Žmonės

“Nuo mažų dienų menas augo mano širdyje”

Širvintų Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijoje atidaryta ketvirtoji personalinė  Erikos Lipeikytės tapybos darbų paroda.

Širvintų Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijoje atidaryta ketvirtoji personalinė Erikos Lipeikytės tapybos darbų paroda.

“Jau kelerius metus domiuosi menu, darau rankdarbius, tapau, piešiu, lipdau, gaminu papuošalus, groju gitara, skaitau poeziją, žaviuosi Vytauto Mačernio eilėmis, fotografuoju peizažus. Stengiuos pažinti kuo daugiau įvairių meno rūšių. Kuo daugiau meno pasaulyje, tuo jis spalvingesnis, todėl šia paroda noriu ne tik savo gyvenimą džiuginti, bet ir į Jūsų gyvenimus įnešti kuo daugiau spalvų ir gerų emocijų”, – tokiais žodžiais savo tapybos  parodą, eksponuojamą Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje, pristato abiturientė Erika Lipeikytė. Tai ketvirtoji talentingos gimnazistės personalinė paroda.

Erika – labai kukli ir santūri mergina, kilusi iš Bagaslaviškio, ten baigė Igno Šeiniaus pagrindinę mokyklą ir mokslus tęsia gimnazijoje. Erika subtiliai jaučia supantį grožį, moka jį atskleisti spalvinguose paveiksluose. Mergina išdavė paslaptį, jog turi tėviškėje slaptą vietą, kur skaito, piešia eskizus, ir džiaugiasi, kad ten niekas nevaržo jos kūrybinės laisvės. Pasak pašnekovės, piešti ją paskatino mama, tik jos nuopelnas, jog 2009 metais Erika sėkmingai baigė Širvintų meno mokyklą.

- Meno žmogus esu tėčio ir mamos dėka, kadangi iš tėčio paveldėjau polinkį į meną, o iš mamos sulaukiau taip reikalingo palaikymo, – šiltai apie artimiausius žmones atsiliepia gimnazistė Erika Lipeikytė. -  Jau nuo mažų dienų menas augo mano širdyje. Tai įrodo išsaugoti lipdiniai iš molio, kuriems jau apie dešimt metų.  Nuo vaikystės iki šių dienų menas vis daugiau užima vietos mano gyvenime. Negaliu be jo gyventi nė akimirkos, todėl turiu kiekvieną dieną stengtis gerai mokytis mokykloje, kažką sukurti, kas leistų pasidžiaugti turiningai praleista diena. Aš esu idealistė. Nežinau, kur einu, bet einu savu keliu, o tai yra svarbiausia. Kiekvienas žmogus – savo likimo kūrėjas, todėl stengiuosi savo gyvenimą sukurti spalvotą ir gražų. Nuo 12 metų  tvirtai laikausi užsibrėžto tikslo: puoselėju mintį  stoti į Dailės akademiją, noriu studijuoti grafinį dizainą. Skaityti daugiau »

Į gyvenimą įaugo rugsėjai

Mokytoja Zofija Jadzevičienė.

Mokytoja Zofija Jadzevičienė.

Šiemet sausio 15 dieną Bartkuškio pagrindinės mokyklos chemijos ir biologijos mokytojai Zofijai Jadzevičienei sukako 70 metų. Taip jau susiklostė, kad Mokytojai šie metai yra dvigubai jubiliejiniai – ji švenčia ir savo mokytojavimo penkiasdešimtmetį. Smalsu buvo paklausti gerbiamos Mokytojos apie jos nueitą ilgą gyvenimo ir darbo kelią.

