Rytoj prasidės nauji mokslo metai. Gera proga prisiminti, kad pastaruoju metu vis garsiau svarstoma genialioji idėja mokyklose pamokas pradėti nuo 9 valandos.
Vilniaus miesto valdžia užmetė mintį, kitos savivaldybės jau linguoja galvomis, o viešojoje erdvėje cituojami moksliniai tyrimai skamba kaip stebuklingas receptas: „Ilgiau miegantys paaugliai sveikesni ir protingesni.“ Skamba beveik taip, lyg miegas nuo 8 iki 9 valandos būtų naujas vitamino D pakaitalas. Net mokyklos, kurios jau pradeda pamokas 9 valandą, pripažįsta, kad vieno idealaus laiko visiems niekada nebus – bet vis tiek kažkodėl bandoma jį surasti. Tik kažkaip šiose diskusijose nuolat pamirštama, kad realiame gyvenime egzistuoja tėvai, darbai, mažesni vaikai, mokytojai ir mokyklos.
Todėl noriu labai aiškiai pasakyti, kad pamokų vėlinimas – tai ne sprendimas, o dar vienas eksperimentas su šeimų kasdienybe. Pirmiausia – atsakomybė. Jei paauglys nesugeba atsikelti į pamokas 8 valandai, tai 9 valandą jis tikrai neatsidurs klasėje kaip žvalus erelis. Greičiau kaip meškutis, kuris dar tik verčiasi ant kito šono. Problema ne laikas, o tai, kad iki nakties sėdima telefonuose, o paskui stebimės, kad ryte „organizmas neveikia“. Tai gal tada ir pamokas pradėkime nuo pietų – juk tada tikrai visi bus pailsėję. Beje, kai lauke –20, paaugliai staiga tampa tokie trapūs, kad į mokyklą neina, nes „šalta“. Bet darželinukai, vos 1–2 metų, kažkodėl gali. Matyt, mažieji turi kokį nors įgimtą atsparumo šalčiui geną, kurio paaugliai netenka sulaukę 12 metų.
Antra – šeimų realybė. Dauguma tėvų darbe turi būti 8 valandą. Tai kas nuveš vaikus į mokyklą 9–tą? Teleportacija? O jei tėvai atveža anksčiau, ką tie vaikai veiks dvi valandas? Kas juos prižiūrės? Mokyklos jau dabar vos randa resursų, o čia dar reikėtų rytinių „vaikų stovėjimo aikštelių“.
Trečia – vyturiai ir mažesni vaikai. Yra vaikų, kurie nuo 7 ryto jau dūzgia kaip bitės. Yra darželinukai, kuriems režimas yra šventas dalykas. Bet ne, dabar viską derinsime prie paauglių, kurie „neveiksnūs rytais“. Įdomu, ar kas nors paklausė tų, kurie būna mokykloje jau nuo 7:30?
Ketvirta – dienos nusikėlimas. Jei pamokos prasidės 9 valandą, jos kartu su būreliais baigsis 16–17 valandą. Puiku – vaikai grįš namo sutemus, kai gatvėse pilna visokių „nuotykių“ ir apsvaigusių narkomanų. O tada dar visokie sportai ir menai, namų darbai, vakarienė… Gal tada ir miegoti siūlote eiti 1 nakties, kad rytą vėl būtų galima „moksliškai“ ilgiau pamiegoti? Ir dar turime „genialų“ pavyzdį iš darželių. Tyrimai aiškiai rodo, kad pietų miegas vaikams yra naudingas – bet, žinoma, atsirado „protingų“ tėvų, kurie nusprendė, kad jų atžaloms miegas nereikalingas. Rezultatas? Nemiegantys vaikai trukdo tiems, kurie dar bando nusnūsti, auklėtojos laksto kaip ugniagesiai, o grupėse – chaosas po chaoso. Bet dabar, matyt, nuspręsta tą chaosą perkelti ir į mokyklas: jei jau darželinukai nebesiilsi, tai gal paaugliai rytais galės ramiai pamiegoti. Tik kyla klausimas – kas tuos vaikus maitins, prižiūrės, užims? Ar vėl viskas bus „ant valdiško maisto“ ir „kaip nors išsispręs“? Nes juk svarbiausia, kad paauglys galėtų ryte pasivartyti lovoje, o visa kita – smulkmenos.
Dar vienas „smagus“ aspektas, apie kurį kažkodėl visi labai kukliai nutyli – mokytojai. Dauguma jų yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie gyvena visiškai kitu ritmu nei paaugliai. Jie keliasi anksti, eina miegoti anksčiau, nes ryte laukia darbas, o ne „dar viena serija iki trečios nakties“. Tai dabar klausimas: ar mokytojai irgi turės persiorientuoti į paauglių naktinėjimo grafiką? Ar jie turės ruoštis pamokoms iki vidurnakčio, nes diena nusikels, o po pamokų dar posėdžiai, darbai, vertinimai? Gal tada išvis pereikime prie naktinės mokyklos – juk paaugliams taip patogiau. Tik kažin, ar mokytojai, kurie jau dabar dirba ant žmogiškųjų galimybių ribos, sutiks tapti „pelėdomis“ vien tam, kad paaugliams nereikėtų išlipti iš lovos 8 valandą.
Galiausiai – automobilių kamščiai prie mokyklų. Vėlinimas jų neišspręs. Jei šeimoje du vaikai, vieną vis tiek reikės vežti. Kamščiai susidaro ne dėl pamokų pradžios, o dėl miesto infrastruktūros. Bet, žinoma, lengviausia apkaltinti mokyklas. Todėl labai prašau – nustokime žiūrėti į teorinius tyrimus kaip į stebuklingą piliulę ir pradėkime vertinti realų gyvenimą. Vieno idealaus laiko visiems nebus, bet dabartinis modelis bent jau leidžia suderinti darbą, mokslą ir šeimos reikalus.
Pamokų vėlinimas – tai ne sprendimas, o naujų problemų kūrimas. Ir dar su gražia juostele ant viršaus.
„Širvintų krašto“ skaitytojas
