archyvai.lt nuotr. fragmentas
Sirkomlė – nėra tikroji jo pavardė, tačiau Liudvikas Vladislovas Kondratovičius buvo kilęs iš lietuvių–lenkų bajorų „Syrokomla“ herbo giminės ir pasirašinėjo Vladislovu Sirokomle.
Gimė jis 1823 metų rugsėjo 29–ąją Minsko gubernijoje, Smolgavos palivarke, Aleksandro Kajetono Kondratovičiaus ir Viktorijos Zlatkovskos šeimoje.
1844 metais Nesvyžiuje vedė Pauliną Mitraševską ir apsigyveno Zalučės dvare prie Nemuno. Kondratovičiai susilaukė keturų vaikų, iš kurių trys mirė per 1853 metais vėl kilusią choleros epidemiją. Po jos Kondratovičiai išsikėlė iš Zalučės, kur gyvendamas Vladislovas pradėjo kurti.
Naujais namais tapo Vilnius. Kartu su Liudviku į Vilnių atvyko gyventi ir tėvai. Išsinuomojęs netoli Vilniaus buvusį Bareikiškių dvarą poetas 1857 metais atidavė jį valdyti tėvams.
Bareikiškėse Kondratovičius parašė daugumą savo darbų. Daugiausia rašė lenkiškai. Lietuviškai nemokėjo nei rašyti, nei kalbėti, ir tuo buvo labai nusivylęs, nes save vadino lietuviu.
„Savo patirtį pokalbyje su kaime gyvenančiu lietuviu netoli Kernavės Syrokomla apibūdino taip: „Čia, kai norėjau kaimiečio ko nors paklausti, jis manęs nesuprato ir atsakė vienu žodžiu „nesuprantu“. Aš, lietuvis grynai lietuviškoje žemėje, negalėjau susikalbėti su lietuviu!“ – publikacijoje „Zalučės ir Bareikiškių šeimininko Vladislovo Sirokomlės istorikos“ rašo Lietuvos istorijos instituto mokslininkė Reda Griškaitė.
Kernavė – viena iš 1857 metais Sirokomlės aplankytų istorinių (ir ne tik) Lietuvos vietovių. Tas keliones jis aprašė vienoje iš labiausiai mūsuose žinomų jo knygų „Iškylos po Lietuvą iš Vilniaus“. Atvykimą į Kernavę jis aprašo taip:
„Basas berniukas atidaro mums vartus, menkus, paprastus kaimo vartus, saugančius skurdų aštuoniolikos pirkių kaimelį, aptvertą ne pylimu ar mūru, o paprasta žabų tvora.“
Sirokomlė pirmasis iš visų kažkiek tyrinėjo piliakalnius, kalbino vietos gyventojus. Kaip pažymi mokslininkė, „kaip visada geranoriškas Lietuvos istorijos tyrėjams buvo Kernavės klebonas Kiprijonas Skirmantas (Cyprian Skirmund (Skirmunt), 1810/1811–po 1864). Šios bažnyčios archyvą Sirokomlė peržiūrėjo taip pat labai detaliai, todėl ir Kernavės istorija knygoje „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ (…) papasakota ne tik iš Teodoro Narbuto ir Balinskio darbų, bet ir iš autentiškų šaltinių – tai rodo ir nuoroda į „bažnyčios popierius“.
1859 metais Sirokomlė su Vilniaus archeologijos komisijos archeologais vėl apsilankė Kernavėje ir čia kasinėjo piliakalnius, ypač Aukuro kalną. Rado degėsių. Taip pat kasinėjo prie Čiobiškio. Jo dvare saugomoje archeologinių vertybių kolekcijoje buvo karoliukai iš Kernavės.
Keliaudamas ir aprašydamas, tai, ką sužinojo ir pamatė, Sirokomlė vietovardžius ne tik fiksavo, bet ir „žaidė etimologija“ – aiškinosi miestelių pavadinimų kilmę, tarp jų ir Kernavės.
Ilgainiui rašytojas suvokė, kad padėtis rimta – nemokėdamas lietuvių kalbos jis negali pilnai perteikti ir lietuviškos dvasios. Lietuviškai Sirokomlė taip ir neišmoko, bet lietuviškus žodžius bandė vedžioti.
Gyvendamas Vilniuje Sirokomlė susirgo džiova. Mirė 1862 metų rugsėjo 15 dieną Bareikiškiuose, taip ir nesulaukęs 39–ojo gimtadienio. Palaidotas Vilniuje, Senosiose Rasų kapinėse.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
