Tremtyje įgytas nuoširdumo jausmas ragina rūpintis aplinkiniais

Gydytoja Genovaitė Bagdonienė: „Turbūt vaikystėje patirtos negandos užgrūdino.“

Gydytoja Genovaitė Bagdonienė: „Turbūt vaikystėje patirtos negandos užgrūdino.“

Žvarboką gruodžio vakarą pasibeldžiau į širvintiškės, Mindaugo gatvės gyventojos Genovaitės Bagdonienės buto duris. Ant slenksčio pasirodžiusi jaunatviškai švytinti moteris pasiūlė užeiti ir sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklų laukimo džiaugsmą, Kūčių vakarą Sibiro platybėse bei kasdienius rūpesčius. Genovaitė Bagdonienė – Širvintų krašto žmonių labai gerai pažįstama Širvintų pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja odontologė, ji ir sumaniai namuose šeimininkaujanti žmona, mama, močiutė, netgi… bitininkė.

Kuo galėjo nusikalsti paprasti, darbštūs žmonės?

Kalėdos nugramzdina į praeitį liūdnus prisiminimus, verčia pamiršti buvusias nuoskaudas. Širdyje džiaugsmas maišosi su nepaaiškinamu ilgesiu, vis norisi prisiminti tai, kas buvo vaikystėje ten, toli nuo Lietuvos, Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Sujetichos gyvenvietėje. Ir šiandien, mintimis nuklydusi į praeitį, ponia Genovaitė sunkiai randa atsakymą, kodėl ji, mažytė trimetė mergaitė, su tėčiu Vincu Leliuku ir mama Milda Silinyte-Leliukiene, seneliais Vincu ir Elžbieta Leliukais, teta Elžbieta Leliukaite buvo ištremta iš Lietuvos? Kuo galėjo nusikalsti paprasti, darbštūs, biteles ir žemę mylintys žmonės? Kodėl likimas taip susiklostė, kad Genovaitės šeima iš Biržų rajono Jonavos kaimo gyvuliniuose vagonuose 1949 metų kovo 25 dieną buvo išvežta svetur?

Genovaitė Bagdonienė (centre) su tėveliais tėviškėje.

Genovaitė Bagdonienė (centre) su tėveliais tėviškėje.

– Mūsų šeima jau žinojo, kas yra tremtis, – prisiminimais dalijosi Genovaitė Bagdonienė. – 1947 metais jau buvo ištremta mano senelė, mamos mama Malvina Silinienė su mamos broliais Jonu ir Andriumi bei sese Irma. Jie visi buvo išvežti į Irkutsko sritį ir dirbo anglies kasyklose. Savo išvežimo dienos neprisimenu. Tik iš tėvų pasakojimų žinau, jog laksčiau aplink susirūpinusią šeimą ir džiaugiausi, jog kažkur važiuosime. Nesuprato tada maža vaiko širdis, kad laukia baisi kelionė į nežinią.

Genovaitė Bagdonienė sunkiai randa atsakymą, kodėl ji, mažytė trimetė mergaitė, buvo ištremta iš Lietuvos.

Genovaitė Bagdonienė sunkiai randa atsakymą, kodėl ji, mažytė trimetė mergaitė, buvo ištremta iš Lietuvos.

Ponia Genovaitė pasakojo, jog jų šeimos rengimąsi tremčiai prižiūrėjo labai jaunas stribukas. Jis pasirodė labai žmogiškas ir vis ragino namiškius pasiimti kuo daugiau maisto, šiltesnių drabužių, nes bus vežami ten, kur šalta. Pašnekovės teigimu, šeima turėjo ką tik šviežiai keptos duonos, todėl net keletą kepalų įsidėjo į kelionę, pasiėmė medaus, mėsos, turėjo galimybę vagone sušelpti tuos, kuriems iš gimtųjų namų nieko neleido pasiimti.

