Tęsiame praėjusių metų vasarą pradėtus pokalbius su Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariais. Šįkart pasikalbėti sutiko Jolita Pažusienė. Ji yra Socialinės, sveikatos apsaugos ir šeimos komiteto narė bei Kontrolės komisijos narė. Pokalbis daugiausia sukosi apie gimtuosius Alionis, laisvalaikį bei pomėgius ir, be abejo, apie politikos aktualijas.
- Ar galėtumėte save pavadinti tikra širvintiške? Gal prisistatytumėte Širvintų rajono žmonėms.
- Esu tikra širvintiškė, šiame krašte gyvenu nuo pat gimimo. Mano gimtinė – Alionių I kaimas. Šiuo metu gyvenu vos už kelių kilometrų nuo gimtųjų namų, Pokiškių kaime. Kai mokiausi Pokiškių 8-metėje mokykloje, Širvintų vidurinėje mokykloje vykdavo atrankos į didžiųjų miestų sporto mokyklas. Vienoje iš tokių atrankų dalyvavau ir aš. Todėl 7 klasėje buvau vienintelė visame rajone, kurią po atrankos pakvietė į Vilniaus internatinę sporto mokyklą mokytis akademinio irklavimo. Iki šiol su nostalgija prisimenu, kaip sunku ir kartu labai smagu buvo mokytis bei sportuoti šioje mokykloje. 11 klasėje sugrįžau mokytis į Širvintų vidurinę mokyklą. Baigusi mokyklą, ištekėjau, pagimdžiau sūnų, vėliau – dukrą. Prieš pradėdama vykdyti individualią veiklą, dirbau pardavėja kooperatyvo „Veivera“ parduotuvėje, keramikos ceche įmonėje „Askovita“. Vyrui nupirkus kebabų automobilį, nuo 2008 m. kovo 29 d. prasidėjo veikla, kuri iki šiol man teikia didelį džiaugsmą ir malonumą. Tuo metu kebabai nebuvo naujiena, tačiau jie buvo gaminami tik didžiuosiuose miestuose.
- Daugelis širvintiškių Jus pažįsta kaip gerąją kebabų tetutę. Socialiniuose tinkluose rašote, jog didžioji dauguma jaunosios kartos širvintiškių Jus vadina tiesiog „Tetute“, „Ponia“ ar net „Princesija“. Tai skamba labai bičiuliškai. Juk versle sukatės daugiau nei 15 metų. Nė vienas verslininkas, ėmęsis kebabų verslo, Jūsų nenurungė. Kaip pasisekė tiek metų išlaikyti stabilų verslą, turėti daugybę klientų ir sulaukti gausybės smaližių padėkų? Turiu „Širvintų krašto“ skaitytojams pranešti, jog bet kada sustojęs prie Jūsų gardžiai kvepiančio kiosko kebabo nenusipirksi: tenka registruotis, stoti į gurmanų eilę ir t. t. Gal galėtumėte pasidalinti sėkmės formule?
- Visų pirma – reikia mylėti savo darbą, gerbti ir vertinti savo klientą. Antra – reikia būti žmogiškai bei mokėti išklausyti. Šeimos nariai šmaikštauja, kad žinau ne tik visų klientų vardus, bet ir ką valgo bei su kokiu padažu. Aš kiekvieno nuoširdžiai laukiu, man kiekvienas klientas rūpi, su visais nuoširdžiai ir atvirai bendrauju, todėl ir žinau kiekvieno poreikius. Daugelis stebisi, iš kur manyje tiek energijos, tiek pozityvo. Tokia buvo ir mano močiutė. Prisimenu, kad, būdama net garbingo amžiaus, nenorėjo būti nuobodi, todėl plaukus dažėsi oranžine spalva.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite liepos 14 d. laikraščio numeryje.
