Šių metų pavasarį pirmą kartą lankiausi Šventakalnio kaime (Zibalų seniūnija). Tai visai šalia Kiauklių esantis kaimelis, aplinkinių Limonių, Sudokių kaimų žmonių Svetagorija vadinamas, tiesiai per Gaurėnų ir Sarakiškio miškus nuo Zibalų nutolęs per penketą kilometrų. Aišku, nuo Zibalų per miškus kelio nėra, o nuo Kiauklių porą kilometrų teko automobiliu keliauti kaimo keliukais, pažvelgti į miškų apsuptyje esančius namelius, pasigrožėti kraštovaizdžiu ir sustoti prie Šventakalnio kapinaičių, esančių ant aukšto kalno. Ten amžinojo poilsio atgulusios Maslekovų, Lemešovų, Pavlovų, Denisovų, Kulešovų, Stelmakovų ir kitų sentikių šeimų nariai.
Turbūt vertėtų priminti, jog istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad XVII amžiaus viduryje Rusijos pravoslavų bažnyčia skilo į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių. Tuomet prasidėjo žiaurus senojo tikėjimo žmonių persekiojimas, privertęs sentikius bėgti į Rusijos imperijos pakraščius ir užsienį. Taip bėgliai XVII amžiaus antroje pusėje pasiekė ir Lietuvą. Kitas šaltinis teigia, jog sentikiai Lietuvoje ėmė kurtis po 1863 metų sukilimo. Širvintų rajone yra ne vienas kaimelis, kuriame gyventa sentikių. Zibalų seniūnijoje yra Staškūniškio ir Šventakalnio sentikių kaimai ir prieš šimtmečius įkurtos kapinės. Sentikių kaskart mažėja, tačiau jie nepamiršo savo tradicijų ir papročių, išsaugojo senuosius tikėjimo kanonus, žegnojimąsi dviem pirštais, krikštą panardinus į vandenį, ženklinį giedojimą, bendruomeninį kapinių lankymą, todėl švenčių metu meldžiamasi prie kiekvieno giminės kapo, minimi visi šeimos mirusieji: proseneliai, seneliai, tėvai ir kiti giminaičiai. Sentikiai į Šventakalnio kapines amžinojo poilsio atvežami iš visų Lietuvos miestų, yra naujų kapaviečių.
Sentikiai savo mirusiuosius pagerbia kelis kartus per metus, vienas jų – Sekminės. Sentikiai kaimo kapinaitėse susitinka daugiausia per mirusiųjų minėjimo šventes. Lankyti artimųjų kapų, be Sekminių, žmonės taip pat renkasi ir savaitę po Velykų stačiatikių ir sentikių minimos Radanicos metu, kuomet prisimenami mirę artimieji.
Tiesa, Šventakalnyje (Svetagorijoje) gyventojų sutikti neteko, nes, pasak „Vikipedijos“, jų ten nuo 2011 metų tiesiog nėra. Pasidomėjęs plačiau, radau informacijos, jog 1956 metais kaime gyventa net 70 žmonių, 1970 m. – 45, 1979 m. – 26, 1989 m. – 5, o 2001 m. – tik 1. Viešint atokiame Šventakalnio kaimelyje, nesunku pajausti jo išskirtinę aurą, kuri užkoduota jau pavadinime: Šventas kalnas. O toks kalnas tikrai yra, tai „kūgio formos, vidutinio statumo, apie 6 metrų aukščio šlaitais“. Kalnų ir kalnelių kaime tikrai netrūksta. Tado Šidiškio straipsnyje „Širvintų krašto alkvietės ir kitos mitologinės vietos“ pažymėta, jog Šventakalnyje, Naidelių pusėje, yra ypatinga vieta, vadinama Svetagorijos lauku, kur „vaidenosi naktimis senutė burtininkė, apsigobusi balta paklode, atimdavo karvėms pieną, jas užburdama“. Tokią informaciją, išgirstą iš vietinių gyventojų, 1976 m. užrašė kraštotyrininkė J. Bukelskienė. Tais pačiais 1976 m. kita tyrinėtoja O. Besusparytė užfiksavo, jog kaimą sudarė 11 kiemų-sodybų su ūkiniais pastatais.
Yra 1923 m. vykusio gyventojų surašymo duomenys. Dokumente pateikta informacija, jog Svetagorijos kaimas prieš 100 metų buvo vadinamas Bagotirių kaimu. Jame buvo 11 ūkinių kiemų su 54 gyventojais. Tame pačiame dokumente (503 puslapyje) nurodyti ir kiti Vilkmergės apskrities Želvos 5-tos nuovados ūkiniai kiemai ir gyventojų skaičius. Želvos nuovadai priklausė ir nemažas skaičius buvusių ir esamų Zibalų seniūnijos kaimų. Pavyzdžiui, prieš 100 metų Degsniuose būta 2 kiemų ir 16 gyventojų, Gaurėnuose – 3 kiemų ir 24 gyventojų, Juodapurvėje – 3 kiemų ir 17 žmonių, Kiaukliuose – 7 sodybų ir 40 žmonių, Pažusiuose – 37 namų ir 141 gyventojo, Kriaunose – 45 ūkių ir 245 gyventojų, Limonyse – 34 ūkių ir 185 žmonių, Medinose – 11 ūkių ir 57 žmonių, Mediliuose – 22 ūkių ir 136 žmonių, Jusiškyje – 4 kiemų ir 18 gyventojų, Levaniškiuose – 25 ūkių ir 121 gyventojo, o Mišniūnuose (Ukmergės rajonas) – net 96 ūkių ir 473 gyventojų.
Keliaujant per Šventakalnio (Svetagorijos, Bagotirių) kaimą, dabar teko matyti tik porą sodybų. Nežinau, gal jos kažkur miško gilumoje slepiasi, bet tuo labai abejoju. Pasak kiaukliečių, Šventakalnio gyventojai dar kolūkių laikais, kai siautė melioracijos vajus, kėlėsi į Kiauklius, statėsi naujus mūrinius namus, išvyko gyventi į Širvintas, Vilnių, Ukmergę ir kitus miestus. Vaikystėje teko girdėti apie Šventakalnio kaimo vyrų talentus – tai buvo šaunūs medinių namų statytojai, staliai, baldžiai, auksinių rankų meistrai, labai daug prisidėję atstatant sudegintą Kiauklių bažnyčią, pelnę Kiauklių parapijos žmonių pagarbą.
Šitiek amžių praėjo, kai sentikiai buvo išvaryti iš savų gimtųjų žemių ir prieglobstį rado Lietuvoje, Širvintų rajone, Šventakalnyje, Staškūniškyje. Ir viską išsaugojo: papročius, kalbą, tikėjimą, kapus, išmoko kalbėti lietuviškai. Reikia už visa tai juos tik pagirti. Zibalų krašto gyventojus sentikiai stebina gebėjimu gerbti greta esančių papročius, mokėjimu išlaikyti savo tradicijų savitumą.
Tikiuosi, jog į šį straipsnį atsilieps iš Šventakalnio kilę žmonės, išsibarstę po kitus Lietuvos miestus, ir suteiks daugiau informacijos, pateiks nuotraukų ir prie šios temos bus dar sugrįžta.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