– Tądien, kai mus vežė, tėvelio nebuvo namuose, jis lankėsi pas seserį Biržuose, – artimųjų pasakojimus prisiminė Genovaitė Bagdonienė. – Tai tas jaunutis stribukas siūlė sugrįžusiam tėčiui bėgti, kad išvengtų tremties. Tėvelis nesutiko palikti šeimos ir išvažiavo kartu su visais. Mamytę išvežė besilaukiančią. Mūsų kaimynus tądien ištrėmė visai be nieko, neleido pasiimti jokio maisto, tai vaikiukas, išvežtas be pieno, netrukus mirė. Viename vagone vežė 10 šeimų, visi buvo labai draugiški, palaikė vieni kitus. Tėvai pasakojo, jog aš jau tuomet, važiuodama į Sibirą, vaikščiojau po vagoną su buteliuku ir visus „gydžiau“. Į Sibirą kratėmės apie mėnesį laiko. Žmonės labai susigyveno ir džiaugėsi bent tuo, kad svetimame krašte nebuvo išblaškyti.

Prie naujametinės eglutės tremtyje su mokytojais Marija Aleksandrovna ir Levu Ivanovičiumi.

Prie naujametinės eglutės tremtyje su mokytojais Marija Aleksandrovna ir Levu Ivanovičiumi.

Pašnekovė pasakojo, jog nuvežti į Sibirą lietuviai buvo apgyvendinti barakuose. Pradžia buvusi labai sunki, puolė ligos, kamavo badas, šaltis, neįprastas klimatas.

– Iš karto prasidėjo ligos, užsikrėtėme vieni nuo kitų, – kalbėjo buvusi tremtinė, – apie mane, sunkiai sergančią mergytę, daktarai sakė, kad ilgai gyvensiu, jeigu pasveiksiu. Ilgai sirgau, bet pasveikau. Turbūt vaikystėje patirtos negandos užgrūdino. Jeigu miegodavome prie lango, tai net plaukai prišaldavo. Barakuose gyvenome dvejus metus, paskui persikėlėme į naujai pastatytus namus. Tėvelis buvo geras meistras, jis papildomai statydavo namus ir kitiems, kad galėtų išlaikyti didelę šeimą. Sibire gimė seserys Irena ir Dana, broliai Petras ir Antanas. Mūsų gyvenvietėje gyveno daug rusų ir ukrainiečių tremtinių. Lietuvius visi labai gerbė, tik mokykloje mus vadindavo „niemcais“, net mokytoja Marija Aleksandrovna mergaites paleisdavo anksčiau, kad įpykę berniukai sniege neišvoliotų.

Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakulteto absolventai (Genovaitė Leliukaitė-Bagdonienė pirmoje eilėje pirma iš dešinės).

Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakulteto absolventai (Genovaitė Leliukaitė-Bagdonienė pirmoje eilėje pirma iš dešinės).

Ponia Genovaitė sakė, kad statybinių medžiagų aplinkui buvo sočiai, todėl nagingas tėvelis prie namo surentė tvartą, jame augino dvi ožkas ir paršelį.

– Aš ir mano broliai bei sesės užaugome maitinami ožkos pienu, – šypsojosi pašnekovė. – Ožkas ganydavo kaimynas, jis ryte išvarydavo bandą gyvulių į mišką, vakare grąžindavo šeimininkėms. Mama privalėjo dirbti medžio apdirbimo kombinate, todėl namus ir vaikus prižiūrėjo močiutė.

Įspūdžiai liko visam gyvenimui

Genovaitės Bagdonienės atmintyje išlikęs vaikystės prisiminimas: gili žiema, šaltis, tremtinių barakai ir… Kalėdos. Įsimintiniausia liko, kai mama Kūčių dieną puošdavo eglutę, kabindavo saldainius. Po Kalėdų tuos skanėstus buvo galima nusikabinti ir suvalgyti, o prisiminimui likdavo popieriukas. Pasak pašnekovės, ji ir dabar Kalėdų eglutę puošia tik šventės išvakarėse, iš anksto nekabina jokių puošmenų.

