Lietuvoje bitininkystė nuo seno buvo ne tik amatas, bet ir gyvenimo būdas, perduodamas iš kartos į kartą. Kiekvienas bitininkas galėtų papasakoti savitą istoriją apie tai, kaip jo gyvenime atsirado bitės. Vienus prie avilių atvedė vaikystės prisiminimai, kitus – gyvenimo išbandymai ar atsitiktinumai. Tačiau visus juos vienija pagarba darbui, kantrybė, meilė gamtai ir ypatingas ryšys su mažosiomis darbininkėmis. Ne veltui nuo seno bitininkai buvo laikomi darbščiais, atsakingais, rūpestingais ir patikimais žmonėmis. Tokiu žmogumi drąsiai galima vadinti ir Spadviliškių kaime, Širvintų seniūnijoje, bitininkaujantį Česlovą Radzevičių – gerą žmogų, darbštuolį, stropų ir sąžiningą bitininką, kurio gyvenimą jau beveik tris dešimtmečius lydi bitelių dūzgimas.
Į pagalbą atėjo likimo siųstas žmogus
Nors rimtai bitininkauti Česlovas pradėjo prieš 27 metus, pirmoji pažintis su bitėmis įvyko gerokai anksčiau – dar 1968-aisiais. Tąkart jis buvo tik smalsus jaunuolis, tačiau iki šiol atmintyje gyvi vaizdai iš senelio Mykolo Kiškio kiemo. Senelis laikė tris bičių avilius, pats juos prižiūrėjo, o artėjant Joninėms namuose tvyrodavo ypatinga nuotaika.
– Prisimenu, kad senelis prieš Jonines, dažniausiai birželio penkioliktąją, išsukdavo medaus bobutės Janės vardinėms. Pavaišindavo visą šeimą ir sakydavo, kad dabar reikės palaukti iki rugpjūčio, kai bus tikras medaus sukimas, – prisimena Česlovas.
Po senelio mirties bitės dar metus gyveno, tačiau netrukus išnyko. Vaikystėje girdėtas senas bitininkų prietaras iki šiol išlikęs Česlovo atmintyje – jeigu bitės lieka be šeimininko arba yra perkamos, naujasis šeimininkas turi tris kartus pabelsti į avilį, kad bitės suprastų, jog nuo šiol jomis rūpinsis kitas žmogus. Nors meilė bitėms užgimė vaikystėje, gyvenimas susiklostė taip, kad ilgus metus teko dirbti visai kitokį darbą – „Kelių ruože“. Tačiau likimas buvo paruošęs kitą kelią. Smarkiai sušlubavus sveikatai ir patyrus sunkią operaciją, vyrą buvo apėmęs liūdesys. Tuomet į pagalbą atėjo likimo siųstas žmogus – sodo kaimynas Stanislovas Iljeitis. Apie savo kaimyną Česlovas kalba su ypatinga pagarba.
– Jis buvo mano mokytojas, mano tėvas, mano draugas ir pats geriausias žmogus. Jis mane globojo, motyvavo ir saugojo, kad visada būčiau prie bitelių.
Lemtinga tapo viena diena, kai, besikalbant su kaimynu, Česlovo kūną apspito bitės. Keisčiausia buvo tai, kad nė viena jų neįgėlė. Patyręs bitininkas Iljeitis į tai pažvelgė kaip į ženklą ir pasiūlė imtis bitininkystės. Kadangi Česlovas buvo nagingas meistras, Stanislovas paprašė pagaminti penkis avilius. Darbštuolis darbą atliko kruopščiai. Netrukus ant netoliese žydėjusio krūmo nutūpė pirmasis bičių spiečius. Stanislovas jį sugavo ir suleido į vieną iš naujųjų avilių. Neilgai trukus prireikė dar penkių avilių, paskui trijų, dar penkių. Iš viso Česlovas savo sodo kaimynui pagamino net aštuoniolika avilių.Kai kaimynas norėjo sumokėti už pagamintus avilius, Česlovas pinigų neėmė. Jam svarbiau buvo padėti nei uždirbti.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
