Žemaitė iš Varnių visam laikui pasiliko Širvintose

Jaunystę menanti nuotrauka.

Rusų tapytojas Ivanas Aivazovskis yra pasakęs: „Gyventi, vadinasi, dirbti“. Kad tai išmintingi žodžiai, patvirtinti galėtų Širvintose gyvenanti Danguolė Nikitina – buvusi ilgametė Širvintų pašto operatorė, dabar pensininkė, aktyvi „Širvintų krašto“ skaitytoja, liepos 18-ąją garbingą 70 metų jubiliejų šventusi moteris. Vyresniosios ir viduriniosios kartos širvintiškiai, Širvintų pašte mokėję mokesčius, siuntę laiškus ir pašto perlaidas, puikiai prisimena visada besišypsančią, energingą, jautrią operatorę Danguolę Nikitiną. Ji maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie darbą, gyvenimą, žmones.

Iš Žemaitijos – į Aukštaitiją

– Mano vaikystė prabėgo Žemaitijoje, legendomis apipintuose gimtuosiuose Varniuose, – prisiminė Danguolė Nikitina. – Trejų metukų likau be mamos. Kaip per miglą prisimenu mamos laidotuvių dieną, kaip buvo daug žmonių, kaip tėtis laiko mane ant rankų. Tėvelis pasakojo, jog mama labai sunkiai sirgo, po karo buvo sunku, todėl jokio gydymo nebuvo ir mamą pakirto klastinga liga. Paskui tėtis vedė dar kartą ir aš augau prie pamotės. Ji buvo tikrai gera moteris, rūpinosi mumis kaip savo vaikais. Šeimoje buvome keturios seserys: Janina, Zita, Irena ir aš.

Danguolė Nikitina pasakojo apie mokymąsi Varnių vidurinėje mokykloje. Tėtis – nagingas stalius Stasys Motuzas – ragino mokytis, rūpinosi dukterimis. Pašnekovė pasakojo, jog jų klasė buvusi labai draugiška, susitikimus rengianti kas penkerius metus. Paskutinis bendraklasių susitikimas po 50 mokyklos baigimo metų įvykęs 2011 metais. Tiesa, jame Danguolė dėl sveikatos nedalyvavusi, bet ryšius su bendramoksliais palaikanti iki šiol. Moteris prasitarė, jog po vidurinės baigimo dar metus dirbusi mokykloje sekretore mašininke.

– Baigiau Vilniaus finansų ir kredito technikumą, pašto operatorės specialybę, – sakė moteris. – Tais laikais buvo labai geras dalykas – tai jaunų specialistų skirstymas į darbo vietas. Iš karto gavau paskyrimą į Zarasus, dirbau pašto skyrių kontroliere. Tiesa, tais laikais ryšių skyriai vadinosi ryšių mazgais.

Širvintų pašte Danguolė Nikitina dirbo lygiai 30 metų.

Zarasuose Danguolei Nikitinai sekėsi: darbas ir tiko, ir patiko. Ten ji sukūrė šeimą. Pasak pašnekovės, labai norėjosi gyventi arčiau Vilniaus. Ryšių ministerijoje Danguolei buvo pasiūlytas darbas Medininkuose. Ilgai nesvarstę, sutuoktiniai išvyko į Medininkus. Miestelyje netoli Vilniaus gimė vaikai Jūratė ir Konstantinas.

– Sunku buvo Medininkuose, neturėjome tinkamo buto, vaikai maži, svetimas kraštas, – prisiminė moteris. – Todėl grįžome atgal į Zarasus pas vyro tėvus.

Anais laikais didelių problemų dėl darbo nebuvo, todėl Danguolei Nikitinai buvo pasiūlytas darbas Širvintose.

Širvintų pašto kolektyvas buvęs labai darnus ir draugiškas

– Kai 1971 metų vasario mėnesį atvažiavau į Širvintas, taip vienoje kėdėje lygiai 30 metų ir prasėdėjau, – juokėsi Danguolė Nikitina, prisiminusi darbo Širvintų pašte ypatumus. – Dirbau iki pat pensijos.

Paklausta, kuo anų laikų pašto darbuotojo darbas skiriasi nuo šiuolaikinio, Danguolė tik šypsojosi. Pašnekovės teigimu, kiekvienas darbas, kiekvienas žmogus yra skirtingas. Visais laikais visko yra buvę: ir sunkių valandų, ir džiugesio akimirkų. Pasak Danguolės, Širvintų pašto kolektyvas buvęs labai darnus ir draugiškas. Puikiai visi pašte sutardavę: Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas švęsdavę, bendradarbių vardadienius, gimtadienius minėdavę, dovanomis keisdavęsi. Kitokie laikai, kitokie žmonės buvę, gerumu ir nuoširdumu visi alsuodavę.

Širvintų pašto moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Rožės Polonskienės (antroje eilėje pirma iš dešinės Danguolė Nikitina).

Širvintų pašte buvo suburtas netgi vokalinis ansamblis, jam vadovavo Rožė Polonskienė, paskui Jonas Barbaravičius. Be Danguolės Niktinos, ansamblyje dainavusios Julija Brazauskienė, Lionė Zibalienė, Lionė Čiakienė, Elytė Surgėlaitė, Antanina Striškienė ir kitos. Pašnekovės teigimu, ansamblis dainuodavęs Kultūros centre, vykdavęs koncertuoti į kolūkius, ryšininkų festivalius.

