Spalio vidurys. Lauke dar geltonuoja klevo lapai, dar nesibaigė Vėlinės, dar net Helovinas neįvyko – o prekybos centrai jau spinduliuoja Kalėdomis. Ne, ne šventine dvasia. Plastiku. Blizgučiais. Dirbtiniu sniegu. Ir beprotybe. Nes Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio kampų, Kalėdos prasideda ne gruodžio mėnesį, o tada, kai prekybininkai nusprendžia, kad laikas iš jūsų išspausti paskutinius eurus.
Vos tik iš lentynų dingsta mokyklinės prekės (geriausiu atveju – Vėlinių žvakutės), jų vietą užima kalėdiniai žaisliukai, girliandos, dirbtinės eglutės ir „šventinės akcijos“. Spalio 15 dieną jau galima buvo nusipirkti Kalėdų Senelio formos šokoladą, kuris iki tikrųjų švenčių spės tris kartus ištirpti, sušalti ir prarasti skonį. Ir žmonės perka. Nes „gražu“, nes „gal baigsis“, nes „reikia ruoštis“. Ruoštis kam? Dviejų mėnesių plastiko orgijai? Prekybos centrai tampa Kalėdų Disneylandu. Dirbtinis sniegas, kuris primena skalbimo miltelius, blizgučiai, kurie prilimpa prie visko, išskyrus eglutę, ir muzika, kurią jau spalį norisi išjungti visam gyvenimui. „Jingle Bells“ skamba fonu, kol dar lauke +12°C ir žmonės vaikšto su lengvomis striukėmis. Tai ne šventė – tai beprotybė. Ir kas liūdniausia – tai veikia. Žmonės puola pirkti. Puola kabinti girliandas ant balkonų, puošti vitrinas, keisti profilines nuotraukas į Kalėdų tematiką. Lyg Kalėdos būtų ne širdies šventė, o „Instagram“ konkursas. Kas pirmas pasipuoš, kas gražiau nufilmuos, kas daugiau blizgučių prikabins. Ir taip – spalio vidury. Kai dar net nepasibaigė ruduo.
Ši tradicija – jei ją galima taip vadinti – rodo ne šventinę nuotaiką, o vartotojišką isteriją. Kalėdos tapo ne laukimu, ne ramybe, ne šeimos švente, o dviejų mėnesių trukmės pirkimo maratonu. Ir kuo anksčiau pradėsi – tuo geriau. Nes tada galėsi dar daugiau išleisti, dar daugiau nupirkti, dar daugiau „pasipuošti“. O paskui – sausio 2 dieną – viską išmesti. Nes „baigėsi“. Ar tai šventė? Ar tai pagarba tradicijai? Ar tai džiaugsmas? Ne. Tai dirbtinis džiaugsmas, kurį tau įgrūda per gerklę, kol dar nesibaigė rudens depresija. Ir jei nepasipuošei – tu blogas. Tu nešventiškas. Tu nepakankamai „pozityvus“. Tu nepakankamai „instagraminis“. Ir tu tikrai nepakankamai vartotojiškas.
Prekybininkai švenčia. Jiems Kalėdos – tai pelno metas. Ir kuo anksčiau – tuo geriau. Spalio vidury jau skaičiuojami pirmieji „šventiniai“ eurai. Ir niekas nepyksta. Nes „taip reikia“. Reikia? Kam? Kam reikia Kalėdų spalį? Kam reikia eglutės, kai dar net nebuvo šalnų? Kam reikia blizgučių, kai dar net nebuvo Vėlinių? Gal laikas sustoti? Gal laikas prisiminti, kad Kalėdos – tai ne blizgučiai, ne akcijos, ne dirbtinis sniegas. Tai laukimas. Tai ramybė. Tai šeima. Tai tikėjimas. Ir tai – gruodžio mėnuo. Ne spalio vidurys. Ne prekybos centro vitrinos. Ne plastikiniai elniai, kurie žiūri į tave nuo lentynos, kai tu dar svarstai, ar pirkti moliūgą Helovinui.
Kalėdos spalį – tai ne tradicija. Tai vartotojiška liga. Ir jei mes jos nepagydysime – greitai Kalėdos prasidės rugpjūtį. O gal išvis niekada nesibaigs. Nes blizgučiai – amžini. Kaip ir kvailumas.
J. A.
100 % teisingas straipsnis / mintys.