Juknonių kaimo (Čiobiškio seniūnija) gyventojos Dalės Vitkauskienės gyvenimas – tarsi iš daugybės spalvų nuaustas audinys. Jame buvo ir sunkių, skausmingų metų, ir ilgo, kasdienio darbo, ir didelių išbandymų, tačiau daugiausia jame – meilės, kantrybės, šeimos šilumos ir žmonių gerumo.
Liepos 28-ąją Dalė Vitkauskienė pasitiko gražią 85 metų gyvenimo sukaktį. Nors šiandien sveikata neleidžia vaikščioti ir jubiliatė didžiąją laiko dalį praleidžia sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje, jos namuose netrūksta šviesos – ją įneša artimųjų dėmesys, vaikų, anūkų ir proanūkių meilė.
Vaikystė Dalės nelepino. Vos trejų metukų ji neteko tėčio – jį prie Lenkijos sienos sušaudė sovietų valdžia. Kartu su mama teko patirti daug skurdo, baimės ir sunkaus darbo. Motina, saugodama dukrą nuo persekiojimų, pėsčiomis parsinešė ją iš Kauno į Jonavos kraštą, kur prasidėjo naujas, tačiau ne mažiau sunkus gyvenimo etapas.
„Nenoriu prisiminti vaikystės… Baisu buvo“, – ne kartą yra sakiusi Čiobiškio seniūnijos gyventoja Dalė. Tačiau net ir skaudžiausiuose prisiminimuose ji išsaugojo šviesius švenčių vaizdus – mamos papuoštą eglutę, šiaudinius žaisliukus, kuklų kisielių, o svarbiausia – artimų žmonių gerumą. Net tada, kai namuose trūko duonos, atsirasdavo žmogus, ištiesęs pagalbos ranką. Dalė iki šiol dėkinga mamos pusbroliui Jonui Zinkevičiui, kuris padėjo šeimai išgyventi ir davė rugių, kad ant stalo atsirastų duonos.
Mokytis Dalė norėjo ir galėjo, nes buvo gabi, greitai išmoko skaityti ir skaičiuoti. Tačiau gyvenimo aplinkybės buvo kitokios: nuo 15 metų pradėjo dirbti „Spalio revoliucijos“ kolūkyje karvių melžėja. Jei kas atvykdavo iš „aukščiau“, mergina žinojo, kad būtina slėptis. Tokio amžiaus jaunuoliams reikėjo mokytis, o sąlygų tam nebuvo, nes teko pelnytis duoną. Pakako ir pradinės, nes kelionė su klumpėmis į Keižionių mokyklą teikdavo daugiau vargo nei džiaugsmo. Kasdienybė buvo nelengva – ankstyvi rytai, sunkus fizinis darbas, ilgi kilometrai pėsčiomis. Jaunystėje, dirbdama kolūkyje, Dalė į darbą ir atgal nueidavo net po septynis kilometrus. Tačiau ji buvo darbšti ir atkakli. Gyvenimas išmokė nesiskųsti, o kiekvieną pareigą atlikti sąžiningai.
1964 metais Dalė ištekėjo už keižioniškio Jono Vitkausko – miško darbininko ir muzikanto. Nuo tada gyvenimo sunkumus ji dalijosi su vyru. Abu kartu kūrė namus, augino vaikus, rūpinosi šeima. Jų šeimoje užaugo septyni vaikai – Vilius, Audronė, Arūnas, Algimantas, Daiva, Gintautas ir Sandra. Šiandien Dalė džiaugiasi ne tik vaikais, bet ir gausiu būriu anūkų bei keturiais proanūkiais.
„Sunku buvo tiek vaikų išauginti, kiekvieną priglausti, kiekvieną išklausyti, kiekvieną į savarankišką gyvenimą išlydėti“, – pasakojo ji. Tačiau motinos širdis buvo didelė. Vaikai augo meilės ir tarpusavio pagalbos apsuptyje. Septynių vaikų motinos kelias buvo sunkus. Reikėjo ne tik dirbti fermoje, bet ir rūpintis gausia šeima, su vyru statytis namus, auginti vaikus, išmokyti juos dorumo ir darbštumo. Vyresnieji vaikai dažnai padėdavo mamai fermoje, o namuose visi dalijosi tuo, ką turėjo. Nors gyventa kukliai, šeimoje netrūko meilės, tarpusavio supratimo ir šilumos.
Romas Zibalas
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
