyvizacijos Lietuvoje daigai pasirodė dar pirmosios sovietinės okupacijos metu, kai 1941 metais Akmenės apylinkėje buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje „Lenino“ kolūkis. Tačiau masinė kolektyvizacija Lietuvoje buvo pradėta būtent 1947 metais, jos pradžią pažymėjo Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiuje įkurtas Marytės Melnikaitės kolūkis.
Iš pradžių kolūkiai buvo vadinami „kooperacijomis“, „žemės ūkio artelėmis“.
1947–aisiais Lietuvoje buvo kolektyvizuota mažiau kaip procentas ūkių, kitais metais jų skaičius išaugo iki 3,8%. Žmonės nenorėjo dėtis krūvon, realybėje viskas atrodė kitaip. 1948 metų gegužę „Valstiečių laikraštyje“ buvo cituojamas Širvintų apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas B. Rutkauskas, sakęs, kad „pereitais metais turėjome tik vieną kolektyvinį ūkį, o dabar jų yra 27.“ Bet žinutės „Širvintuose nesirūpina kolektyviniais ūkiais“ autorius J. Keperša vanoja, kad „tikrovė yra kitokia, negu norima įteigti. Širvintų apskr. kolektyviniai ūkiai palikti savieigai. Vietinių tarybinių organų ir partinių organizacijų tinkamai nevadovaujami, daro klaidų, pažeidžia Žemės ūkio artelės įstatus ir tuo būdu nurieda iki būklės, kai po kolektyvinio ūkio priedanga faktiškai gyvuoja individualus ūkininkavimas“. Toliau pasakojama, kad „kolektyvinaime ūkyje „Naujas gyvenimas“ suvisuomeninti darbiniai arkliai yra laikinai palikti buvusių šeimininkų priežiūroje. Be to, iš Tarybų valdžios gautus arklius ir karves valdyba išdalino saugoti atskiriems kolektyvininkams. 5 arkliai ir 10 karvių atiduota individualiems valstiečiams šerti ir naudotis“, o taip buvo padaryta B. Rutkausko pavaduotojui Jatkauskui dalyvaujant ir pritariant. Minima, kad kolektyviniame ūkyje „Lenino keliu“ arkliai ir sėkla taip pat individualiai naudojama, o „kiekvienas jų savo arkliais ir įrankiais atskirai, kaip ir seniau, savo sklypuose dirba ir sėja. Išvykstančių į darbą niekas nekontroliuoja, atlikto darbo darbadieniais neįvertina“.
Kritikuojamas ir Žemės ūkio skyriaus vedėjas Jurkšaitis, neparūpinęs „veislinės kviečiukų“ sėklos. Žemės ūkio banke kreditai esą guli nepaliesti, nes skyrius nepadėjo ūkiams apiforminti sąskaitų atidarymo, o Širvintų MTS sutartis sudarė tik su 5 ūkiais iš 27, todėl traktoriai stovi be darbo. „Štai kodėl Širvintų apskr. vykdomojo komiteto, o taip pat partinės organizacijos vadovų neturėtų svaiginti skaičiai, pasiekti kuriant naujus kolektyvinius ūkius“, – moralizuoja žinutės autorius.
Milžiniškos pastangos ir sankcijos davė vaisių. 1949 metais jau buvo kolektyvizuota 62%, o 1950 metais – 80% Lietuvos ūkių. Iš įvairių to meto žinučių sužinome, kad „1949 m. birželio mėnesį Musninkų vls. 35 % valstiečių ūkių buvo susiorganizavę į kolūkius. 1950 m. sausio mėn. kolūkiuose jau buvo 97 % šio valsčiaus valstiečių ūkių.“
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
Labai įdomus straipsnis.