1900–aisiais Kuktiškių valsčiaus Paneveržio kaime (dabar tai Utenos rajone) gimusį Praną Daunį pats sunkiausias gyvenimo išbandymas užklupo netoli Širvintų, Avižonyse. Lietuvos kariuomenės savanoris buvo pasiųstas į Širvintas, kurios atsidūrė greta įkurtos Neutraliosios zonos. Joje aktyviai veikė lenkų suorganizuoti partizanai ir perrengti reguliariosios kariuomenės kovotojai. Savo ruožtu tokią pat taktiką pasirinko ir Lietuva, Širvintose ir jų apylinkėse organizavusi vietos miliciją. Jos tikslas buvo apsaugoti miestelį nuo plėšikaujančių lenkų, kuriems vadovavo į Vilnių pabėgęs buvęs policininkas.
Pranas anksti neteko tėvų. Jam nebuvo nė dvejų metukų, kai neteko motinos. Po jos mirties vaiką paėmė auginti netoliese gyvenęs dėdė Juozas Juozapavičius. Paaugęs berniukas mokėsi rusiškoje Kuktiškių pradžios mokykloje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir prireikus ją apginti, 1919 metų birželio 11 d. kunigo Prano Turauskio paragintas tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Tarnavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pirmajame pėstininkų pulke. Jau pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, 1921 metais jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. Pranas Daunys mokė beraščius kareivius rašto. Paskui buvo pasiųstas į Širvintas. Lemtinga tapo 1923 metų sausio 6–oji: kovose su lenkų partizanais Avižonių kaime sprogusi granata Pranui Dauniui sunkiai sužeidė galvą. Po sužeidimo jis neteko regėjimo, iš dalies – ir klausos.
Kaip apie šį įvykį vėliau savo atsiminimuose rašė kartu su Dauniu Neutraliojoje zonoje partizanavęs nuo Bagaslaviškio kilęs Kazimieras Skebėra, prieš tai partizanų grupė iš savo agentų gavo žinią, kad į Avižonių kaimą atvyko lenkų „juodųjų galvariezų“ šimtinė, lydima 13–ojo ulonų pulko eskadrono. Avižonių ir Nečionių kaimų žmonėms buvo pranešta, kad visi vaikai, moterys ir vyrai laikinai paliktų savus kaimus ir pasitrauktų Širvintų miestelio pusėn. Širvintų partizanai, gal apie 20 žmonių grupė, apsiginklavę šautuvais, vienu kulkosvaidžiu ir granatom, du – optiniais šautuvais, vos brėkštant jau buvo prie Avižonių kaimo sodybų.
Iš pradžių į darbą stojo snaiperiai. Lenkams buvo labai netikėta, kas į juos šaudo. Kai snaiperiai nusitaikė ir į raitelius, lenkai puolė bėgti. Įžengę į kaimą, lietuvių partizanai rado 67 nukautus priešo partizanus ir 6 ulonus. 20 lietuvių partizanų grupė tai padarė gal per dvi valandas.
Lenkų pasienio garnizonui buvo pasiūlyta atvykti ir paimti žuvusius, o raistuose – ir sužeistuosius. Šitą jie padarė ir lietuviams pagrasino, kad „skola“ bus grąžinta. Netrukus ėmė Avižonis apšaudyti iš kelių pabūklų. Prasidėjus artilerijos kanonadai, partizanai išsilakstė į aplinkui esančius miškelius. Tačiau sprogus vienam dideliam sviediniui, dirvoj gulėję partizanai Pranas Daunys ir Martynas Jonytis buvo apipilti žemėm. Abiem į akis sprogimo banga prižėrė žemių. Netoli gulėjęs Skebėra sako iš pradžių iki vieškelio nutempęs arčiau buvusį Jonytį, kur laukė vežimas. Paskui atitempė ir į kitą vežimą paguldė Daunį.
Skebėros lydimi partizanai iš Avižonių buvo nuvežti į Širvintas, iš čia vėžlio žingsniu – į Ukmergę, kur apžiūrėjus karo ligoninės mašina išgabenti į Kauną. Apžiūrėjo profesorius Petras Avižonis. Jonyčiui medikai vieną akį „atgavo“, o Dauniui šitoji nelaimė buvo skausmingiausia – jis neteko abiejų akių. Anot medikų, per daug užtruko, iki jam buvo išplautas tas purvas.
Kazimieras Skebėra prisiminė sužeistuosius lankęs kasdien, iki jie buvo išrašyti iš ligoninės.