Pasak Mokytojos, pasirinkti pedagogės profesiją ją paskatino jos pradinių klasių mokytojos. Patiko profesionalus jų darbas, rengiami vaidinimai. Mokykla būsimajai mokytojai tikrai tapo antraisiais namais, o namai – mokykla, nes namuose mėgstamiausias užsiėmimas būdavo žaisti mokyklą. Kadangi taip žavėjosi savo mokytojomis, nenuostabu, kad užaugusi ji pati svajojo mokyti pačius mažuosius. Tačiau užaugus viskas susiklostė kiek kitaip. Važinėti mokytis į Trakų mokytojų seminariją buvo per toli, todėl teko rinktis kitą kelią. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino susidomėjimas augalais ir meilė nepaprastai gražiai gimtinės gamtai. Būsimoji pedagogė įstojo į Naujosios Vilnios mokytojų institutą, po dvejų metų jį baigusi gavo gamtos ir geografijos mokytojos diplomą. Savo darbo vieta jaunoji mokytoja pasirinko Širvintų rajoną – 1960 m. pradėjo dirbti biologijos, chemijos ir geografijos mokytoja Barskūnų pagrindinėje mokykloje. Skaityti daugiau »

Mokytojas – ne profesija. Mokytojas – tai gyvenimo būdas

Knygos ir gėlės - geriausi Vladislavos Dalinkevičienės draugai.

Knygos ir gėlės - geriausi Vladislavos Dalinkevičienės draugai.

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Čiobiškio pagrindinė mokykla šventė 80-metį. Tada mokyklos jubiliejaus šventėje dalyvavo ir mokytoja Vladislava Jatkauskaitė-Dalinkevičienė, o jau po poros mėnesių, vasario 5 dieną,  pačiai mokytojai sukako 80 metų. Visus savo gyvenimo metus Mokytoja paskyrė mokyklai. Joje ne tik mokytojavo, bet net 21 metus jai vadovavo. Kasmet drauge su mokiniais atverdavo naujas duris į paslaptingą pažinimo pasaulį. Ne vieną dešimtmetį vedė mokinius naujais, nepažintais, nepramintais keliais.

Apsilankęs ponios Vladislavos namuose pajutau iš kiekvienos namo kertelės sklindančią Mokytojo dvasią… Aplinkui daug daug knygų. Jos visos – “gyvos”, nes yra skaitomos. Bendraujant su Mokytoja lengva pastebėti, kad tai – šviesus žmogus, nuo kurio sklinda šiluma ir paprastumas. Mokytoja mielai sutiko atsakyti į “Širvintų krašto” klausimus:

- Pradėkime nuo pradžių. Papasakokite apie savo vaikystę, apie savo mokslus. Skaityti daugiau »

Grįžęs į tėviškę nenusivylė

Algis Vaškevičius prie "pereinamosios taurės". Pačiame skulptūros - kaukės viršuje išpjauti žodžiai "Musninkų KN". Algis didžiuojasi, kad Musninkų kultūros namai buvo pripažinti geriausiai dirbančiais kultūros namais Širvintų rajone.

Algis Vaškevičius prie "pereinamosios taurės". Pačiame skulptūros - kaukės viršuje išpjauti žodžiai "Musninkų KN". Algis didžiuojasi, kad Musninkų kultūros namai buvo pripažinti geriausiai dirbančiais kultūros namais Širvintų rajone.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Antradienio vakaras. Musninkų miestelio pakraštyje tamsu. Tik kultūros namų languose dega šviesa. Užeinu į vidų. Apačioje ant kėdžių puslankiu išsirikiavę prieš savo vadovę Dalią Kiaulevičiūtę sėdi ir “treniruojasi” dainuoti pagyvenusio amžiaus liaudiškos muzikos ansamblio žmonės. Moterų rikiuotės gale įsitaisę du vyrai. Vienas iš jų – neseniai susikūrusio Musninkų miestelio bendruomenės kultūros centro “Spindulys” pirmininkas Algis Vaškevičius. Moterys paaiškina, kad Algį pirmininku išrinko vienbalsiai, nes jis – geras žmogus. Šventa teisybė, -  vyras mielai sutinka atsakyti į kelis “Širvintų krašto” klausimus.

- Tai dabar prisipažinkite: “Kur gimėte, kur mokėtės…?”

