„Širvintų kraštas“ tęsia pokalbių ciklą su Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariais. Šįkart pasikalbėti sutiko Tarybos narys Virginijus Kiecorius. Jis yra Gelvonų krašto ūkininkas, pirmą kartą išrinktas į rajono tarybą.
Kelis šimtus hektarų dirbamos žemės turintis Virginijus sakosi, jog tai jo hobis, o ne verslas, bet pripažįsta, jog tenka ir strateguoti, ir skaičiuoti, o kartais ir rizikuoti. Pasak Virginijaus, kasdienių veiklų ir džiaugsmų aplinkui pilna, bet pats didžiausias džiaugsmas – anūkas Nojus, kuris jau domisi technika.
-Jūsų pavardė nebūdinga mūsų kraštui. Todėl pirmiausia norėtųsi prisistatymo. Kaip ir kokiu būdu Širvintų krašte atsirado Kiecoriaus pavardė? Ar pats pagal paskyrimą atvykote, o gal tėvai mūsų rajoną pasirinko?
-Į Širvintų rajoną persikraustėme 1974 metais kartu su tėvais, tuo metu man buvo dvylika. Mano gimtinė – Prūselių kaimas, esantis už 35 kilometrų nuo Panevėžio. Sovietiniais laikais buvo tokia mada, kad naujas kolūkio pirmininkas atsiveždavo vairuotoją ir buhalterę. Tėvas buvo vairuotojas, o mama dirbo buhaltere Panevėžio rajone. Kraustantis kolūkio pirmininkui, buvo sudarytos galimybės ir buhalterei su šeima kraustytis kartu. Taip ir „atsiradome“ čia.
-Didžiajai rajono daliai esate mažai pažįstamas žmogus. Būtina skaitytojams žinoti, kokius mokslus baigėte, kuo dabar verčiatės?
-Esu baigęs Gelvonų vidurinę mokyklą, toliau mokslus tęsiau Kaišiadorių profesinėje mokykloje, kur įgijau šaltkalvio-remontininko specialybę. Visada domėjausi žemdirbyste bei žemės ūkio technika. 1996 metais pradėjau kurti savo ūkį ir šiuo metu toliau sėkmingai ūkininkauju. Laisvalaikiu užsiimu medžiokle. Turiu žmoną Birutę, dvi dukras – Eriką ir Viktoriją – bei vieną anūkėlį Nojų, kuris pamažu jau irgi pradeda domėtis žemės ūkio technika.
-Kodėl pasirinkote augalininkystė ūkį? Ar kada nors puoselėjote gyvulininkystę? Kuo ir kodėl ši žemės ūkio šaka tapo tokia nepatraukli?
-Augalininkystę pasirinkau turbūt dėl meilės žemei ir dėl to, ką ji gali duoti žmogui. Seniau užsiėmėme ir gyvulininkyste – auginome kiaules, karves, bet nedidelį kiekį. Tačiau greitai pastebėjau, jog užsiimant žemdirbyste lieka daugiau laisvo laiko. Dabar tik savo malonumui laikau hailendų veislės galvijus. Manau, pagrindinė priežastis, kodėl gyvulininkystė tampa vis mažiau populiari mūsų kraštuose, yra žemos jos produkcijos supirkimo kainos ir dažnai įdedamos pastangos neduoda tiek pelno, kiek turėtų.
–Esate išrinktas į Širvintų rajono tarybą. Taryboje esate jau daugiau nei pusmetį. Kokių rūpesčių kamuojami į Jus kreipiasi rinkėjai?
-Skundų pasitaiko įvairių, dažniausiai dėl prastos kelių būklės, taip pat dažnai girdžiu, jog seniūnijos gyventojams yra apmaudu, kad seniūnijoje nelieka svarbių įstaigų, pavyzdžiui, pašto, ambulatorijos. Pasitaiko ir skundų dėl mažų pensijų.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite lapkričio 24 d. laikraščio numeryje.
