Spalio 15-ąją paminėjome Pasaulinę baltosios lazdelės dieną. Mūsų šalyje ji pradėta minėti nuo 1992 metų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tapo Pasaulio aklųjų ir silpnaregių sąjungos nare.
Daugelis daugiau ar mažiau įsivaizduoja, su kokiais iššūkiais susiduria aklieji ir silpnaregiai. Juk tereikia užsimerkti ir pabandyti pasivaikščioti po savo namus, kiemą. O jei pro vartelius, į gatvę?…
Pirma mintis, galinti ateiti į galvą, yra ta, kad gyvenimas smarkiai pasikeičia. Netekus regos, daugelio įprastinių veikų tektų atsisakyti. Akimirksniu įprasta dienotvarkė susitrauktų iki kambario, kiemo. Nors matome, kad daugėja akliesiems ir silpnaregiams pritaikytų vietų, tačiau jos viso to, kas buvo, nepakeis. Regos praradimas keičia ne tik dalykinę veiklą, bet ir mūsų laisvalaikį, susiformavusius pomėgius.
Vis dėlto 46-mečio Karolio Verbliugevičiaus gyvenimo pavyzdys rodo, kad daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus, atsidūrusio tokioje situacijoje. Net netekus regos, galima susikurti kasdienes veiklas ir pasiekti rezultatų tokiose srityse, kuriose, atrodytų, akliesiems ir silpnaregiams mažokai šansų.
Karolis patikino, kad dabar aklieji ne tik žaidžia futbolą, bet ir lauko tenisą, slidinėja kalnuose. Šios sporto šakos jau yra pritaikytos akliesiems, jų taisyklės daugiau ar mažiau skiriasi, tačiau net regėjimo netekę žmonės gali save išreikšti tose sporto šakose, kuriose esame įpratę matyti reginčiuosius. Juk kaip aklasis žinos, kur rieda kamuolys? Ar kur yra vartai, į kuriuos reikia pataikyti?
Žino. Kaip ir golbole, yra sukurti garsą skleidžiantys kamuoliai, už priešininkų vartų stovi komandos narys ir šūkauja, o pagal balsą žaidėjai žino, kurion pusėn reikia smūgiuoti.
Karolis Verbliugevičius gali drąsiai save laikyti širvintiškiu. Jo mama, Nijolė Marija Chadauskaitė, kilusi iš Širvintų, čia Karolis ne tik gimė, bet ir vasarodavo pas senelę. Karolio tėtis – žinomas fotomenininkas Liudas Verbliugevičius, kurio nuotraukomis prieš keturis dešimtmečius buvo iliustruota pažintinė knygelė apie Širvintų rajoną. Važiuodamas į uošviją, viešėdamas pas uošvę ar žmonos seserį ir brolį, Liudvikas (taip jis save mėgsta įvardyti) būtinai atsiveždavo vaikus. Turgaus (dabar – Jaunimo) gatvėje gyvenęs uošvis Zdislovas Chadauskas mirė dar palyginti jaunas, tad našlė Stefanija Katinaitė-Chadauskienė labai laukdavo anūkų, svečiams surengdavo gausias vaišes. Lankydamasis pas bobutę, Karolis pažino Širvintų gatves, užsukdavo pas tetą Ireną Vaitkevičienę Savanorių gatvėje, su ten gyvenančiu pusbroliu Gintaru sužvejojo pirmąsias žuveles Širvintų „mariose“. Gintaro tėtis Marijonas dirbo tolimųjų reisų vairuotojų. O daugiabutyje šalia savivaldybės gyveno dėdė Vytautas Chadauskas su žmona Aldona.
Širvintose Karolis turėjo ir pusbrolių, ir pusseserių.
Taip jau atsitiko, kad gražiausiais jaunystės metais devyniolikametis Karolis Verbliugevičius pateko į eismo įvykį ir prarado regėjimą. Iki tol 11 metų lauko tenisą žaidusiam jaunuoliui tai reiškė, kad teks atsisveikinti su pamėgta sporto šaka. Daugelį metų tik Karolio atmintyje ir sapnuose po teniso kortą skraidė kamuoliukas, kurį jis atmušinėjo. Karolis sako, kad sapnuose vis dar mato.
