1909 metų spalio 8 dieną Musninkų valsčiaus Užušilių kaime gimė Stepas Jakubickas. Tarpukario Lietuvos kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas, leidėjas, žurnalistas, emigracijoje pasirašinėjęs Musninko slapyvardžiu.
1927 metais jis buvo vienas jauniausių Gelvonų šaulių būrio narių. Pašauktas atlikti karinės tarnybos, 1929 metais pateko į Šarvuočių rinktinės tankų kuopą, dislokuotą Aukštojoje Fredoje, Kaune. Eidamas tarnybą, 1930 metais Stepas Jakubickas baigė Kauno puskarininkių–kulkosvaidininkų mokyklą.
Stepas Jakubickas tapo vienu iš nedaugelio kariškių kraštiečių, dalyvavęs vadinamame „voldemarininkų“ maište. Prie šio maišto sukėlimo prisidėjo tai, kad po 1927 metų gruodžio perversmo valdžią uzurpavęs Antanas Smetona 1930–iųjų pavasarį likvidavo sukarintą „Geležinio vilko“ organizaciją, kurią 1927 metų pabaigoje įkūrė Sliesoraitis.
Stepas Jakubickas „Geležinio vilko“ nariu tapo dar prieš stodamas į karinę tarnybą, kai tapo šauliu.
1929 metų rugsėjį Antanas Smetona Augustiną Voldemarą nušalino nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. Jau greitai pogrindyje jo šalininkai pradėjo rengti perversmą. „Voldemarininkai“ nuversti Smetonos valdžia mėgino ne kartą.
Stepas Jakubickas pačiame įvykių centre atsidūrė 1934–aisiais, kai „voldemarininkai“ po ketverių metų pertraukos dar kartą pabandė surengti ginkluotą maištą ir į valdžią grąžinti Voldemarą, tuo metu policijai prižiūrint gyvenusį tremtyje Zarasuose. Birželio 6–7 dienomis, vadovaujant vyriausiojo štabo viršininkui generolui Petrui Kubiliūnui, kareiviai buvo prikelti „mokymams“ ir išvesti užimti pagrindinių objektų: saugumo departamento, policijos nuovadų, telegrafo ir t. t. Tačiau policininkams pradėjus gintis ir kariams susivokus, perversmas išsikvėpė.
Bet tuo istorija nesibaigė, nes tuojau pat sekė antrasis 1934–ųjų sukilimas. Į istoriją jis pateko „puskarininkių sukilimo“ pavadinimu, taip jį atskiriant nuo ankstesniojo „karininkų sukilimo“. Šįsyk didžiausias iniciatorius buvo tankų kuopos vyresnysis puskarininkis Stepas Jakubickas. Jis manė, kad reikia nepasiduoti dėl karininkų pralaimėjimo ir kelti naują perversmą, todėl pradėjo organizuoti savo kolegas puskarininkius.
Pirmiausia Stepas Jakubickas prisikalbino Antaną Semašką iš pirmo pėstininkų pulko, paskui kulkosvaidžių kuopos viršilą Juozą Simanavičių. Banga ir toliau būtų plitusi, tačiau ir vėl policija buvo apsukresnė: suėmė organizatorius anksčiau, nei jie spėjo ką nors rimto nuveikti.
Karo lauko teismas iš Jakubicko atėmė puskarininkio laipsnį ir nuteisė 5 metus (bendražygio O. Žadvydo teigimu – 15 metų) kalėti. Kalėjime Jakubickas dar kartą suorganizavo puskarininkius sukilti, bet tas maištas dar kartą buvo susektas.
1938 metais Smetonos vyriausybė nutarė, kad „voldemarininkai“ nebekelia pavojaus, ir visi įkalinti veikėjai atgavo laisvę, tarp jų ir Stepas Jakubickas.
Paleistam į laisvę Jakubickui buvo leista tarnauti muitinėje. Atvykęs į Kretingos apskritį, dirbo Latvijos pasienyje, pereinamajame muitinės punkte, netoli Skuodo. Įstojęs šauliu į Lenkimų šaulių būrį, Jakubickas buvo paskirtas ugniagesių komandos viršininku, o būrio vadui girininkui Antanui Virkiečiui išsikėlus į Vilniaus kraštą, Stepas buvo paskirtas šaulių būrio vadu.
Bolševikams okupavus Lietuvą, Jakubickas persikėlė į Kauno muitinę, o netrukus buvo atleistas iš tarnybos.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
–––––––
