Pagarba pelnyta už kuklumą ir nuoširdumą

Ilgametė Širvintų miesto vidurinių mokyklų sekretorė-mašininkė Marytė Rakauskaitė: „Nespėdavau vieno darbo baigti, jau kitą neša, kur ten žmogus nesusirauksi.“

Ilgametė Širvintų miesto vidurinių mokyklų sekretorė-mašininkė Marytė Rakauskaitė: „Nespėdavau vieno darbo baigti, jau kitą neša, kur ten žmogus nesusirauksi.“

„Širvintų kraštas“ nuolat kalbina aktyvius laikraščio skaitytojus, įdomius pašnekovus, žinomus krašto žmones. Kiekvieno pašnekovo gyvenimas – tai unikali istorija, kupina džiaugsmų ir nusivylimų, verta ne tik laikraščio puslapio, bet netgi ir atskiros knygos.

– Jeigu gyveni Širvintose, privalai skaityti rajono laikraštį, domėtis krašto naujienomis, – sakė nuolatinė „Širvintų krašto“ prenumeratorė ir aktyvi skaitytoja Marytė Rakauskaitė. – Baigiu skaityti naują laikraščio numerį ir perduodu kaimynams. Visada randu įdomių temų, todėl užsisakau visiems metams, kad paštininkai atneštų į namus. Taip esu įpratusi, taip ir patogiau, ir geriau.

Pašnekovė Marytė Rakauskaitė daugeliui širvintiškių pažįstama nuo mokyklos laikų. Ji ilgametė Širvintų miesto vidurinių mokyklų sekretorė-mašininkė, kelis dešimtmečius pirmoji pasitikdavusi pirmaklasius ir jų tėvus, priimdavusi naujokų prašymus.

– Sekretorės darbą Širvintų vidurinėje mokykloje pradėjau 1960-aisiais, – prisiminimais dalijosi Marytė. – Tuomet dar pati buvau Širvintų darbininkų jaunimo mokyklos šešiolikmetė mokinukė. Pradžia buvo sunki. Mašinėle spausdinti nemokėjau, tik 2 pirštais baksnojau, kol išmokau. Sekretorė privalėjo ir daug kitų darbų atlikti: buhalterės, kasininkės, visokių mokesčių rinkėjos, sąrašų sudarinėtojos, savišalpos kasos vedėjos. Labai sunku būdavo pavasarį, kai tekdavo „atkalti“ kelis šimtus klasių vadovų abiturientams ir aštuntokams parašytų charakteristikų. Mokytojai klausdavo, ko tokia susiraukusi sėdžiu. Ką galėjau atsakyti, jeigu darbais užversdavo, nespėdavau vieno baigti, jau kitą neša, kur ten žmogus nesusirauksi. O klaidų raštuose privelti negalėjau, nes paskui nepataisysiu.

Marytė Rakauskaitė (pirmoje eilėje pirma iš kairės) drauge su mokytojais kelionėje.

Marytė Rakauskaitė (pirmoje eilėje pirma iš kairės) drauge su mokytojais kelionėje.

Marytė Rakauskaitė pasakojo, jog sekretorei tekęs kasininkės darbas kainavo daug nervų ir sveikatos. Algų ir avansų dienomis reikėdavo eiti į Švietimo skyrių ir atnešti kelias dešimtis tūkstančių litų, skirtų mokytojams ir aptarnaujančiam personalui išmokėti.

– Būdavo dienų, kai rankinuke nešdavau apie 40 000 litų, – pasakojo pašnekovė. – Tikrai nejauku būdavo žingsniuoti per miestą su krepšiu pinigų. Nešiau ir rublius, ir „vagnorkes“, ir litus. Visa laimė, kad niekas niekada neužpuolė ir jokių nuostolių neturėjau. Kai porą metų buvo panaikintas Širvintų rajonas, tai valdžia skirdavo sunkvežimį, su vairuotoju važiuodavau į Ukmergę paimti pinigų. Darbas gerokai palengvėjo, kai pradėjo pinigus pervesti į bankų sąskaitas.

Buvusi ilgametė sekretorė sakė, jog spausdinti mechanine mašinėle reikėjo sveikatos. Buvo įprasta visokius raštus pateikti keliais egzemplioriais, tarp popierių lapų kaišiojant kalkės lapelius.

Marytė (pirma iš kairės) su mama ir seserimi Janina.

Marytė (pirma iš kairės) su mama ir seserimi Janina.

– Pirštu išmušti raidę per 5 lapus nebuvo lengva, – sakė Marytė. – Tik apie 1985-uosius gavau elektrinę mašinėlę, su ja jau buvo lengviau. Tikras rojus atsivėrė, kai atsirado kompiuteriai. Darbas tuomet tikrai palengvėjo.

Marytė pasakojo, jog prie įvairių rašomųjų mašinėlių praleido 46 darbo metus: 25 metai Širvintų vidurinėje (dabar gimnazija) ir 21 – Širvintų „Atžalyno“ mokykloje. Dar keletą mėnesių yra dirbusi vaikų bibliotekoje.