O ir sportą gyvenime pakeitė kita veikla. Teko mokytis gyventi tamsoje, atrasti naujas technologijas, kurios veržėsi į mūsų gyvenimą. Karolis puikiai įvaldė neregiams pritaikytą kompiuterį, prisidėjo adaptuojant programinę įrangą, mokėsi pats ir kitiems demonstravo, kad neregiai gali puikiai dirbti kompiuteriu.
Vieną dieną Karolis iš pažįstamos tenisininkės išgirdo egzistuojant neregių tenisą. Iki tol apie šią sporto šaką nieko negirdėjęs, Karolis internete surado informacijos, o ją įvertinęs ir užsidegė noru išbandyti save šioje sporto šakoje. Juk seni įgūdžiai niekur nedingo!
Kaip ir minėtas neregių futbolas, taip ir jiems pritaikytas tenisas turi panašių bruožų, bet yra ir skirtumų.
- Pats žaidimo principas, pagrindinės taisyklės, taškų skaičiavimas tas pats, tik kai kurios detalės pritaikytos mums. Pirmiausia, skiriasi kamuoliukas. Jis didesnis, minkštesnis ir skleidžia garsą, mat jo viduje yra dar vienas kamuoliukas, į kurį įdėta garsą skleidžiančių detalių. Tai lyg vaikiškas barškutis, kuris atsimušdamas skleidžia garsą. Mums leidžiama atmušti tris kartus aikštelėje atsimušusį kamuoliuką. Tai nutikus pirmą kartą, neregys gali susiorientuoti, kurioje pusėje nuo jo yra kamuoliukas. Atsimušus antrą kartą, jis gali nuspėti skriejimo kryptį. Taip galima atspėti, kur lekia kamuoliukas ir jį atmušti. Teniso raketės yra tos pačios, o štai kortas yra dvigubai trumpesnis, kaip pusė įprastos aikštelės. Kiek pažemintas korto tinklas, – aiškina Karolis ir sako, kad neregių tenisas dažniausiai žaidžiamas salėje, kadangi lauke dėl vėjo ir triukšmo sunkiau girdėti kamuoliuką. Žaisti neregių tenisą galima bet kurioje salėje, faktiškai – kiekvienoje mokykloje, o treniruotis pačiam galima bet kur. Vilniuje, kur Karolis gyvena, nėra sunku rasti salę, tik ji daugiau ar mažiau kainuoja. Jam skirtos dvi nemokamos valandos per savaitę Balžeko teniso akadimijoje. Tenisininko Ričardo Berankio treneris Remigijus ir jo sūnus Arūnas Karolį puikiai žino iš vaikystės ir paauglystės, todėl paremia leisdami nemokamai sportuoti. Kitur jis moka pagal sutartis.
Išsiaiškinęs neregių teniso taisykles, Karolis Verbliugevičius faktiškai tapo šios sporto šakos krikštatėviu Lietuvoje. Sukvietė likimo draugus ir pristatė šį žaidimą. Atsirado susidomėjusių, kai kurie sportuoja iki šiol. Karolis susisiekė su sporto organizacijomis užsienyje, sužinojo apie rengiamas varžybas, reikalavimus, inventorių. Pirmąsyk 2022 metų rugsėjį su tenisininku Povilu Krapiku išvažiavo į draugišką turnyrą Lenkijoje, Sopote, o šio rugpjūčio pabaigoje debiutavo ir Birmingame (Jungtinėje Karalystėje) vykusiose Pasaulio aklųjų sporto žaidynėse.
Į aklųjų tenisą („Blind teniss“) lietuvis Birmingame įsiveržė lyg Širvintų viesulas, jo vaikystės metais praūžęs per mūsų miestelį. Karolis tarp 14 įvairių šalių atstovų nukeliavo iki finalo, kuriame nusileido Pakistano sportininkui. Trečias Pasaulio aklųjų sporto žaidynėse – Indijos tenisininkas.
