Prisimenant Lietuvos nepriklausomybės kovas dėl Vilniaus, kartais praleidžiamas tas faktas, kad pusantrų metų egzistavo dvi Lietuvos valstybės, viena jų – Vidurinioji Lietuva. Apie šios įkūrimą buvo paskelbta 1920 metų spalio 12 dieną, lenkų generolo Liucijano Želigovskio vadovaujamai 1–ajai Lietuvos–Baltarusijos pėstininkų divizijai spalio 9 dieną užėmus Vilnių.
Kad tai buvo gudrus Juzefo Pilsudskio planas atplėšti nuo Lietuvos pagal Suvalkų sutartį tekusį Vilnių, pripažįsta ir lenkai. Jie taip pat neslepia, kad neva maištą paskelbusio Želigovskio iniciatyva įkurta Vidurinė Lietuva iš tiesų buvo marionetinė valstybė, priklausoma nuo Lenkijos.
Vidurinė Lietuva tarptautinio pripažinimo taip ir nesulaukė, kas tik pagreitino jos pabaigą.
Egzistuodama, vidurinė Lietuva apėmė Vilniaus krašto dalį ir dalį vakarinės Baltarusijos. Jos sostine buvo paskelbtas Vilnius.
Želigovskio vyriausybė ir kariuomenė realiai nekontroliavo visos teritorijos. Vykdami į Paryžiaus taikos konferenciją, lenkai vežėsi E. Riomerio parengtą žemėlapį, kuriame raudonai buvo pažymėtos lenkų apgyvendintos teritorijos. Žemėlapyje buvo pažymėta ir Lenkijos šiaurinė siena, turėjusi siekti Širvintos ir Šventosios upių santaką. Į šiaurės rytus ji turėjo tęstis iki Daugpilio Latvijoje, maždaug nuo Kernavės ji turėjo eiti į pietus iki Gardino Gudijoje. Pagal šį žemėlapį dabartinė Širvintų rajono teritorija turėjo tapti Vidurinės Lietuvos dalimi.
Vidurinė Lietuva buvo grynai dėl teritorinių nesutarimų su Lietuva nukreiptas projektas, kadangi apėmė tik su Lietuva ginčytinas teritorijas. Tuo tarpu į rytus Sovietų Rusijos link ir į šiaurę Latvijos link esančios Gudijos žemės liko „priklausančios“ Lenkijai, į Vidurinės Lietuvos valstybę neįėjo. Tad marionetinė valstybė „tarptautines“ sienas turėjo tik su Lenkija ir Lietuva.
Vidurinė Lietuva turėjo visus valstybei būdingus atributus: vyriausybę (Laikinąją valdančiąją komisiją), kariuomenę, pinigus, net savo pašto ženklus. Valstybėje gyveno pusė milijono žmonių, veikė karo teismai. Savininkams buvo grąžinti bolševikų spėti nacionalizuoti dvarai ir fabrikai.
Finaliniu jos akcentu tapo 1922 metų sausio 8 dieną surengti rinkimai į Vidurinės Lietuvos seimą, kuriuos dauguma lietuvių, baltarusių ir žydų boikotavo. Per rinkimus teritorija buvo padalinta į 12 rinkimų apygardų, kuriose buvo įsteigtos rinkimų apylinkės. 1–ąja išskirta Širvintų rinkimų apygarda, kuriai priskirtos lenkų įsteigtos (kai kur tik teoriškai) Alantos, Dūkšto, Giedraičių, Gelvonų, Joniškio, Kuktiškių, Linkmenų, Molėtų, Musninkų ir Širvintų gminos.
Dalis dabartinio mūsų rajono gyventojų turėjo balsuoti 7–ojoje Vilniaus šiaurinėje (vidurnaktinėje; ‘polnoc’) rinkimų apygardoje, kuriai buvo priskirtos ir Maišiagalos bei Paberžės gminos.
Oficialiai skelbiama, kad didesnėje dalyje Širvintų rinkimų apygardos, kuri anuomet buvo priskirta Neutraliajai zonai ir daugiausiai kontroliuojama Lietuvos partizanų, rinkimai neįvyko. Realiai nerinkta ir 6–ojoje Aukštadvario rinkimų apygardoje, kurios teritoriją taip pat kontroliavo Lietuva. Taigi, šioms dviems apygardoms Seime neatstovavo nė vienas pasiuntinys.
Nebalsuota ir dalyje 5–osios Trakų rinkimų apygardos. Tuo tarpu Širvintų rinkimų apygardai priskirtoje ir lenkų kontroliuotoje Joniškio rinkimų apylinkės dalyje balsavo 97,8 proc. (pasiektas rinkimų rekordas), Linkmenų – 24,6 proc. rinkėjų. Paberžės rinkimų apylinkės teritorijoje buvo užfiksuotas 83,3 proc. Maišiagalos – 85,3 proc. rinkėjų aktyvumas.
Vidurinės Lietuvos Seimo paskirtis buvo teisiškai paskelbti Vidurinės Lietuvos prisijungimą prie Lenkijos, kas ir buvo padaryta 1922 metų kovo 24 dieną. Vidurinioji Lietuva kažkuo primena dabar į Rusiją „priimtų“ Donbaso ir Luhansko „liaudies respublikų“ istoriją.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