- Nelabai kam bus įdomu… Gimiau 1938 metais Pigašių kaime. Baigiau Vileikiškių septynmetę mokyklą. Mūsų “abiturientų” – septintokų laida buvo pirmoji. Tada mokykloje mokinių buvo daug, o štai dabar ruošiamasi net pradinę uždaryti. Mokiausi Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikume. Vėliau pradėjau dirbti Ukmergės rajone. Dar vėliau, kaip ir kiekvienas tuometinis sveikas jaunuolis, privalėjau atitarnauti sovietinėje kariuomenėje. Su aviacijos daliniais teko pabuvoti Baškirijoje, Kazachstane. Grįžęs iš kariuomenės visą gyvenimą iki pat pensijos dirbau sostinėje – Vilniuje. Skaityti daugiau »

Dosniai nulijo “Širvintų krašto” “Dovanų lietus”!

"Širvintų krašto" loterijos "Dovanų lietus" laimėtojus padėjo išaiškinti mažoji Faustutė.

"Širvintų krašto" loterijos "Dovanų lietus" laimėtojus padėjo išaiškinti mažoji Faustutė.

Visą gruodžio mėnesį kvietėme visus, kurie užsiprenumeravo “Širvintų kraštą” 6 ir 12 mėnesių, dalyvauti loterijoje. Džiugu, kad į mūsų kvietimą atsiliepė šimtai prenumeratorių. Šią savaitę buvo išaiškinti loterijos “Dovanų lietus” laimėtojai.

Pagrindinį prizą – elektrinę vejapjovę – laimėjo R. SARGELIS, gyvenantis Širvintų k., Beržų g.

Pakabinamus šviestuvus laimėjo: M. TAMOŠIŪNIENĖ (Plento g., Širvintos), B. SEREIKA (Juodonių k.), V. IVAŠKEVIČIUS (Sodų g., Širvintos), C. GRINIENĖ (Antaninavos k.), K. NAREIKA (Sedūnų k.), L. VRUBLIAUSKAS (Skėterių k.).

Stalinius šviestuvus laimėjo: L. ROMANOVSKIENĖ (Bartkuškis), A. KRIKŠTAPONIS (Družų k.), G. ŽINGELIENĖ (Jauniūnų k.), S. JARMOLAVIČIŪTĖ (Kalnalaukio g., Širvintos), E. ŠATAITĖ (Bagaslaviškis), G. LAPINSKAS (Kielių k.).

Arbatos servizas atiteko V. JURKEVIČIENEI (Liukonių k.). Skaityti daugiau »

“Ačiū už didžiausią Kalėdų dovaną – gyvenimą”,-

Žmogus tarp žmonių

tokius žodžius širvintiškis Gintaras Makačinas, nuo šiol prieš Šv. Kalėdas kasmet švęsiantis antrąjį savo gimtadienį, taria kitam širvintiškiui – Sauliui Dambrauskui.

