Širvintose yra žmonių, kurių pristatinėti beveik nereikia. Užtenka ištarti vardą – „Nina“ – ir daugeliui iškart tampa aišku, apie ką kalbama. Nina Šarafudinova-Bartkė yra viena iš tų moterų, kurių gyvenimas neatsiejamas nuo žmonių, pagalbos ir gimtojo miesto.
Beveik keturis dešimtmečius trunkantis jos kelias medicinoje – tai ne tik profesinė istorija. Tai pasakojimas apie atkaklumą, nuoširdumą, pareigos jausmą, paslaugumą ir gebėjimą žmogų pastebėti net tada, kai pačiai gyvenimas ne visada būna lengvas. Per ilgus darbo metus Nina sutiko šimtus, o gal ir tūkstančius žmonių. Vieni į ją kreipėsi dėl sveikatos problemų, kitiems reikėjo pagalbos, padrąsinimo, gero žodžio ar tiesiog žmogiško buvimo šalia. Medicinoje būna įvairių dienų – vienos kupinos džiaugsmo, kai pavyksta žmogui padėti, kitos sunkios ir emociškai skausmingos, kai tenka susidurti su tuo, ko pakeisti nebegali. Tačiau būtent tokiose situacijose labiausiai atsiskleidžia žmogaus charakteris. O Ninos charakteris – tvirtas. Ji yra iš tų žmonių, kurie ne tik pasako, kad padės, bet ir iš tiesų ateina, kai pagalbos reikia. Iš tų, kuriems rūpi ne vien pareiga, bet ir pats žmogus. Galbūt todėl Širvintose Nina tapo ne tik medike, bet ir žmogumi, kuriuo galima pasitikėti.
Ninos kelias į mediciną prasidėjo dar mokykloje. Ji buvo stropi, gerai besimokanti mokinė, aktyvi, mėgstanti būti tarp žmonių. Todėl sprendimas savo ateitį susieti su medicina nebuvo atsitiktinis. Noras padėti kitiems, būti naudinga ir dirbti prasmingą darbą natūraliai atvedė į medicinos mokslus. Vilniaus medicinos mokyklą Nina baigė 1990-aisiais. Po mokslų pagal paskyrimą ji grįžo į gimtąsias Širvintas ir pradėjo dirbti Širvintų ligoninėje. Jai tai buvo ne šiaip pirmoji darbovietė. Tai buvo sugrįžimas į miestą, kuriame ji gimė ir augo, į vietą, kurioje buvo pažįstamos gatvės, žmonės ir aplinka. „Džiaugiausi po mokslų gavusi galimybę grįžti į savo gimtąjį miestą, kadangi čia gimiau, augau, todėl darbas Širvintų ligoninėje buvo labai svarbus“, – prisimena Nina.
Širvintų ligoninėje ji praleido du dešimtmečius. Du dešimtmečiai – ilgas laikas žmogaus gyvenime, o medicinoje tai reiškia tūkstančius budėjimų, susitikimų, pokalbių, nerimo ir atsakomybės akimirkų. Tuo metu medicina buvo kitokia nei šiandien. Technologijų buvo mažiau, daugelis dalykų priklausė nuo mediko patirties, pastabumo, greitos reakcijos ir gebėjimo susiorientuoti situacijoje. Tačiau vienas dalykas išliko toks pats – žmogui, patekusiam į ligoninę, reikia ne tik profesionalios pagalbos, bet ir žmogiškumo. Nina tai suprato nuo pat pradžių.
Per tuos metus ji matė daugybę skirtingų žmonių ir jų gyvenimo istorijų. Vieni į ligoninę ateidavo išsigandę, kiti – kenčiantys, treti – nežinantys, kas jų laukia. Ji girdėjo asmenines žmonių bėdas, matė skausmą, rūpesčius, sunkumus, bet kartu ir džiaugsmą, kai sveikata pagerėdavo, kai žmogus galėdavo grįžti namo, pas šeimą. „Sutikau daugybę žmonių, išgirdau daugybę asmeninių bėdų, mačiau skausmo kamuojamų žmonių rūpesčius, džiaugsmus ir sunkumus“, – apie savo darbo metus pasakoja Nina.
Tikriausiai ne vienas Širvintų rajono žmogus šiandien, prisiminęs ligoninę, prisimintų ir Niną. Galbūt ne visada prisimintų konkrečią datą ar aplinkybes, tačiau prisimintų žmogų, kuris buvo šalia.
Šiandien Ninos profesinis kelias tęsiasi Vilniaus Lazdynų ligoninėje ir Santaros klinikų skubios pagalbos skyriuose. Tai aplinka, kurioje nėra vietos abejingumui. Skubios pagalbos skyriuje kiekviena minutė gali būti svarbi, o situacijos – nenuspėjamos. Čia reikia profesinių žinių, patirties, susikaupimo ir greitos reakcijos. Tačiau Nina įsitikinusi, kad vien žinių neužtenka. „Šiandienos darbe labai svarbu patirtis ir žmogiškumas“, – sako ji. Šie žodžiai labai tiksliai apibūdina ir pačią Niną.
Nors šiandien Ninos profesinis gyvenimas susijęs su Vilniumi, jos širdis tebėra Širvintose. Tai miestas, kuriame ji gimė, augo, pradėjo savarankišką gyvenimą ir kuriame iki šiol yra jos namai. „Čia mano gimtasis miestas, čia vieninteliai namai, į kuriuos gera sugrįžti, o žmonių pasitikėjimas man yra pati geriausia dovana“, – sako Nina. Galbūt būtent todėl Širvintose ji daugeliui ir yra tiesiog Nina. Be pavardės, pareigų ar titulų.
Žmogus, kuris pažįstamas iš vardo, paprastai yra žmogus, tapęs bendruomenės dalimi. Toks, kurio buvimas pastebimas ne todėl, kad jis pats apie save garsiai kalba, o todėl, kad žmonės jį prisimena.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
