Velykos – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario diena, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Jos data yra kilnojama – švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Šiais metais – kovo 31-ąją. Kasmet atsinaujinantis žemės rūbas leidžia patikėti gamtos stebuklu, o kartu ir kaimo žmogaus stiprybe, mokėjimu džiaugtis, gebėjimu sutelkti visus artimus žmones gėriui, santarvei, kilniems ir prasmingiems darbams. Tokia Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoja Veronika Gelūnienė, su vyru Algiu gyvenanti gražioje sodyboje, apsupta vaikų ir anūkų.
Verbų sekmadienio išvakarėse aplankyta ir pakalbinta Veronika Gelūnienė sakė, jog jau gyvena Velykų laukimu. Trumpai atokvėpio valandėlei prisėdusi, moteris dalijosi prisiminimais. Pasakojo apie praeityje patirtus rūpesčius ir džiaugsmus.
Veronikos vaikystė prabėgusi tame pačiame Beivydžių kaime, tik gerokai tolėliau nuo centro ir mūrinio namo, kuriame dabar su vyru Algiu gyvena. Pašnekovė prisiminė tėvelius Oną ir Romą Vaskelus, brolius Vytą, Zigmą, Juozą, seseris Moniką ir Eleną, Beivydžių kalnelius ir pakalnes, kur kažkada su sodžiaus vaikais bėgiojo. Veronika šypsojosi prisiminusi vaikystėje patirtus priešvelykinius rūpesčius ir Velykų džiaugsmus. Pašnekovės teigimu, vaikams įdomiausias užsiėmimas būdavęs drauge su mama dažyti kiaušinius, o jų dažydavo apie 50.
Gražiausia šventė būdavo Velykos, – sakė Veronika Gelūnienė. – Po šaltos žiemos atgijusi gamta vaikams būdavo tikras džiaugsmas. Laukdavome šventės, laukdavome kiaušinio. Su mama dažydavome kiaušinius svogūnų lukštais, toks dažymo būdas buvo populiariausias visame kaime.
Moteris pasakojo, kaip šeima ruošdavosi šventei. Didysis ketvirtadienis būdavo skiriamas švarai. Namuose šveisdavo suolus, stalus, netgi „kačergas“, skirtas žarijoms krosnyje pamaišyti nuplaudavo, juodžiausias „petelnes“ nušveisdavo. Viską išgražindavo ir sutvarkydavo. Surinktas šiukšles sudegindavo, kad kartu ir per žiemą susikaupusios bėdos ar ligos išnyktų su dūmais. Penktadienį skirdavo bažnyčiai, tai, pasak Veronikos, buvo pirmaeilis dalykas.
Šeštadienį dažydavo kiaušinius, daugiausia imdavo augalinės kilmės dažus: svogūnų lukštus, šieno krislus, pirktinių dažų nenaudodavo. Šeštadienio popietę visi išsimaudydavo pirtyje, pasipuošdavo ir vakare eidavo į Kiauklių bažnyčią šventoriuje pašventintos ugnies ir vandens parsinešti.
Būdavo metų, kad jaunimas per naktį bažnyčioje budėdavo, laukdavo Velykų ryto varpų skambesio. Kad ugnis neišblėstų, vaikai ir jaunimas, grįždami iš bažnyčios, sukdavo rūkstančią kempinę virš galvos, kad vėjas liepsną pagautų ir ugnis neužgestų. Ugnį iš Kiauklių bažnyčios, Veronikos teigimu, dažniausiai parnešdavo brolis Zigmas. Jis iš anksto pasiruoštą beržo kempinę perverdavo „drata“, įdegdavo bažnyčios šventoriuje pašventinta ugnimi ir nešdavo namo. Parneštą kempinę mama į židinį įdėdavo ir laukdavo ryto. Dar neišaušus su ta ugnimi krosnį pakurdavo, tikėdavo, kad žaibas į namus netrenks, šeimoje ramybė ir santarvė bus. Tėvelis vaikų iš bažnyčios parneštu vandeniu namus pašventindavo, taip apsaugodavo nuo piktų dvasių, nuo galimų nelaimių. Veronika į Kiauklių bažnyčią eidavo drauge su seserimis ir bendraamžėmis merginomis, o tokių susirinkdavo ir 10, ir daugiau, ir mažiau.
Pasak pašnekovės, tėvai prie Velykų stalo persižegnodavo, laimindavo vaikus ir prasidėdavo didžioji pavasario šventė. Pirmą Velykų dieną buvo griežtai draudžiama vaikščioti pas svetimus, šlaistytis po kaimą buvę negražu ir nemandagu. Antrą šventės dieną jau galėdavo ir pas kaimynus užsukti, ir svečių pasikviesti.
Velykų laukdavome, nes duodavo kiaušinių, – prisiminė Veronika. – Kiaušiniai tais laikais būdavo didelis turtas. Bendraudavome su artimiausiais kaimynais: Kaze ir Ignu Repečkais, Viktorija ir Juozu Alasevičiais, Teofile ir Petru Kunigėliais, Zofija ir Antanu Vaskelais. Dažniausiai su kaimynais susieidavome per Kazimierines kovo 4-ąją ir Juozapines kovo 19-ąją. Tomis dienomis būdavo švenčiamos vardinės.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš V. Gelūnienės asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite kovo 29 d. laikraščio numeryje.
