1945 metų sausio 27 dieną buvo išlaisvinta Lenkijos teritorijoje netoli Krokuvos 1940-aisiais nacių įkurta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla. Jungtinių Tautų iniciatyva 2005-aisiais išlaisvinimo diena paskelbta kasmetine Tarptautine holokausto aukų atminimo diena.
Kaip rašoma pasauliniame žydų genealogijos portale JewishGen, žydai Širvintose tikriausiai apsigyveno 18 a. pradžioje. Vieni išsinuomojo žemės iš dvaro savininko Pesitsky, kiti atidarė užeigas ir barus prie kelio tarp Ukmergės ir Vilniaus. miestelis augo ir vystėsi. Vėliau, kai Pesitskis iškeldino savo nuomininkus žydus, pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo užeigos, aludės ir parduotuvės.
1923 metais Lietuvoje atlikto gyventojų surašymo duomenimis, Gelvonų valsčiuje gyveno 473, Musninkų valsčiuje – 351, o Širvintų valsčiuje – 1053 žydų tautybės žmonės. Palyginimui su kitų nacionalinių mažumų žmonėmis, Gelvonų valsčiuje tada lenkais prisistatė 330, o rusais – 398, Musninkų – atitinkamai 977 ir 62, o Širvintų – 155 ir 213 gyventojų.
Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Lietuvą okupavusios SSSR, daug detalių apie tolesnį žydų tautybės žmonių likimą slypi miglose. Dalis jų, pradėję bendradarbiauti su raudonaisiais okupantais, spėjo pasitraukti į Rytus. Likusių Lietuvoje laukė mirtis.
Ilgai apie Širvintų žydų bendruomenės iškilius asmenis nekalbėta dėl sovietmečiu vyravusio antisemitizmo bei priešsovietinės istorijos ignoravimo. Trūko ir žinių. Tik dabar pamažu sužinome apie iškilius kraštiečius. Kai kurių jų gyvenimas nutrūko II Pasaulinio karo metais.
1900 metų rugsėjo 28 dieną (pagal naująjį stilių spalio 10 dieną) Vilniaus gubernijoje, Širvintose gimė Josifas Henrikovičius Benderis.
Viena versijų būtų ta, kad dėl I Pasaulinio karo Josifas Benderis pasitraukė į Rusiją. To priežastis galbūt buvo artėjantis frontas. Tuomet Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo vykdoma priverstinė žydų gyventojų deportacija, rusams baiminantis galimo žydų bendradarbiavimo su Kaizerine Vokietija. Tikslių žinių apie gyvenimą Rusijoje rasti nepavyko, tačiau keli šaltiniai mini jį 1919 metais baigus Petrogrado žydų gimnaziją. Josifas Benderis įstojo į Petrogrado valstybinį universitetą, kur studijavo semitologiją ir Senovės Rytų istoriją, jo moksliniai vadovai – akademikai Kokovcovas, Kračkovskis, Struvė. 1925 metais kraštietis universitete baigė hebraistiką ir P. K. Kokovcovui rekomendavus įstojo į aspirantūrą Vakarų ir Rytų kalbų ir literatūros lyginamosios istorijos institute. Specializacija – hebrajų literatūra. Svarbiausias jo darbo rezultatas tuo laikotarpiu tapo straipsnis „Apie Pradžios knygos šaltinių skirstymą“, paskelbtas 1928 metais Orientalistų kolegijos „Užrašuose“.
Vėliau Benderis pradėjo dirbti SSSR mokslų akademijos Orientalistikos institute. Čia jis toliau dirbo prie katalogo „Bibliotheca Friedlandiana“ sudarymo. VIII tomas pasirodė 1936 metais, IX ir X buvo parengti spaudai, bet nebuvo išspausdinti. Josifas Benderis parengė plačią monografiją „Azaria de Rossi kaip senosios žydų istorijos tyrinėtoja“, apimančią svarbias žydų viduramžių kultūros istorijos problemas. 1938 metų birželio 5 dieną sėkmingai apgynė šį darbą kaip disertaciją istorijos mokslų kandidato laipsniui gauti. 1938 metais vyresnysis mokslo darbuotojas Benderis pradėjo studiją apie VII–V a. prieš Kr. Judėjos istoriją, bet nespėjo jos užbaigti.
Josifas Benderis tiesiogiai netapo holokausto auka, tačiau jo tragedija susijusi su karo baisybėmis. Per Leningrado blokadą Benderis liko mieste, kuriame siautėjo šaltis ir badas. Mirė nuo išsekimo 1941 ar 1942 metais.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite sausio 26 d. laikraščio numeryje.