Pasak Danguolės, labai išradingi ryšininkų festivaliai vykdavę Rokiškyje, ten širvintiškiai visuomet puikiai pasirodydavę.

– Kol vaikai buvo maži, labai vargdavau, – sakė Danguolė Nikitina. – Gyvenome ryšininkų bendrabutyje, darželyje vietų vaikams nebuvo, tai vieną mažylę namie palikdavau, o sūnų į darbą pasiimdavau. Kai vaikai paaugo, tikrai lengviau pasidarė. Dažniausiai dirbdavau „prie langelio“, todėl nuolat bendraudavau su pašto lankytojais. Pažinojau visus vyresnio amžiaus širvintiškius, ateinančius pasiimti pensijos. Pro langą pamatau laiptais lipantį, tuoj ties pensininko pavarde „paukščiuką“ dedu, kad greičiau būtų. Labai sunku būdavo, kai siuntinius organizacijos siųsdavo. Dėžutės sverdavo po 10 kilogramų. Būdavo, kad buitininkai atnešdavo po 300 siuntinių, juos reikėdavo sukilnoti, pasverti, suregistruoti ir išsiųsti į Rusiją. Po nepriklausomybės atgavimo prasidėjo ūkininkų siuntiniai. Žmonės siųsdavo dėžėse tulpių svogūnėlius.

Pasirodo, Širvintose buvo ir ryšininkų bendrabutis. Jam skirtos patalpos – Vilniaus gatvės 45 namo pirmos laiptinės penktas aukštas. Sunku dabar būtų patikėti, kad daugiabučio namo viename bute prieš kelias dešimtis metų glausdavosi 2-3 šeimos, naudodavosi viena virtuve ir pagalbinėmis patalpomis.

Danguolei Nikitinai tekdavo ir kaimų paštų viršininkus pavaduoti, atostogų išleisti, todėl reikėjo Kernavėje, Musninkuose padirbėti, su vietos žmonėmis susipažinti. Pasak moters, nenorinti girtis, bet žmones mylėjusi, su niekuo nesipykusi, su visais gražiai sutardavusi. Mat kitoks požiūris į aplinkinius buvęs – nei skundų, nei barnių nepasitaikydavę. O drauge dirbusios operatorės, laiškininkės buvusios tikrai šaunios moterys. Danguolė Nikitina visada prisimena savo mieląsias bendradarbes: Janę Razmienę, Lionę Čiakienę, Janiną Burakovienę, Janiną Jankauskienę, Lionę Zibalienę ir kitas. Gera buvo darbuotis, kai sumanūs ir geraširdžiai pašto vadovai buvę, visada savo darbuotojus suprasdavę ir bėdoje pagelbėdavę. Tai Stefanija Kolosova, Stasys Zibalas, Donata Vinciūnienė, Dainius Balsevičius ir kiti. Svarbiausia Danguolės gyvenime buvęs darbas, iš visų nemalonumų, iš visų bėdų galėjusi išsivaduoti vien darbu – iš karto sunku, o po to vis lengviau ir lengviau. Taip ir pensijos sulaukusi: 35 metus iš viso dirbusi, kantrumu ir santūrumu visada pasižymėjusi.

Širvintų pašto kolektyvas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.

Svarbu būti sąžiningam, teisingam ir nuoširdžiam

Į klausimą, ar rinktųsi tą patį darbą, jeigu metai grįžtų atgal, Danguolė atsakė, jog su dabartine technika dirbti turbūt jau nesugebėtų. Pašnekovės teigimu, dabar pašto operatorėms dirbti labai sunku.

– Man malonu užeiti į Širvintų paštą, – sakė ilgametė pašto darbuotoja Danguolė Nikitina. – Ten dirbančios moterys labai malonios ir mandagios, pasitinka ir išlydi su šypsena. Linkiu joms sveikatos ir ištvermės, nes dabar daug daugiau kaprizingų klientų pasitaiko.

Laisvalaikio Danguolė per daug lyg ir neturi: darže prie upės keletą lysvių prižiūri, atgaivos gamtoje ieško, gražiai su medicinos darbuotoja Morta Kuliešiene bendrauja. Ponia Morta, pasak pašnekovės, labai šiltas ir nuoširdus žmogus, labai morališkai palaikantis Danguolę. Dalijasi Danguolė Nikitina geranoriškumu ir su kaimynais Chadauskais, Kairevičiais, Kadžiais, Leonavičiais, Voveriais, Pliukštais ir kitais.

Danguolė Nikitina – pagarbos vertas žmogus. Laukia šeštadienio, kai iš Varnių jubiliejaus proga pasveikinti atvažiuos seserys Zita ir Irena, kai užsuks jau mirusios sesers Janinos šeima, kai sveikins vaikai, visi pasišnekučiuos, prisimins gimtąją Žemaitiją. Iš Varnių atvykusi žemaitė pamilo Širvintas, pritapo čia ir pasiliko visam laikui. Svarbu būti sąžiningam, teisingam ir nuoširdžiam. Už tai žmonės gerbė ir gerbia Danguolę Nikitiną.

Romas Zibalas

Širvintų ryšių skyriaus kolektyvas buvęs labai darnus ir draugiškas (Danguolė Nikitina - pirmoje eilėje pirma iš dešinės).

Ryšininkų festivalis Rokiškyje.

Pašto darbuotojai - „Širvintos“ kolūkio talkininkai.