Ūkininkas nuo Širvintos…

Ūkininkams Rūtai ir Feliksui Maršalkoms ilgai poilsiauti nėra kada.

Tęsiame pažintį su ūkininkais, konkurso „Metų ūkis 2013“ nugalėtojais. Širvintų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus sudaryta vertinimo komisija trečiąją vietą skyrė ūkininkams Rūtai ir Feliksui Maršalkoms.

Ūkis įsikūręs Širvintos upės vingyje, vos už poros šimtų metrų nuo tilto į Vindeikius. Žinojau, kad Maršalkos verčiasi pienininkyste. Dešinėje kelio pusėje šalia pailgo pastato jau iš toli švietė gal pora šimtų tvarkingai sukrautų baltų „tablečių“. „Pašarai žiemai“, – pagalvojau. „O šalimais stovinčioje fermoje turbūt gyvena karvės…“ Apibendrinęs šiuos faktus, nutariau, jog čia ir bus Maršalkų ūkis. Išlipus iš mašinos, mane pasitiko ir pats šeimininkas, mielai sutikęs atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.

– Verčiatės pienininkyste. Ar didelė Jūsų karvių banda?

– Nežinau, ar ją galima vadinti didele. Spręskite patys… Laikome trisdešimt melžiamų karvių.

– Bandos didinti neketinate? Šiaip tai ji turėtų didėti savaime. Juk karvės veršiuojasi kiekvienais metais…

– Didinti karvių skaičiaus tikrai neketiname. Sutinku, jog karvės veršiuojasi kasmet, tačiau juk jos atsiveda ir buliukus… Be to, karvės taip pat sensta. Jos yra išbrokuojamos, todėl auginame joms pamainą – jaunas telyčaites.

– Visada viskam būna pradžia. Papasakokite apie savąją… – ūkininkavimo pradžią.

Feliksas Maršalka prie savo augintinių.

– Mano specialybė yra susijusi su žemės ūkiu. Esu agronomas. Kolūkių laikais pagal paskyrimą dirbau Bagaslaviškyje, o vėliau persikėliau į Družus. Čia ir susipažinau su savo žmona Rūta, jauna kolūkio buhaltere. Ūkininkauti pradėjome žmonos tėviškėje 1992 metais, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Mūsų pradžia buvo – septynios karvės.

– Juk esate agronomas, o ne zootechnikas. Gal jums arčiau širdies būtų auginti grūdines kultūras?

– Gal… Gal būtų lengviau. Auginame ir grūdines kultūras. Iš 130 hektarų turimos žemės – apie 80 hektarų skiriame miežiams, kviečiams, avižoms. Norint turėti stiprų augalininkystės ūkį, reikia nemažai žemės, o mūsų apylinkėse laisvos žemės nebeliko. Šiaip tai, esu „pasienio“ gyventojas, nes „siena“ tarp Musninkų ir Širvintų seniūnijų sutampa su Širvintos upe. Ūkiniai pastatai ir pagrindiniai žemės plotai – skirtingose seniūnijose.

– Ar daug Jūsų karvės duoda pieno? Kur tą pieną parduodate? Ar tenkina supirkimo kainos?

– Vidutiniškai iš kiekvienos karvės primelžiame po dvidešimt litrų pieno. Bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina – 1,03 lito už kilogramą. Natūralaus pieno supirkimo kaina priklauso nuo riebumo. Mūsų pieną išsiveža žemės ūkio kooperatyvas „Sodžiai“, įsikūręs Deltuvos seniūnijos Jakutiškių kaime. Dabar tarp pieno supirkėjų atsirado konkurencija, nes pienininkystės ūkių ne tiek jau ir daug. Jeigu manęs kaina netenkintų, pieną greitai paimtų kiti. Buvo laikai, kada mokėjo vos 0,35 lito už kilogramą… Šiaip ne taip išsilaikėme.

– Karves reikia kiekvieną dieną melžti… Suprantu, jog šiais laikais stambesniuose ūkiuose karvių rankomis niekas nebemelžia, tačiau – tai daug laiko ir kantrybės reikalaujantis darbas. Kas Jums padeda?

– Visą darbą, susijusį su melžimu, nuo pradžios iki pabaigos atlieka žmona Rūta. Yra melžimo aparatas su kuriuo vienu metu melžiamos dvi karvės. Savaitgaliais iš miesto sugrįžęs mamai padeda sūnus. O šiaip dabar dykaduoniams atėjo geri laikai. Kam dirbti, jeigu ir nedirbant galima iš valstybės gauti pašalpas? Bet juk jos mokamos iš dirbančiųjų kišenės…

– Kokiam tikslui auginate grūdines kultūras?

Nukuliam, sutraiškom grūdus, padarome iš jų mišinį ir šeriame karves. Pirktinių kombinuotųjų pašarų nenaudojame. Kai turėjome savo malūną, grūdus maldavome, tačiau traiškant mažiau laiko sugaištama, o maisto medžiagos išlieka tokios pačios.

– Važiuojant keliu, dar ir šiuo metų laiku galima pamatyti pievose besiganančias karves. Kaip yra su jūsiškėmis?

– Mūsų karvės jau nuo spalio 23 dienos tvarte. Oro sąlygos šį rudenį geros, galima būtų laikyti ir lauke, tačiau ganykloje žolės likę nedaug. Pašarų gal ir sutaupytum, tačiau sumažėtų pieno.

– Ar dažnai Jūsų augintines užpuola ligos? Kuo dažniausiai sega melžiamos karvės?

„Dronningborg“ kombainas žiemojimui paruoštas.

– Serga retai, dažniausiai po apsiveršiavimo ištinka paralyžius. Taip atsitinka po veršiavimosi dėl kalcio trūkumo. Tokiu atveju padeda veterinaras Sigitas Gataveckas.

– Karvės, reikia manyti, turi vardus? Gal bandoje yra išskirtinio būdo „individų“?

– Kai kurios turi. Pavyzdžiui, yra Baltagalvė, Zosytė (jos motina pirkta iš Zosės). Vienai, matyt, jau pabodo sunkus gyvenimas. Vasarą, būdavo, ateina prie melžimo vietos. Jeigu vieta užimta, tai kiek pastovi ir nueina. O vėliau jau nesiduoda melžiama. Šiaip mūsų karvės protingos, pašauktos pačios ateina. Kai tveriu „piemenį“, žino, į kurią pusę reikia eiti.

– Jūsų vaikai jau suaugę. Įdomu, kokie jų pomėgiai…

– Vyresnis sūnus Vaidas svajojo tapti aktoriumi, tačiau po abitūros egzaminų pritrūko balų. Užtat užteko įstoti į Mykolo Romerio universitetą. Jau turėdamas teisininko diplomą vis vien savo pasiekė – įstojo ir mokosi Muzikos ir teatro akademijoje. Jaunesnysis jau baigė medicinos studijas Vilniaus universitete ir dirba gydytoju odontologu. Atvažiuoja kiekvieną savaitę. Mėgsta kepti pyragus, padeda mamai karves melžti. Abu nesibaido kaimo, greičiau jo pasiilgsta.

Palinkėjau ūkininkams sėkmės. Pagalvojau: „Turbūt, ne veltui liaudyje sakoma, kad tikrai laimingas vyras gali jaustis per savo gyvenimą atlikęs tris darbus: pasodinęs medį, pastatęs namą, užauginęs sūnų. Iš visų trijų svarbiausias ir sunkiausias darbas – užauginti sūnų. Matyt, Feliksas Maršalka yra dvigubai laimingas.“

Remigijus Bonikatas