– Gyvenimo Sibire pradžia buvo sunki, – sakė ponia Genovaitė. – Lietuvoje likę artimieji nelabai ką turėdavo atsiųsti, nes patiems čia buvo striuka. Senelis kažkur eidavo ir stovėdavo didžiulę eilę, paskui grįždavo, pasiimdavo mane ant pečių ir abu gaudavome dvigubą duonos davinį. Prieš pat Kalėdas būdavo organizuojamos šventinės pamaldos, tremtinys kunigas aukodavo Mišias, paskui laužydavome iš Lietuvos gautą aplotkėlę ir kiekvienas grįždavome į savo namus. Kiekviena šeima prie Kūčių stalo sėsdavo atskirai.

Moteris pasakojo, jog vaikystėje išgyventi įspūdžiai palikę visam gyvenimui. Ir šiandieną Genovaitė prisimenanti mokyklinius metus Sibire:

Širvintų medikai (pirmoje eilėje ketvirta iš dešinės Genovaitė Bagdonienė).

Širvintų medikai (pirmoje eilėje ketvirta iš dešinės Genovaitė Bagdonienė).

– Kai nuėjau į pirmąją klasę, mokėjau tik du žodžius, žinojau, ką reiškia „siest“ ir „vstat“. Paskui labai greitai pramokau ir tapau pirmūne. Ypač mokykloje laukdavome eglutės, tuomet gaudavome saldainių maišelį, o kartą buvo netgi apelsinas. Skurdžiai gyvenančių tremtinių vaikams tai buvo didžiulis džiaugsmas. Sibire lietuviai nepamiršo maldos. Mane ir mano draugę Elytę Lapinskaitę-Grubienę tremtinys kunigas mokė poterių, mama iš marlės pasiuvo baltą suknelę ir tremtyje priėjau Pirmosios Komunijos.

Tremtiniai buvo įpratę elgtis santūriai

1960 metų balandžio mėnesį Genovaitė su tėvais ir seneliais grįžo į tėviškę. Šeima iš tremties galėjo grįžti ir anksčiau, buvo reabilituota, bet neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, todėl dvejetą metų dar vargo Sibire.

– Mano mamos mamą su dėdėmis ir teta anksčiau išvežė, jie anksčiau ir sugrįžo, – sakė Genovaitė Bagdonienė. – Deja, be leidimo gyventi Lietuvoje. Sugrįžusi iš tremties, mano senelė iš mamos pusės su vaikais apsigyveno Latvijoje, netoli sienos esančioje Bauskėje. Mes irgi ilgai negavome leidimo gyventi Lietuvoje, todėl delsėme ir į tėviškę grįžome tik 1960 metų pavasarį, kai žydėjo sodai. Laiminga tremtis buvo, nes Sibire iš didelės mūsų giminės niekas nemirė, sugrįžome visi gyvi. Pamatęs Lietuvos žemę, graudžiai verkė senelis. Mus Biržų stotyje pasitiko tėvelio broliai ir seserys. Visi tarėsi, kur tiek žmonių apgyvendinti.

Pašnekovė pasakojo, jog, grįžusi į Lietuvą, jau buvo 14 metų mergaičiukė. Tėviškėje buvo įkurtas Biržų rajono veterinarijos ligoninės stacionaras, name gyveno veterinarijos gydytojas su šeima ir sanitarė. Leliukų šeima nerado vietos, kur visi galėtų prisiglausti. Vasarą gyveno pas gimines, o rudeniop reikėjo ruoštis į mokyklą.

