1922 metų rugsėjį Tautų Sąjungos (lygos) atstovas ispanas Pedro Saura su savo komisija nuvyko į Lietuvą ir Lenkiją skiriančią Neutraliąją zoną ir pradėjo demarkacijos linijos nustatymo darbus.
Lenkų veržimasis į Lietuvą Ukmergės link, kur Šventoji upė turėjo tapti „istorine“ siena tarp valstybių, buvo sustabdytas surengus sėkmingas operacijas ties Musninkais, Širvintomis ir Giedraičiais. Kovas sustabdžiusi Tautų Sąjunga, kad atskirtų konfliktuojančias šalis, po 1920 metų lapkričio 29 dienos paliaubų palei visą frontą nustatė 10–12 km pločio juostą. Ji turėjo būti sukurta išvedant kariuomenes iš abiejų pusių po 6 kilometrus. Neutralios zonos kūrėjai manė taip užkirsiantys kelią naujiems konfliktams, kol tarp Lenkijos ir Lietuvos bus sudaryta taika.
Iš to, kad Neutralioji zona Vilniaus krašte tai susiaurėjo, tai išsiplėtė, rodė kūrėjų norą didesnius miestus palikti už Neutraliosios zonos ribų. Jie liko pačiame jos pakraštyje, todėl statusą abi pusės interpretavo pagal save.
Lenkija jautė savo kuratorės Tautų Sąjungoje Prancūzijos pritarimą ir paramą. Galima sakyti, būtent dėl Prancūzijos protekcionizmo lenkų pozicijos šiame ginče buvo tvirtesnės. Lenkijai buvo pasiųsti nedviprasmiški signalai, kad aktyviai spaudžiant Tautų Sąjungą galima tikėtis sau naudingo rezultato.
Kaip yra išsireiškęs Lietuvos diplomatas Petras Klimas, „visus 1922 metus Lenkijos vyriausybė, raštelis po raštelio, be perstojo bombardavo“ Lietuvą ir Tautų Sąjungą, siūlydama Neutralią zoną pakeisti demarkacijos linija. Lietuva buvo kaltinta niekieno žemėje esą ardanti geležinkelį, bėgius bei pabėgius sunkvežimiais gabenanti pas save. Teigta, kad valdžios neturinčios zonos gyventojai yra nesaugūs, o Tautų Sąjungos iniciatyva čia suburta liaudies milicija yra bejėgė apginti žmones.
Lenkija siūlė įvairius variantus, kaip plačią Neutraliąją zoną pakeisti demarkacijos linija. Tarp įdomesnių lenkų siūlymų galima paminėti tai, kad visa šiaurinė atkarpa (Utenos, Ignalinos, Zarasų ruože) galėtų būti atiduota Lietuvai, jei demarkacijos linija nepažeistų geležinkelio linijos Vilnius–Daugpilis. Mainais centrinė zonos dalis, arčiausiai Vilnijos (taigi ir Giedraičiai su Širvintomis), turėtų būti atiduota Lenkijai. Lenkai siūlė didelius pakeitimus Suvalkų krašte, gerokai pakoreguojant Focho liniją. Konkrečiai, Lenkijai turėjo būti atiduoti dabar Lietuvos valdomi Vištytis, Liubavas ir Kapčiamiestis, o Lietuvai atitektų dabar Lenkijos valdomas Punskas.
Tačiau Tautų Sąjungos Tarybos komisaro ir kontrolės komisijos atstovo Pedro Sauros siūlymas dėl demarkacijos linijos buvo nešališkesnis ir labiau atsižvelgė į abiejų pusių interesus. Pedro Saura su Jugoslavijos atstovu dr. Stojanu Lasičiumi Tautų Sąjungos pavedimu asmeniškai lankėsi Širvintose, Giedraičiuose, kadangi būtent čia Neutraliąją zoną labiausiai drebino ginkluoti susirėmimai, perpildę Tautų Sąjungos kantrybės taurę.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
