Šešiasdešimt pirmus metus – bendru gyvenimo keliu

Širvintose gyvenantys Albina ir Eugenijus Martinkai praėjusių metų rugsėjo 10-ąją šventė deimantines vestuves. Tai 60 metų santuokinio gyvenimo sukaktis.

Retai sutinkamos laimingos poros, kurios sulaukia tokių metų vienoje šeimoje. Dažniausiai tai nuoširdžiai vienas kitą mylintys ir išmintingi žmonės, kurių jausmai suteikia jėgų, drąsos ir energijos išgyventi kartu. Ne veltui deimantas yra tvirtumo ir laimės simbolis, todėl ir deimantinės vestuvės liudija tvirtą šeimyninę laimę. 60 metų vedybinio gyvenimo sukaktis – tai vienos iš pačių garbingiausių metinių. Albinos ir Eugenijaus Martinkų bendro gyvenimo kelyje per 60 metų būta visko, bet, kaip sako patys sutuoktiniai, džiaugsmo ir gražių akimirkų jie patyrė gerokai daugiau: išauginti ir išmokslinti sūnus Darijus ir dukra Ingrida, sulaukta anūkų Karolinos, Tautvydo ir Sandros, labai daug dirbta, daug siekta ir pasiekta. Gyvenimo planas įvykdytas su kaupu, o apie ateitį sutuoktiniai kalba labai optimistiškai, kaip patys teigia, dabar labiausiai trūksta proanūkių.

Įsižiūrėjęs dailią muzikalią merginą iš Radviliškio rajono

Eugenijui Martinkai 2024-ųjų sausis ypatingas: per Tris Karalius šventė labai gražų 80 metų jubiliejų. Jubiliatą sveikino ne tik šeimos nariai, giminaičiai, buvę bendradarbiai, bet ir sveikinimus atsiuntė rajono vadovybė. Pasak jubiliato, smagu, kad nepamiršo. Kai tiek gražių gyvenimo dešimtmečių nugyventa, smalsu sužinoti, kas už jų slypi. Eugenijus prisipažino, jog prieš daugiau nei 60 metų, dar nė dvidešimties neturėdamas, Širvintų kultūros namuose nusižiūrėjo labai gražią, talentingą, akordeonu grojančią jauną buhalterę Albiną, pagal paskyrimą į Širvintų sviesto gamyklą atvykusią iš Radviliškio rajono. Pasak Eugenijaus, matyt, tokia Dievo valia buvusi, kad žmoną muzikantę išsirinkęs ir abu gražiai gyvenimą nugyvenę.

Paklaustas, kokios buvusios piršlybos, kokios vestuvės, Eugenijus, tepasakęs, kad nekuklu girtis, sužiuro į žmoną Albiną. O žmona visą tiesą išklojo.

-Tai labai rūpestingas, nuoširdus ir darbštus žmogus, – sakė Albina Martinkienė. – Susipažinome 1962 metų rugsėjo 9 dieną. Tą dieną labai gerai prisimenu, buvo šokiai, aš grojau akordeonu, Širvintų jaunimas šoko, o po šokių prisistatė išvaizdus jaunuolis. Jis man iškart patiko, metus draugavome, o po metų ir vienos dienos vestuves atšokome. Kuklios mūsų vestuvės buvo, bet gražios, o piršlybos ypač įsimintinos.

Albina pasakojo, jog buvo tėviškėje, su tėvais, seserimis ir broliu vakarojo bei spaudė obuolių sultis, kai išgirdo sodybos kieme šulinio svirtį girgždant ir kibirą barškant. Pasirodo, tai buvo Eugenijus, kuris kažkokiu būdu iš Širvintų nuvyko į Panevėžį, iš Panevėžio į Smilgius, o iš Smilgių – septynis kilometrus pėsčias ėjo iki Albinos gimtojo Dapšionių kaimo. Kelio nežinojo, vėlyvą vakarą pakeleivių klausinėjo, nors labai ištroško, bet Albinos tėvų namus surado. Ryžtingas ir atkaklus Eugenijus visada buvo. Visa Albinos šeimyna išpuolė tą vakarą pasižiūrėti vėlyvo svečio. O Eugenijus po ilgos kelionės paėmė Albiną ant rankų, nešė per kiemą ir pasiūlė keliauti bendro gyvenimo keliu. Tokios romantiškos buvusios piršlybos. Pasak Albinos, jos brolis ir seserys, sužavėti tokiu jaunuolio apsilankymu, tepasakė: „Griebkim šitą stipruolį, tegul jis visą gyvenimą ant rankų tenešioja.“

