Laisvalaikio pomėgiai

Lietuvių kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs, jog muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melą, pavydą, neapykantą. Kad muzika ramina širdį, gali įsitikinti kiekvienas, nors kartą dalyvavęs Gelūnų šeimyninio ansamblio koncerte, klausęsis jų lyriškų ir svajingų dainų.

Gelūnai – tai savamoksliai muzikantai iš Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija), dainuoja ir groja sesuo Laima, broliai Alvydas bei Gintautas. Įskėlęs muzikos kibirkštį, vyriausiasis Alvydas sugebėjo uždegti noru dainuoti ir jaunesniuosius – Laimą ir Gintautą. Visi trys scenoje nuo 1990-ųjų. Jokių specialių muzikos mokslų nė vienas nebaigė, dainuoja ir groja “iš klausos”. Alvydas – trijulės “idėjinis vadas”, jis pirko gitaras, vargonėlius, akordeoną, armoniką, garso stiprintuvus ir kitus reikalingus instrumentus. Sesuo ir broliai groja gimtadieniuose, šeimyniniuose pobūviuose, draugų susibūrimuose, įvairiose šventėse, seniūnijų dienose, kraštiečių susitikimuose, o daugiausia laisvalaikiu, savo malonumui. Skaityti daugiau »

Retas, važiavęs per Alionis II Juodiškių link, liko nepastebėjęs palei kelią besidriekiančių juodųjų serbentų krūmų. Didžiuliai sodinukų laukai priklauso Širvintose gyvenančiam Vidmantui Vyšniauskui ir jo svainiui Romui Kiaušiniui. Tačiau tai tik nedidelė dalis viso to, ką savo ūkyje augina vyrai. Abiem ūkininkams priklauso per 420 hektarų žemės, kurioje jie augina juoduosius serbentus, agurkus, grūdus – turi nemažą ekologinį ūkį. Tam, kad viskas eitų kaip iš pypkės, vyrai pasiskirstė darbais: R. Kiaušinis dirba su technika, o V. Vyšniauskas užsiima produkcijos realizavimu ir kitais panašiais reikalais.

V. Vyšniauskas pasakojo, kad uogų verslą pradėjo prieš dešimt metų. Pirmaisiais metais vyrai pasodino tik 2 hektarus juodųjų serbentų, o netrukus išsiplėtė iki 100 hektarų. Ūkininkas teigia, jog kai sodino uogas, buvo sudaręs sutartį su “Anykščių vynu”, kuris žadėjo ne tik supirkti visą nurinktą derlių, bet nupirkti ir kombainą. Tačiau kai uogos pradėjo derėti, vyrai ne tik negavo žadėto kombaino, bet dar ir patys turėjo susirasti kur realizuoti užaugintą derlių. Kadangi “Anykščių vynui” pigiau buvo atsivežti koncentratą, nei pirkti iš ūkininkų uogas. Dabar vyras surinktas uogas veža į Švečionelius, ten esanti individuali įmonė “Girios” ir superka ūkininkų užaugintą derlių.
Skaityti daugiau »

“Širvintų kraštas” jau rašė apie Levaniškių kaimo (Jauniūnų seniūnija) žirgininkę Onutę Lėlienę, jos kilnius darbus, ateities planus ir sumanymus. Liepos 26 dienos pavakarę Onutės sodyboje vyko žirginio sporto mėgėjams Oninių proga organizuota šventė “Onyte, einam su manim pajoti”. Į sodybą suvažiavo, sugužėjo tie, kas domisi žirgais, mėgsta pramogas, vertina darbštaus žmogaus triūsą. Saulė spindulių nešykštėjo, tad Onutės Lėlienės sodybos kieme susirinko kelios dešimtys dalyvių ir svečių, daugiausia tėvai su vaikais, automobilių virtinės nusidriekė nuo namų iki pat pagrindinio kelio.

Renginyje dalyvavo Širvintų rajono vadovai, Maišiagalos parapijos klebonas, Krašto apsaugos darbuotojai, Vilniaus valstybinio žirgyno vadovai ir mokiniai, žiūrovai iš Vilniaus, Širvintų, kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Šventės “Onyte, einam su manim pajoti” sumanytoją ir organizatorę Oną Lėlienę sveikino ir atminimo dovaną įteikė rajono meras Kęstutis Pakalnis. Maišiagalos parapijos klebonas palaimino atvykusius į šventę vaikus, žirgus, žemę, sodybos šeimininkę, pasidžiaugė moters altruizmu ir pagarba supančiam pasauliui.
Skaityti daugiau »

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Nėra senatvėje didesnės paguodos už žinojimą, kad tėvų visos jėgos atiduotos darbui, kuris niekada nepasens ir bus tęsiamas vaikų, o gal ir anūkų. Tokius žmones teko sutikti Juodės kaime, Jauniūnų seniūnijoje. Tai Julija ir Motiejus Kriveliai, Nepriklausomybės paskelbimo pirmaisiais metais atvykę iš Vilniaus, “atsikėlę” iš Pasvalio rajono tėvų žemę ir pradėję ūkininkauti, ėmęsi ekologinės žemdirbystės. Dabar visą veiklą perdavę jauniausiam sūnui Andriui. Andrius Krivelis, perėmęs ūkį pagal ankstyvą pensininkų tėvų pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, tapo jaunuoju ūkininku, besiverčiančiu avininkyste ir bitininkyste, vertu pagarbos ir pagyrimo žodžių.