Žaidynėse iškovotas sidabras apskritai yra pirmasis trofėjus, kurį Lietuvos aklieji yra iškovoję šioje sporto šakoje. Antrojo laukti ilgai nereikėjo. Pakeliui iš Birmingamo Karolis Verbliugevičius užsuko į Lenkiją, kur jau kitą dieną Krokuvoje prasidėjo Pasaulio aklųjų teniso čempionatas. Varžybose vėl teko susidurti su Birmingame jį nuskriaudusiu pakistaniečiu. Šįsyk su juo likimas Karolį suvedė pusfinalyje, bet dar vieną pralaimėjimo kartėlį pasaldino mažajame finale iškovotas bronzos medalis. Į Lietuvą Širvintose gimęs sportininkas parvežė net du aukščiausio rango varžybų medalius.
Varžybose lietuvis dalyvavo lydimas trenerio Aido. Aklųjų teniso sporto vystymui Lietuvoje įsteigtas neįgaliųjų sporto klubas „Blind Sport Lt“. Be Aido Danilovo, klube treniruoja Laura Radzevičiūtė, Vytenis Makauskas.
Pasidomėjus apie Lietuvos situaciją, Karolis sako, jog prieš COVID pandemiją pasaulyje dominavo tenisininkas iš Japonijos. Tai supranti sužinojęs, kad aklųjų ir silpnaregių lauko tenisas buvo adaptuotas 1984 metais studento iš Japonijos Miyoshi Takei, kuris sukūrė taisykles ir kamuoliuką, skleidžiantį garsą. Jau 1990 metais įvyko pirmosios oficialios varžybos Japonijoje, o dabar daugelyje pasaulio šalyse vyksta įvairaus lygio varžybos, įskaitant ir pasaulio čempionatus.
Tarp stipriausių sportininkų buvo žaidėjų iš Europos, Pietų Amerikos, Azijos. Dabar, po priverstinės pertraukos, į sporto aukštumas pakilo varžovas iš Pakistano. Tiesa, jis tik atstovauja Pakistanui, o gyvena Jungtinėje Karalystėje. Anglija yra neįgaliųjų sporto pradininkė pasaulyje, čia sukurta gera infrastruktūra, puikios sąlygos treniruotis ir sportuoti, sportas masiškesnis ir prieinamesnis neįgaliesiems, tarp jų ir akliesiems. Lietuviams sunku varžytis ir pagal finansus, ir pagal sporto bazes, ir pagal lėšas, ir pagal entuziastų skaičių. Nepaisant to, pirmasis trofėjų derlius stebina. Karolis Verbliugevičius nekantriai laukia paskelbiant naujo reitingo, kuriame tikisi užkopti į antrą vietą pasaulyje tarp neregių tenisininkų.
Yra kelios kategorijos, kuriose gali varžytis neregintys ar silpnai matantys sportininkai, bet visi jie oficialiai varžytis gali tik savo kategorijose.
Iš pokalbio galima susidaryti vaizdą, kad tenisas, ko gero, yra pagrindinė sporto šaka, kuria gyvena Karolis Verbliugevičius. Bet yra ir daugiau rungčių. Kaip sakė jo tėvas Liudvikas Verbliugevičius, sūnus „kaip žuvis vandenyje jaučiasi ant vandens slidžių, ant banglentės“, taip pat varžosi … kalnų slidžių slalome. „Daug kas netiki,“ – pridūrė Liudvikas…
O kaip tuo patikėti?! Jei dar galima įsivaizduoti, kaip aklieji salėje „iš klausos“ mušinėja kamuoliuką, sunku suvokti, kaip neregintys žmonės slidėmis pasileidžia nuo kalno ir net vinguriuodami apšliuožia privalomas kliūtis?!