– Mamytė, likus mėnesiui iki rugsėjo, kreipėsi į rajono partijos komitetą, – mamos ryžtą prisiminė ponia Genovaitė, – kad leistų gyventi savo namuose. Ji tokią teisę iškovojo: mums leido gyventi dviejuose kambarėliuose. Kaimynas tėveliui davė bičių avilį sakydamas: „Vincuk, čia tavo bitelės, kurias palikai prieš tremtį.“ Tėvelis vėl ėmėsi bitininkystės, jau turėjome savo namus ir galėjau lankyti Legailių vidurinės mokyklos VII klasę. Mes, tremtiniai, buvome įpratę tylėti, savo rūpesčių neviešinti, elgtis santūriai. Nors ir buvome reabilituoti, bet į mus vis dar žiūrėdavo kreivai. Nei tėvelis, nei mama niekada pykčio nelaikė, su niekuo nekonfliktavo.

Grįžusiai iš Rusijos Genovaitei teko mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai. Per vasarą, mokytojos padedama, mergaitė pramoko, pirmąjį trimestrą buvo neatestuota, bet vėliau gimtoji kalba sekėsi labai gerai.

– Legailiuose penketais baigiau 11 klasių, – šypsojosi ponia Genovaitė. – Jokių trukdžių stojant į Kauno medicinos institutą nebuvo. Mokslai sekėsi.

1970 metais, baigusi studijas, Genovaitė Bagdonienė atvyko į Širvintas.

– Labai norėjau į Panevėžį, – juokėsi pašnekovė. – Drauge studijavęs gydytojas Jonas Rimantas Kadžys išgyrė Širvintų miestą, nes čia akių ligų gydytoja jau dirbo jo žmona Rimutė. Tuomet poliklinikai reikėjo dviejų stomatologų, atvažiavau pasmalsauti, patiko ir vyr. gydytojas Vladas Usonis mane priėmė. Po savaitės atvykęs kolega Kadžys buvo paskirtas į Musninkus.

Kūčių vakarą įprasta aplankyti mamą

Su mama.

Su mama.

Gražiai šiandien gydytoja Genovaitė Bagdonienė gyvena, su vyru rūpinasi tėvelio paliktomis bitelėmis, širvintiškių yra mylima už mokėjimą bendrauti, už gebėjimą išklausyti ir suprasti negaluojantį žmogų. Galbūt tremtyje įgytas nuoširdumo jausmas, atjautos puoselėjimas ir šiandien neleidžia nurimti, ragina domėtis supančiu pasauliu, džiaugtis vyru Stasiu, sūnumis Modestu ir Evaldu, marčiomis, anūkėliais Mantvydu, Judita ir Vincu.

Kūčių vakarą visą Genovaitės Bagdonienės šeimą lydės šventumo nuotaika. Pasak pašnekovės, visa plati giminė suvažiuos pas mamą į Biržus. Mamos namuose susėdusių prie šventinio stalo širdys pražys gerumo, nuoširdumo ir meilės artimam žmogui žiedais. Visiems geros valios Širvintų krašto žmonėms artėjančių Kalėdų proga gydytoja Genovaitė Bagdonienė linki sveikatos ir kuo daugiau optimizmo. Tegul Kalėdų rytas aušta baltas, saulėtas ir kupinas vilties.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Genovaitės Bagdonienės asmeninio albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

5 Atsakymai į “Tremtyje įgytas nuoširdumo jausmas ragina rūpintis aplinkiniais”

  1. LiV parašė:

    Nuoshirdus straipsnis apie nuostabia Moteri!

  2. Ne parašė:

    Niekur nieko nereikia vežti- jei kas sako, kad jam prie ruso buvo geriau, tai taip ir buvo. Ne visiems dabar gerai, ne visiems tada buvo gerai.Sveikatos ir sėkmės gydytojai asmeniniame gyvenime.

  3. taip parašė:

    Labai gera gydytoja.

  4. TAIP parašė:

    – tie kas sako kad prie ruso buvo geriau reikia išvežti į sibirą anglių kast ……….

  5. agalas parašė:

    gera gydytoja

Comments are closed.

scroll to top