Julija Krivelienė prisiminė 1995 metus, kai buvo ekologinių ūkių pradžia. Tuomet su vyru ieškodavo įvairiausių rūšių sėklų, atrado pastarnokus, kaliaropes, įvairiausias vaistažoles. Reikėjo išauginti ir pristatyti į Vilniaus parduotuves nedidelius kiekius ekologiškai išaugintų skirtingų daržovių. Krivelių ūkis sulaukdavo daugybės svečių iš sostinės, žurnalistų, netgi Anglijos ambasadorius buvo atvykęs apžiūrėti tinkamos sodybos Anglijos princui aplankyti. Deja, išgąsdino klaikus kelias į juodiečių sodybą ir princas neatvyko. Teko girdėti, kad tinkamos sodybos Lietuvoje nesurado, tad ekologinių produktų paroda princui buvo surengta Seime.  Skaityti daugiau »

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Graikų filosofas Diogenas yra pasakęs, jog tie žmonės, kurie laiko žirgus, turi pripažinti, kad greičiau jie tarnauja žirgams negu žirgai jiems. Kad tai tikra tiesa, galima įsitikinti apsilankius Levaniškių kaimo (Jauniūnų seniūnija) gyventojos Onutės Lėlienės sodyboje. Iš Vilniaus į nuošalų kaimą atvykusi moteris savo rankomis sukūrė ramybės oazę, įsigijo žirgų. Prieš aštuonerius metus nusipirkusi sodybą vaizdingoje vietoje prie Barskūnų tvenkinių, Ona Lėlienė ėmėsi darbo: mūrijo, statė, tvėrė, kasė, lyg maža skruzdėlytė po šapelį tempė viską, kad būtų gražu, jauku, patogu ir miela širdžiai jai pačiai, dukroms Genutei bei Jūratei, globotiniui Dariukui.

- Man nuo mažų dienų patiko žemės ūkio darbai, matyt, tėvų šaknys lėmė, kad mieste neradau savęs, o širdis atsigavo čia, tarp laukų, pievų ir gyvulių. Esu kilusi iš Ukmergės rajono, Bajorų kaimo, todėl sodybos ieškojau arčiau tėviškės ir netoli Vilniaus. Pasisekė – tiesiog Dievo palaima, – atvirauja Ona Lėlienė. Skaityti daugiau »

Žmogus tarp žmonių

Sakoma, kad žmogui nieko neįmanomo nėra. Jis gali tiesti kelius, statyti namus, auginti duoną, rūpintis artimaisiais. Retas talentas – gebėti patraukti kitus kurti, džiaugtis, linksmintis ir linksminti aplinkinius. Tokia Joana Kasparienė – Medžiukų kultūros namų direktorė, muzikantė, dainininkė, talentinga vadybininkė, 35 metus atidavusi muzikai, dainai, kaimo žmonėms, iš jų net tris dešimtmečius bendraujanti su Medžiukų krašto bendruomene. Skaityti daugiau »

Jie garsina mūsų rajoną

Apie ankstyvąją jaunystę Algimantas Kojis kalba nenoriai: – Toks mano likimas. Kas buvo – buvo. Nieko nepakeisi, todėl ir kalbėti neverta. Nemėgstu gyventi praeitimi. Galėjau tada į tą automobilį nesėsti, galėjo po avarijos man daug greičiau suteikti pagalbą, galėjo… Bet yra, kaip yra. Todėl nieko nekaltinu. Dabar man dvidešimt devyneri metai. Nuo pažąstų esu visiškai paralyžiuotas, nejaučiu nei liemens, nei kojų. Kaip po dalinės narkozės prieš kojų operaciją. Žinau, kad, nepaisant visokių stebuklų šiuolaikinėje medicinoje, toks būsiu visą gyvenimą, nes stuburo niekas nepakeitė ir nepakeis. Teko visko, išskyrus kalbėjimą, mokytis iš naujo. Iš naujo, ir gana sunkiai, mokiausi net rengtis, maudytis, praustis… Pasikeitė požiūris į gyvenimą, nes supratau, kad užsidaryti namuose visada suspėsiu, o dabar reikia gyventi, reikia nepasiduoti… Algimantas Kojis po traumos ir visų reabilitacijų pradėjo važinėti po stovyklas, kad išmoktų judėti, važiuoti invalido vežimėliu. Visas gudrybes perkando greitai. Netrukus per kelias minutes galėjo vežimėliu laiptais užšokti į trečią aukštą, dalyvauti spartakiadose, įveikti greičio ruožus… Laimėta gausybė prizų, diplomų. Bet Algimanto kelias į instruktoriaus darbą nebuvo lengvas. Lietuvoje susiformavęs toks požiūris – jei esi neįgalus, tai tikriausiai ne viskas gerai ir su tavo protu. Todėl įsidarbinti yra labai sunku. Vežimėlius gamina sveikieji, moko jais naudotis sveikieji, kurie tik teoriškai supranta, ką jaučia neįgalusis. O juk kiekvienas jaučia savaip. Gal todėl dauguma neįgaliesiems skirtos technikos yra nepatogi, su Lietuvoje pagamintais vežimėliais apskritai neįmanoma važiuoti. Skaityti daugiau »