- Per treniruotes ar pramogai slidinėjama taip: priekyje slidėmis nuo kalno leidžiasi vedlys, paskui kurį už kelių metrų leidžiasi neregintis sportininkas. Abu slidininkai palaiko nuolatinį radijo ryšį. Vedlys praneša apie kliūtis, pasako, į kurią pusę sukti, kur laukia nuokalnė ir pan. O varžybose jau viskas kitaip: vedlys slidėmis leidžiasi su garso kolonėle, pritvirtinta jam prie nugaros. Leisdamasis, jis, tarsi lenktyninio automobilio šturmanas, pasakoja legendą – informuoja, kur varteliai, iš kurios pusės juos reikia apšliuožti, ir pan. Įkandin šliuožiantis sportininkas jo klausosi, intuityviai įvertina atstumą, situaciją ir vykdo komandas, – paaiškino Karolis.
Jis prisipažino, kad kol kas kalnų slidinėjime negali pasigirti pasiekimais. Dar gyvenama pagal olimpinį principą – svarbu ne pergalės, o dalyvavimas! Aklųjų kalnų slidinėjime dominuoja sportininkai iš kalnuotų šalių, kur neregiai gali nuolat treniruotis. Lietuvoje juk sniego būna trumpai, vietų treniruotis mažai, sąlygos ne tokios, o važinėti į kalnus kainuoja brangiai. Sportininkui tenka susimokėti ne tik už save, bet ir už vedlį. Juo, suprantama, tapti bet kas negali. Juk tenka ieškoti slidininko, nupirkti jam bilietus, apgyvendinti, maitinti, dar ir sumokėti už jo paslaugas, kadangi tuo metu jis negauna pajamų iš įprastos veiklos.
Karolis sakė, kad labai norėjo dalyvauti 2022 metais vykusiose Pekino paralimpinėse žiemos sporto žaidynėse, tačiau ta svajonė neišsipildė. Sako, pritrūko treniruočių, laiko, varžybinės patirties, dėl to neįvykdė normatyvų. Žodžiu, „sąžiningai nepateko į Pekiną“.
Dabar Karolis Verbliugevičius tikisi 2026 metais nuvykti į Italiją – paralimpiečiai rinksis Milane ir Kortinoje d’Ampece. Čia tais metais vyks tradicinės olimpinės žiemos žaidynės, o paskui startuos paralimpiečiai.
Alpėse įsikūręs Kortina d’Ampecas yra garsus Italijos kalnų kurortas, kuriame 1956 metais vyko VII žiemos olimpinės žaidynės. Galbūt Karolis taip pratęs savo pažintį su olimpinėmis trasomis, mat jo jau dalyvauta tarptautinėse varžybose Norvegijoje, Lilehameryje, kur 1994 metais vyko XVII žiemos olimpinės žaidynės.
Pokalbio metu dažniausiai tarp eilučių nuskambėdavo, kad neregių sportas nėra pigus. Karolis to labai neišryškino, ir dėl to nesiguodė. Tik prasitarė, kad daugiausia sportuoja savo lėšomis, kurias užsidirba verslininkaudamas. Kaip jau užsiminėme, netekęs regėjimo Karolis įvaldė darbą kompiuteriu, tačiau pastangos susirasto kokį nors administracinio pobūdžio darbą buvo bevaisės. Tuomet, prieš du dešimtmečius, dar neatsirado pasiryžusių įdarbinti neregintį žmogų, nors tokį darbą šis ir sugebėtų dirbti. Pabendravęs su pažįstamais aklaisiais, kuriems taip pat sunkiai sekėsi ieškotis veiklos, kilo mintis apie savo masažo saloną. Taip Vilniuje atsirado kelių masažo salonų tinklas „Matančios rankos“, kuriame dabar darbuojasi masažų ir mankštų ekspertai. Karolis Verbliugevičius ėmėsi vadybos, draugai – masažo. Profesionalus kineziterapeuto – mankštos specialistas diagnozuoja negalavimas, konsultuoja. Du salonai sostinėje veikia Gedimino prospekte ir Šeimyniškių gatvėje.
Pamažu atsirado ir kitų įvairių idėjų, kurios įgyvendinamos ir ateina pas mus.