Istorija – verta METŲ DRĄSUOLIO nominacijos…

Spustelėjus šaltukui, vandens telkiniai bemat apsitraukė ledu. Pirmieji, kaip visada, jo tvirtumą išbandyti puola vaikai ir… poledinės žūklės entuziastai. Gruodžio 20-ąją, sekmadienį, iš pat ankstaus ryto į pirmąją žiemos sezono žvejybą ant Gelvės ežero susiruošė ir širvintiškis Gintaras Makačinas. Taip jau išėjo, kad išvažiavo vienas. Tačiau prie to paties ežero atvažiavo ir dar du aistringi žvejai: Saulius Dambrauskas ir Darius Prakapavičius. Vyrai užlipo ant ledo, patikrino jo storį – gerų 10 centimetrų. Taigi nusprendė, kad žvejoti – pats tas. Netgi pajuokavo: “Galima šokius daryti…” Ir vorele – priekyje Gintaras, už jo – Saulius, trečias – Darius – patraukė ledu ežero vidurio link. Jau buvo gerokai paėję nuo kranto, kai staiga Gintaras įlūžo. Saulius puolė gelbėti, deja, įlūžo pats. Laimei, jam vargais negalais pavyko greitai išsikapanoti ant ledo. O Gintarui lediniame vandenyje stingo kojos ir visas kūnas, be to, nelaimei, ant kaklo pakabinta, o ne per petį permesta ir vis vandens pilnėjanti žvejybos dėžė lyg akmuo traukė į dugną. Vyrai šaukė kaip nors nusimesti tą dėžę. Tačiau viena yra patarti, o kita – padaryti. Ypač, kai stingsta visas kūnas ir senka jėgos. Pagaliau dėžę Gintaras vis dėlto šiaip taip nusimetė. Tačiau į dugną traukė batai. Ir šiaip jau – gana sunkūs, o čia dar vandens pilni – gal po kokius 4 kilogramus kiekvienas… Vėlgi – žvejybos draugų patarimai kaip nors juos nusikratyti. Gintaras ir pats suvokė, kad būtina, bet ne taip paprasta… Pagaliau bemataruojant kojomis batai patys kažkaip nuo kojų nusimovė. Gintaras bandė remtis į ledą alkūnėmis, kaip nors laikytis, bet jėgos seko kas sekundę. Saulius numetė po ranka pasitaikiusią virvelę, deja, ji buvo per plona, akimirksniu nutrūko… Skaityti daugiau »

Garbingiausioje vietoje – tremties Kalėdas menantys žaislai

Danutė Blusevičienė: "Nors nebuvau mačiusi Lietuvos, bet grįžusi jaučiausi kaip danguj..."

Danutė Blusevičienė: "Nors nebuvau mačiusi Lietuvos, bet grįžusi jaučiausi kaip danguj..."

Vis labiau gruodžio šaltis kausto sužvarbusią žemę, vis anksčiau vakaro sutemos juoda skraiste apgaubia tėviškės laukus. Artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie prabėgusius metus, nuveiktus prasmingus darbus, įsimintinas akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Žvarboką gruodžio popietę pasibeldžiau į širvintiškės, Upelio gatvės gyventojos Danutės Blusevičienės buto duris. Ant slenksčio pasirodžiusi jaunatviškai švytinti moteris gerokai nustebo, sužinojusi vizito priežastį, bet pasiūlė užeiti ir sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklų laukimo džiaugsmą, Kūčių stalą Uralo papėdėje bei kasdienius darbus.

Danutė Blusevičienė – Širvintų krašto žmonių gerai pažįstama matematikos mokytoja, sumaniai namuose šeimininkaujanti žmona, mama ir močiutė. Prieškalėdinių rūpesčių moteriai apstu: teks Kūčių vakarienę paruošti, Kalėdų valgiais pasirūpinti, namus šventiškai papuošti. Juk prieš pat Kalėdas ponia Danutė švenčia ir savo gimtadienį, tad svečių namuose tikrai bus. Kūčių stalui ir Kalėdų šventei ruoš tradicinius patiekalus – dar iš mamos išmoktus. Skaityti daugiau »

Ketvirtį amžiaus trukusi akistata su ugnimi

Vytenis Vitkauskas paskutinį kartą rikiuotėje - para buvo rami.

Vytenis Vitkauskas paskutinį kartą rikiuotėje - para buvo rami.

Pirmadienį Širvintų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (PGT) į atsargą išleido vieną ilgiausiai tarnyboje dirbusių pareigūnų – skyrininką, vidaus tarnybos vyresnįjį puskarininkį Vytenį Vitkauską. Anot Priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininko Jono Jočio, galima sakyti, kad į atsargą išeina šios tarnybos legenda, paruošusi kelias kartas ugniagesių.