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

ALGIS KRYŽANAUSKAS – Alionių pagrindinės mokyklos mokytojas, Širvintų krašto poetas, kraštotyrininkas, eilėraščių knygos “Dainuojanti viltis” autorius, Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos rinkinio “Ties rugsėjo taku” ir mokytojų poezijos rinktinės “Pabūk džiaugsmu” bendraautorius, ilgametis laikraščio “Širvintų kraštas” neetatinis korespondentas ir bičiulis, jaunųjų poetų ugdytojas. Tai talentingas, jautrus, subtiliai jaučiantis gamtą ir supantį pasaulį žmogus, kuriantis eiles apie gėrį, grožį, būties trapumą, akimirkos žavesį. Jis maloniai sutiko “Širvintų kraštui” papasakoti apie kūrybos pradžią, atsiradusį talentą, įkvėpimo džiaugsmą, nuveiktus darbus.

- Kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti? Ar sunku būti poetu, visiems žinomu žmogumi? Skaityti daugiau »

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Ten, kur Balžė savo vandenis gena į Kertušo ežerą, kur ilgesingas melodijas ošia tamsus eglynas, kur nuožulnus kalnas raudonuoja žemuogėm, o išpuoselėtas sodas nokina vaisius, gyvena Jadvyga Butkienė. Tai vienintelė belikusi nuošalaus Kruznių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoja.

- Esu seniausia kruznietė, man rudenį bus 87-eri, – maloniai pasakoja Jadvyga Butkienė. – Mūsų kaimas nebuvo didelis: dvi Katinų, trys Žvirblių šeimos ir viena Kasinsko. Šešios trobos, bet sugyvenom gražiai, nesipykom, Katinai Žvirblių neskriausdavo, vaikai kartu į Zibalų mokyklą vaikščiojom, pro Staškūniškio dvarą dažnai pasukdavom. Prisimenu ir dvarininką Parčiauską, bet pačiam dvare dirbti ir ponui tarnauti neteko. Nors iki Zibalų tiesiai per laukus tik 2 kilometrai, bet mes priklausom Kiauklių parapijai. Skaityti daugiau »

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Valentinas Griukanovas su žmona Janina gyvena Bagaslaviškyje. Jis – pensininkas. Sodyboje stebina tvarka. Sode vešliai lapoja žemaūgės obelaitės, gražiai nušienauta veja. Už ūkinio pastato – nemažas kruopščiai nuravėtų įvairiausių daržovių lysvių plotas. Jų eilės lygut lygutėlės, tarsi kareivių gretos per paradą. Šiltnamyje tuoj tuoj paraus pomidorai…

Įdomu, iš kur miestelyje atsirado šis jaunatviškai atodantis žmogus? Valentinas mielai sutiko atsakyti į kelis “Širvintų krašto” klausimus.

- Jūs gimėte ir mokėtės Rusijoje?

- Gimiau Briansko srityje. Mūsų kaimas, kuriame augau, įsikūręs tarsi pusiasalyje. Vienoje pusėje – Baltarusija, o kitoje – Ukraina, todėl ir vietinių gyventojų kalba šiek tiek keistoka – trijų kalbų mišinys. Mano gimimo data, tai lietuviško gėrimo “Trejos devynerios” pavadinimas – 39-09-09. Per karą buvau dar visai mažas, tačiau pamenu, kaip mus, vaikus, vokiečiai vaišindavo saldainiais. Tiesa, tai, ko gero, buvo ne vokiečiai, o čekai, nes sakydavo ne “kinder”, o “detki”. Baigęs vietinės mokyklos septynias klases, išvažiavau mokytis į Leningradą (Sankt Peterburgą). Ketverius metus mokiausi ir baigiau Leningrado mechanikos ir technologijų technikumą. Skaityti daugiau »