- Pradėjęs bendrauti su kitais neregiais, daugiausia užsienyje, atkreipiau dėmesį, kad jie turi įvairių prietaisų, palengvinančių neregių gyvenimą. Sakykime, yra prietaisas, kuris gali pasakyti balsu, kokios spalvos yra daiktas. Ar mums įprasta matavimo ruletė, kuri balsu pasako, kokio ilgio matuojama atkarpa. Čia tik keli pavyzdžiai… Aha, ir man tokio reikia, – ne kartą nuspręsdavau. Pradėjau domėtis, kur tai įsigijo, ką tie prietaisai gali, kiek kainuoja. Įsigijęs supažindindavau su jais draugus, šie irgi užsigeisdavo. Taip gimė sumanymas juos importuoti į Lietuvą. Užmezgėme kontaktus su gamintojais, tapome dileriais. Paskui atsirado poreikis adaptuoti, pritaikyti kalbą. Atradome daugiau įvairių priemonių, galinčių pasitarnauti ne tik akliesiems, – sakė Karolis.
Šalyje populiarėja reljefiniai-taktiliniai modeliai ar stendai, atvaizduojantys konkrečią vietovę, objektą, pastatą ar pan. Keliaudami, ko gero, esate panašių dalykų matę. Jų galima aptikti muziejuose, parodų salėse, lankytinuose objektuose. Aklieji juos liesdami sužino, kaip tikrovėje atrodo, sakykime, bažnyčia ar aikštė su pastatais. Tai yra Karolio įmonės, prekiaujančios priemonėmis neįgaliesiems, veikla.
Karolis prisipažino, kad greitai panašus modelis turėtų atsirasti ir Širvintų centre, yra pageidavimas tokį įrengti ir Kernavėje. Juk neregiui daug lengviau būtų įsivaizduoti, kas yra piliakalniai, kaip jie išsidėstę, kokio dydžio, lyginant su aplinkiniais objektais. Karolis sako, kad šie modeliai labai patinka ir regintiesiems, ypač vaikams, nes padeda lengviau orientuotis vietovėje.
Pasidomėjus, ar Karolis turi keturkojį vedlį, kuris taip pat padėtų gyvenime, nustebau išgirdęs, kad Lietuvoje tai vis dar neįgyvendintas dalykas. Pasirodo, kovojant už keturkojų teises ir visai Lietuvai rodant, kaip žiauriai elgiamasi su mūsų mažaisiais draugais, per tris Nepriklausomybės dešimtmečius nieko nebuvo padaryta, kad būtų įteisinti aklųjų vedliais esantys šunys. Pagal mūsų įstatymus jie tėra paprasčiausi šunys, kurių galima neįleisti į bažnyčias, muziejus, koncertų sales, viešąjį transportą, restoranus.
Šiuo metu Lietuvoje nėra kinologų, mokančių, galinčių dresuoti šunis-vedlius, bet Karolis sakė žinantis, kad keletas kinologų yra tam ruošiami. Kol kas šunis tenka vežtis iš užsienio, kur jie brangūs. Šuo turi mokėti pervesti neregį per gatvę, jo palaukti, parvesti į namus, žinoti, kaip privalo elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip pranešti apie nelaimę ir pan. Ištreniruoto šunelio kaina sukasi apie dvidešimt penkis tūkstančius, o tai jau dideli pinigai.
Karolis sako, kad anksčiau su Aklųjų ir silpnaregių sąjungą buvo pateikę paraišką dėl kinologų ruošimo ir šunų vedlių paruošimo finansavimo, bet susidūręs su tikrove tokių sumanymų atsisakė. Atrodo, yra kas tuo vėl susidomėjo, gal netrukus visa tai pasikeis. Jau yra įstatymo projektas, kuris reglamentuos šunis-vedlius Lietuvoje. Bet dėl šuns greta savęs jis kategoriškas: „Gyvenu per daug intensyvų gyvenimą, kad man jo reikėtų…“
Gintaras Bielskis
Nuotr. iš Liudviko Verbliugevičiaus rinkinio
