Yra žmonių, kurių gyvenimo neįmanoma išmatuoti pareigomis ar užimamais postais. Jų vardai nepuošia garbės lentų, apie juos nekuriami filmai, tačiau jie lieka žmonių širdyse ilgam. Tokie žmonės tyliai atlieka savo pareigą, nesitikėdami padėkos. Jie tiesiog gyvena taip, kaip juos išmokė tėvai – sąžiningai dirbti, gerbti žmogų ir niekada neatsisakyti padėti kitam. Tokia yra Zibaluose gyvenanti Jadvyga Kopūstienė, liepos 1-ąją pasitikusi garbingą 90-ąjį gimtadienį.Jubiliejaus proga ją pasveikino Širvintų rajono savivaldybės vicemerė Laima Versekėnaitė, perdavusi rajono merės Živilės Pinskuvienės linkėjimus, gražių žodžių jubiliatei negailėjo Zibalų seniūnė Vilma Bartusevičienė ir šių eilučių autorius Romas Zibalas. Tačiau didžiausia dovana Jadvygai visada buvo ne gėlės ar sveikinimo raštai. Didžiausia dovana – žmonių pagarba, kurią ji pelnė per visą savo gyvenimą.
Jadvygos atmintyje tebegyvena ištisos vaikų kartos, bėgiojusios mokyklos koridoriais
Pasak Jadvygos, nuvykus iš Zibalų į Širvintas, retai pasitaiko, kad ji liktų neatpažinta. Buvę Zibalų mokyklos mokiniai – šiandien jau suaugę solidūs vyrai ir moterys – sustoja pasisveikinti, pasiteirauja apie sveikatą, prisimena mokyklos metus, vieni pasilabina, kiti nusišypso, treti dar pajuokauja apie anuomet iškrėstas išdaigas. Ji nebuvo mokytoja. Ji dirbo mokykloje budėtoja ir valytoja, skambindavo varpeliu kviesdama vaikus į pamokas. Tačiau kartais vaiko širdyje daug svarbesnis tampa ne tas, kuris stovi prie lentos, o tas, kuris kas rytą pasitinka mokykloje, pastebi liūdesį akyse, paguodžia, sudrausmina be pykčio ir visada randa gerą žodį. Apie tokius žmones dažniausiai prisimename tik tada, kai jų nebėra šalia. Laimė, Jadvyga dar gyvena Zibaluose. Nors metai jau slegia pečius, jos atmintis tebėra stebėtinai gyva, o šypsena nė minutėlei nedingsta nuo veido.
Vos pravėrus jos namų duris, nereikėjo ilgų prisistatymų. „Aš tave pažinau iš karto“, – šypsodamasi tarė ji. Ir tas sakinys nuskambėjo nepaprastai jautriai. Juk praėjo beveik penkiasdešimt metų nuo tų dienų, kai 1973–1978 metais mokiausi Zibalų mokykloje, o Jadvyga mane, kaip ir visus kitus vaikus, globojo. Ji prisiminė ne tik mane. Atrodė, kad jos atmintyje tebegyvena ištisos vaikų kartos, bėgiojusios mokyklos koridoriais, skubėjusios į pamokas ar išdykavusios per pertraukas. Tai dovana, kurią turi ne kiekvienas žmogus. Tais metais nė vienas negalvojome, kad kada nors apie ją rašysime. Ji buvo tiesiog mūsų mokyklos dalis – tokia sava, tokia reikalinga, kad atrodė, jog taip bus visada.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