Be šešių dienų 26 metus ugniagesiu išdirbęs Vytenis Vitkauskas pirmadienio rytą paskutinį kartą budėjimo rūpesčius perdavė kolegoms. Paskutinioji para darbe jam buvo rami, tačiau Vytenis prisiminti tikrai turi ką – per tuos metus jam teko gesinti šimtus gaisrų. Vieni jų įstrigo atmintyje, kiti ilgainiui tapo tik statistikos eilute. Suprantama, širdyje liko ir pasididžiavimo šilumos, ir kartėlio nuodėguliukų… Skaityti daugiau »

“Bijau, kad laikraščio neatimtų…”

Pas bartkuškietę Oną Kamarauskienę netikėtai apsilankė Kalėdų Senelis...

Pas bartkuškietę Oną Kamarauskienę netikėtai apsilankė Kalėdų Senelis...


Bartkuškyje gyvena tikra laikraščio “Širvintų kraštas” “fanė” Ona Kamarauskienė. Ateinančiais metais ji švęs 85-erių metų jubiliejų. Moteris sakė, kad rajono laikraštį prenumeruoja jau labai seniai. Laikraštis, anot prenumeratorės, labai įdomus, todėl visada perskaito jį nuo pradžios iki galo. “Jei ne “Širvintų kraštas”, iš kur žinočiau, kas vyksta mūsų rajone?” – sako pašnekovė ir priduria: “Patinka, kad laikraštis nevengia valdžią pakritikuoti, nebijo rašyti teisybės, tik šiais laikais teisybe sotus nebūsi. Senolė atsidūsta ir netikėtai ištaria: “Bijau, kad laikraščio neatimtų…”

Ona gyvena viena. Vyras mirė penkiasdešimties metų. Plaučių uždegimu susirgo ir mirė dar jaunas sūnus. Duktė gyvena Vilniuje, tačiau kiekvieną savaitgalį atvažiuoja į kaimą. Moteris sunkiai vaikšto pasiramsčiuodama lazdele, tačiau laiko karvę. Pasak dukters, niekaip negalima mamos įkalbėti tą karvę parduoti. Senolė neįsivaizduoja gyvenimo be karvės. Ona sako, kad ji yra sveika iki šiol todėl, kad jos mėgstamiausias valgis, – kaimiškas pienas ir batonas.   Skaityti daugiau »

Tik muzika gali išblaškyti niūrias mintis

Rita ir Gediminas Makauskai mano, kad muzika visada reikalinga.

Rita ir Gediminas Makauskai mano, kad muzika visada reikalinga.

Širvintų krašto žmonės

- Be jų neįvyktų joks renginys, kadangi jie viską suorganizuoja, viską paruošia, viską padaro. Jie abu pasišventę šitam darbui. Myli jie žmones, myli juos žmonės, – sakė iš Mišniūnų į Anciūnų kaimo kapelą muzikuoti važinėjantis Stasys Markevičius. Jam pritarė ir anciūniškiai Rimantas Lajauskas bei Tomas Stankevičius:

- Jie labai puikūs žmonės, nes daug dirba, duoda kaimui muzika ir dainomis pasidžiaugti. Apie juos tik gerus žodžius galima būtų pasakyti.

Negailėjo gražių žodžių ir juos garsiai išsakė Anciūnų krašto žmonės apie Ritą ir Gediminą Makauskus. Beveik tris dešimtmečius Anciūnuose gyvenantys sutuoktiniai yra gerbiami ir mylimi už iniciatyvumą, išradingumą, muzikalumą, krašto tradicijų puoselėjimą, gebėjimą liaudiška muzika ir dainomis linksminti kaimo žmogų.

Į Anciūnus Gediminas Makauskas atvyko 1982 metais. Tuomet ką tik baigęs Vilniaus kultūros mokyklą jaunas specialistas buvo paskirtas Anciūnų kultūros namų meno vadovu. Kultūros namų direktore dirbo Danutė Šinkūnienė. Jauni žmonės kolūkyje buvo vertinami, jų jaunatviškos idėjos palaikomos. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Ką manote apie idėją, kad pensininkus turėtų išlaikyti jų vaikai?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama


  • Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas
  • Top100 counter
Labiausiai komentuoti
Statistika
Dabar svetainėje: 7 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.