-Taip visą gyvenimą savo žmoną ant rankų ir nešiojau, – džiaugėsi Eugenijus. – Gražų gyvenimą nugyvenome, 60 metų kartu. Kai pagalvoju, tai pats gražiausias buvo trečias gyvenimo dešimtmetis: vestuvės, jaunystė, daug sveikatos, gimė vaikai. Malonu prisiminti.

Martinkų vestuvės buvo Albinos tėviškėje. Jaunieji su piršliu Kostu Adžigausku – Širvintų sviesto gamyklos direktoriumi – ir svočia Brone Grigaliūniene – nuostabia Albinos drauge – vyko į Smilgių (Panevėžio rajonas) bažnyčią tuoktis. Pasak sutuoktinių, tai buvo graži 1963 metų rugsėjo 10-oji.

Sportiškas jaunuolis iš Širvintėlių

Pats Eugenijus – širvintiškis, gimęs ir augęs Širvintėlių kaime, baigęs Širvintų vidurinę mokyklą, 4 metus studijavęs prestižinėje Leningrado priešgaisrinėje techninėje mokykloje, po studijų dirbęs priešgaisrinės priežiūros inspekcijoje.

-Visuomet prisimenu darbo metus, – prisiminimais dalijosi Eugenijus. – Įdomus buvo darbas, ne kabinetinis. Teko dažnai važinėti po objektus, inspektuoti kolūkius, tarybinius ūkius, viso rajono įstaigas, statybas. Tekdavo dalyvauti valstybinėse komisijose, tikrinti priešgaisrinę saugą, bendradarbiauti su Projektavimo instituto architektais, derinti projektus.
Pašnekovas ilgai pasakojo apie darbo specifiką, atsakomybę, sutiktus žmones, puikius bendradarbius. Eugenijus ir šiandien geru žodžiu mini Vytautą Burlėgą, Algirdą Stimburį, Ipolitą Vaškevičių, Bronislovą Markevičių – buvusius labai energingus profesionalius gaisrininkus; Juozą Salicką, Rimą Vytėną, Rimą Lisauską, Arkadijų Venslauską – buvusius veiklius inspektorius. Prabėgę metai gerų bendradarbių apsupty – tai lyg įrodymas, jog be žmonių bendrijos vienas pats žmogus išgyventi negali.

Gerus žmones visi gerbia ir myli

Albina Martinkienė kilusi iš Radviliškio rajono, iš gausios 5 seserų ir 1 brolio šeimos. Pasak pašnekovės, tėvai nuo mažų dienų lenkė prie darbų, todėl visko iš mažens išmokusi.

Aš ir dabar darbo nebijau, – sakė Albina. – Laikome 23 vištas ir gaidį. Mane vištos myli, o su manimi elgiasi kaip cirko artistės. Aplankytos, gavusios lesalo, būdamos sočios, jos ir paskraidyti užsimano, ir ant rankų nutupia, ir prisiglaudžia, ir kiaušinių gausa džiugina. Kažkur skaičiau, kad visokie gyviai gerus žmones myli.

-Abu su broliu Darijumi Mamytę ir Tėtį labai mylime, – džiaugėsi dukra Ingrida. – Močiutę ir Dieduką labai myli visi trys anūkai. Tautvydas gyvena Lietuvoje, todėl būna namie dažnai, o Sandra ir Karolina kalbina, linksmina nuotoliniu būdu, kai grįžta į Lietuvą, šildo dėmesiu. Mamytė ir Tėtis nepaprastai mus visus myli, mes tai visada jaučiame, o Jų šilumą bei meilę labai branginame. Tėvelius ir mus supa daug gerų žmonių, platus nuoširdžių giminių ratas, turime draugiškus kaimynus. Mamytei ir Tėčiui norėtume palinkėti ilgų gyvenimo metų, svarbiausia, sveikatos ir Dievulio palaimos.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Martinkų šeimos albumo

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite vasario 2 d. laikraščio numeryje.