– Sekretorės darbą dirbau prie 4 direktorių: Antano Ažubalio, Stanislovo Dačkos, Antano Kuliešiaus, kai 1985 metais Širvintose atidarė naują mokyklą, perėjau pas direktorę Heleną Vaicekauskienę, – prisiminė Marytė. – Visi vadovai buvo tikrai labai geri. Tikėjausi pasiekti 50 metų darbo stažą, bet pamačiau, kad tokiam darbui reikia jaunesnių. Nuo įtampos pradėjo virpėti ranka, kai pradedu jaudintis, dar labiau virpa.

Pašnekovė pasidžiaugė, jog buvo labai didelė kelionių mėgėja. Drauge su abiejų miesto mokyklų mokytojais yra viešėjusi Leningrade, Maskvoje, Volgograde, Odesoje, Sevastopolyje, Rygoje, Taline. Pasak Marytės, keliauta ir traukiniu, ir lėktuvu, ir autobusu, kelionėms anais laikais daug dėmesio skirdavo profsąjunga.

Širvintų darbininkų jaunimo vidurinės mokyklos abiturientų klasė (Marytė Rakauskaitė - antroje eilėje antra iš kairės, pirmoje eilėje (iš kairės į dešinę) sėdi mokytojai Antanas Ažubalis, Liuda Nainienė, Četrauskaitė, direktorius Vladas Misikonis, mokytojai Žana Goroško, Bronė Žvinienė ir Ivaškevičius).

Širvintų darbininkų jaunimo vidurinės mokyklos abiturientų klasė (Marytė Rakauskaitė - antroje eilėje antra iš kairės, pirmoje eilėje (iš kairės į dešinę) sėdi mokytojai Antanas Ažubalis, Liuda Nainienė, Četrauskaitė, direktorius Vladas Misikonis, mokytojai Žana Goroško, Bronė Žvinienė ir Ivaškevičius).

– Pastaruoju metu buvau tik Šventojoje ir Nidoje, praėjo tie laikai ir jau nebegrįš, – apgailestavo daugybę metų sekretore dirbusi moteris.

Marytė Rakauskaitė iš „Atžalyno“ mokyklos į užtarnautą poilsį išėjo 2006-aisiais.

– Kartais užsuku į „Atžalyną“, man ten įdomu savus sutikti, – kalbėjo Marytė, – Dabar jau nebeeisiu, nes neliko direktorės Helenos Vaicekauskienės. Visada žavėjausi jos kantrybe ir gebėjimu vadovauti, tikras talentas yra turėti tokius nervus.

Paklausta apie Širvintų darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą, Marytė Rakauskaitė pažymėjo, jog tokia mokykla prieš 50 metų buvo normali vidurinė mokykla. Joje užsiėmimai vykdavo nuo 19 iki 22 valandos, nebuvo tik kūno kultūros, piešimo, muzikos pamokų.

– Baigdavau darbą mokykloje ir eidavau į pamokas, – juokėsi Marytė. – Vienu kartu buvau ir mokinė, ir mokyklos sekretorė. Ir mano broliai, ir vyresnioji sesuo yra baigę būtent jaunimo mokyklą. Mokymas joje buvo labai rimtas, egzaminai taip pat. Po mokslų tokioje mokykloje mokiniai sėkmingai studijuodavo aukštosiose.

Širvintų 2-osios vidurinės mokyklos atidarymas. 1985 m.

Širvintų 2-osios vidurinės mokyklos atidarymas. 1985 m.

Visada kuklumu pasižyminti Marytė Rakauskaitė – pagarbos vertas žmogus. Sakoma, jog tik paprasti dalykai padaro gyvenimą gražų: laiku atliktas darbas ar pasakytas geras žodis. Ilgametei sekretorei Marytei nuoširdų ačiū taria mokytojai už laiku išspausdintus dokumentus, ji ir dabar negaili aplinkiniams šilto žodžio ar šypsenos, randa laiko spektakliui ir gerai knygai. Galbūt visame tame ir slypi paprasto žmogaus nepaprastumas. Reikia manyti, kad artėjančio gražaus jubiliejaus proga Marytę sveikins ne tik giminaičiai, bičiuliai, bet ir daugelį metų šalia buvę bendradarbiai.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Pagarba pelnyta už kuklumą ir nuoširdumą”

  1. VV parašė:

    Pareigos , darbštumo ir kruopštumo pavyzdys. Kuo toliau, tuo tokių žmonių , deja, mažiau….

  2. rita jankuniene parašė:

    nustebau isvydus sia nuotrauka. tai buvo nuostabiausi mano mokytojavimo metai.puiki musu MARYTE.SEKMES JAI IR BUVUSIEMS KOLEGOMS

  3. LiV parašė:

    Dekui uz straipsni. Buvo malonu prisiminti mokyklinius metus, dar karta pamatyti savo mokytojus.

Comments are closed.

scroll to top