Iš Linkuvos (Pakruojo rajonas) kilusios Širvintų pradinės mokyklos mokytojos metodininkės Svetlanos Paliukėnienės profesinis kelias prasidėjo dar 1989-aisiais, kai ji pirmą kartą pravėrė Širvintų 2-osios vidurinės mokyklos duris kaip pradinių klasių mokytoja.
Šiandien, po 37 metų, mokytoja gali atsigręžti į daugybę mokinių kartų, pasikeitusias mokyklas, ugdymo priemones ir technologijas, tačiau jos požiūris į vaiką išliko stebėtinai pastovus. „Mokytojas mokosi visą gyvenimą. Ir dažnai iš savo mokinių“, – tvirtina mokytoja Svetlana.
Prisiminusi savo pirmąją darbo dieną, Svetlana neslepia – tuomet jaudulio buvo nemažai. Ji daug ruošėsi Rugsėjo 1-ajai ir pirmosioms pamokoms, nerimavo, ar mokiniai ją priims, ar pavyks susitarti su klase, kaip seksis pirmasis susitikimas su tėvais. Aplink atrodė, kad visi žino, ką daro, o ji viena dar turi išsiaiškinti, kaip veikia visas mokyklos pasaulis. Tačiau jau tada mokytoja žinojo, ko labiausiai nori – būti žmogumi, kuris padeda vaikui augti.
Per daugiau nei tris dešimtmečius jos klasėse užaugo ne viena mokinių karta. Šiandien ji pastebi, kad vaikai gyvena visiškai kitokiame pasaulyje – informacija pasiekiama vienu paspaudimu, jie drąsiau klausia, nori žinoti ne tik „ką“, bet ir „kodėl“. Todėl ir mokytojo darbas keičiasi: reikia ne vien perteikti žinias, bet sudominti, skatinti mąstyti, bendradarbiauti, atsirinkti informaciją. Vis dėlto, pasak Svetlanos, svarbiausi vaikų poreikiai išlieka tie patys. Jiems ir šiandien reikia dėmesio, saugumo, aiškių ribų, padrąsinimo, pagyrimo ir žmogaus, kuris patikėtų, kad jiems pavyks. „Gal šiandieniniai pradinukai nėra jau tokie kitokie. Tiesiog jie gyvena kitokiame pasaulyje“, – pastebi mokytoja.
Per 37 darbo metus pasikeitė ne tik mokiniai – pasikeitė ir pati Svetlana. Karjeros pradžioje ji labai stengėsi viską atlikti nepriekaištingai: suspėti įgyvendinti pamokos planą, paaiškinti visą numatytą medžiagą, išlaikyti klasėje tvarką. Tačiau metai išmokė suprasti, kad gera pamoka nebūtinai yra ta, kuri vyksta tiksliai pagal planą. Kiekvienas vaikas turi savo tempą, stiprybes ir savąjį „raktelį“. Todėl šiandien mokytoja mažiau skuba, daugiau klausosi, nebijo pripažinti, kad ne į kiekvieną situaciją reikia atsakyti iš karto. Kartais geriausias mokytojo įrankis yra ne nauja metodika, o kantrybė, humoro jausmas ir gebėjimas pamatyti vaiką. Ji pati mokytojo darbą šiandien suvokia ne kaip vienpusį žinių perdavimą, o kaip bendrą mokytojo ir vaiko augimo kelią.
Galvodama apie savo mokytojo kelią, Svetlana šiandien galėtų daug ką pasakyti tai jaunai mokytojai, kuri 1989-aisiais pirmą kartą nedrąsiai pravėrė mokyklos duris. Galbūt svarbiausia – nebijoti, kad ne viską mokėsi iš karto, nebandyti būti tobula ir nepamiršti, kad vaikui visada reikės žmogaus, kuris jį pastebėtų. Štai toks yra visas mokytojos laiškas sau – laiškas, kuriame telpa 37 metų patirtis, išmoktos pamokos ir atsakymas į klausimą, ar pasirinktas kelias buvo teisingas:
„Miela jaunoji mokytoja, nebijok – ne viską iš karto mokėsi ir ne visada viską spėsi. Metams bėgant keisis mokykla, vadovėliai ir mokymo priemonės, tačiau vaikui visada reikės žmogaus, kuris jį pastebėtų ir padėtų patikėti savimi.
Nesistenk būti tobula. Verčiau būk nuoširdi, teisinga ir pasirengusi išgirsti. Saugok vaikų pasitikėjimą, nes jis yra viena didžiausių mokytojui suteikiamų dovanų.
Ir dar: vertink kiekvieną dieną klasėje. Dabar dar nežinai, kiek daug vaikų sutiksi ir kiek daug pati iš jų išmoksi. Šis kelias ne visada bus lengvas, bet jis bus prasmingas.
Ir taip – po 37 metų tu vis dar būsi mokykloje. Vadinasi, pasirinkai teisingai…“
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