Užklupusi tamsa nepalaužė jauno vyro. Išleistas iš ligoninės, apsigyveno Kaune įkurtame karo invalidų bendrabutyje, išmoko skambinti kanklėmis. 1925–1926 metais mokėsi Rygos aklųjų institute. Pranas Daunys stovėjo prie Lietuvos aklųjų sąjungos ištakų. 1926 metų vasarą rūpinosi Lietuvos aklųjų suvažiavimo organizavimu, pats jame aktyviai dalyvavo. Vienas didžiausių jo nuopelnų – pritaikė Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai. Ir tai – prabėgus vos 4 metams po sužeidimo!
Daug nuveikė sudarant Kauno aklųjų instituto mokymo programas: bendrojo lavinimo dalykų, muzikos, amatų mokymo.
Pradėjęs kankliuoti, siekė gilesnių muzikavimo įgūdžių. Rygos aklųjų institute, vėliau Kaune pas Elzę Herbek–Hansen, Jadvygą Čiurlionytę, Nikodemą Martinonį mokėsi muzikos – fortepijono, harmonijos ir kitų dalykų, ruošėsi studijuoti Kauno konservatorijoje. 1928–1930 m. dirbo muzikos mokytoju aklųjų institute.
Pasižymėjo ir kaip kompozitorius. Sukūrė dainų ir muzikinių pjesių. Viešuose koncertuose Kauno karo muziejuje bei Liaudies namuose akomponavo ir atlikinėjo Bethoveno, Ferenco Listo ir kitų klasikų muzikos kūrinius. Koncertavo su Vilniuje gimusiu ir į JAV emigravusiu pasaulinio garso smuikininku virtuozu Jaša Heifecu, kai šis per gastroles aplankė Lietuvą.
Jau būdamas subrendęs, 1937–aisiais vedė Rozaliją Šubinkaitę–Urbonavičienę. Kitais metais tapo vienu iš Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto įkūrėjų.
1928 metais apdovanotas Pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu, dviem – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės – medaliais. Pranas Daunys tapo pirmuoju Lietuvos neregiu, gavusiu tokį aukštą valstybės apdovanojimą.
Bendradarbiavo spaudoje, 1928–1940 m. žurnaluose „Mūsų aklieji“, „Aklųjų dalia“ ir kitoje Lietuvos periodikoje publikavo straipsnių apie akluosius bei kurčiuosius. Išleido memuarus „Vargo keliais: atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo“ (1933 m.), novelių rinkinį „Ties likimo sostu“ (1937 m.), apysaką „Benius Vanagas arba taip augo Lietuvos savanoris“ (1940 m.). Apysaka autobiografinė, vaizduoja piemenuko, pusbernio, nepriklausomybės kovų savanorio kelią į savo pašaukimą tarnauti tėvynei. Memuaruose atkūrė kovų su bermontininkais ir lenkais vaizdus.
Sovietų valdžia nemylėjo Daunio už jo nuopelnus tarpukario Lietuvai. Tiesa, 1944–1945 metais jis ėjo Kauno aklųjų įmonės direktoriaus pareigas „kaip labiausiai nusipelnęs neregys“. 1944–ųjų spalį įvyko aklųjų draugijos Kauno skyriaus konferencija, kurioje į valdybą buvo išrinktas ir Pranas Daunys, ir vyresniosios kartos gerai pamenama neregė dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, vaikystėje gyvenusi Musninkuose.
Kaip apie Daunį rašė portalas bernardinai.lt, direktoriumi jam teko būti neilgai, mat kai kam nepatiko jo politinės patriotinės pažiūros. Daunys net buvo įkalintas, tačiau paskui paleistas įsitikinus, kad visiškas neregys nesugebės per daug pakenkti naujajai liaudies valdžiai.
Vėliau su pertraukomis jis dirbo Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate eiliniu darbininku namudininku. Buvo dukart vedęs, augino tris sūnus (visi jau mirę), gyveno skurdžiai. Sovietmečiu Prano Daunio indėlis į Lietuvos aklųjų sąjūdį, jo publicistinė, literatūrinė veikla buvo sąmoningai nutylima, daugelis žmonių apie jį nieko arba beveik nieko nežinojo.
Pranas Daunys mirė nuo insulto 1962 metų liepos 13 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Namelis, kuriame jis gyveno, buvo nugriautas. Kažkaip pradingo ir Prano Daunio parašytos, bet neišleistos apysakos „Naktis ir naktis“ rankraščiai.
Gerokai po jo mirties, 1996–aisiais, jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleisti per 430 psl. Prano Daunio „Raštai“. 2010 metais jo vardu pavadintas Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, o po 5 metų Kaune, Taikos pr. 6A, Prano Daunio atminimas įamžintas natūralaus dydžio bronzine skulptūra.
