"Dabar gerokai laisviau. Apsiruoši žmogus apie ūkį, pamaklinėji po laukus ir - vidun", - sako nuolatiniai "Širvintų krašto" skaitytojai Antanas ir Laimutė Stundžiai.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Lapkričio viduryje laukuose ir miškuose nyku, gūdu ir šlapia. Medžiai pliki ir nuliūdę, pievos pilkos ar nurudavusios, dirvos vandeniu pažliugusios – nei gaivaus vėjo dvelksmo, nei saulės šypsnio. O ir saulė kasryt vėliau tesikelia, anksčiau tesigula, vis mažiau šviesos žemei skirdama. Ką veikti kaimo žmogui, kai ūkio darbai jau nudirbti, derlius sutvarkytas, o baltos žiemos ir rogių kelio dar nematyti. Nei į mišką nuvažiuosi, nei malkų pasiruoši.

- Rudenį daug darbo buvo, – sakė šeštadienio popietę aplankyti Limonių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojai Laimutė ir Antanas Stundžiai. – Dabar gerokai laisviau. Apsiruoši žmogus apie ūkį, pamaklinėji po laukus ir – vidun. Labai ilgi ir tamsūs vakarai. Belieka televizorius ir laikraščiai.

Galbūt vakare darbo ir mažiau, o dieną apie namus sodiečiai vos spėja suktis. Apsilankymo dieną ponas Antanas birbino “Varną”, remontavo garažo sieną, ruošėsi supjaustyti nereikalingus rąstigalius. Pašnekovas savo veiklą vertino skeptiškai:

- Aš esu kaimo žmogus, darbui darbštus, dirbau, kol galėjau. Sušlubavo sveikata, kamuoja kojos skausmai, kaip gandras cimpinėju ant vienos kojos, net keturis kartus į Santariškes pas daktarus korėme. Kitą savaitę ruošiuosi gultis į Antakalnio ligoninę, laukia operacija. Gal padės, gal skausmas atlėgs, gal Dievulis duos sveikatos? Skaityti daugiau »

Gražios dienos su Kultūros namų mišriu choru. Centre Audronė Burakovienė.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Lapkričio 20 dieną Kultūros centre vyks koncertas “Rudens noktiurnas”. Jis skirtas vokalinių kolektyvų, vadovaujamų Audronės Burakovienės, meninės veiklos jubiliejui – 35-mečiui. Galima sakyti, kad Audronės kabineto durys neužsidaro. Pokalbio metu įžengia trys aukšti ilgus garbanotus plaukus “dėvintys” jaunuoliai – grupė “The Independent”. Tapau naujo kūrinio gimimo liudininku. Audronė vaikinams bandė perteikti savo mėgstamos jaunystės dainos melodiją.

- Kiek suprantu, tai daina apie meilę. Kodėl būtent ją, turiu – galvoje dainą, “atiduodate”?

- Taip, tai daina apie meilę. Ji vadinasi “Susitikom mes…” Ją dainuoti dar vaikystėje išmokiau savo seserį. Ji tapo mūsų šeimynine daina. Ją dažnai dainuodavome ir su savo vyru Aliku… Tik noriu pasakyti, kad ji tinka ne tik jauniems žmonėms, ji tinka visiems.

- Bepigu žmogui, turinčiam absoliučią klausą, dainuoti ar groti. Kas geriau – ar kada žmogus turi balsą, o neturi klausos ar atvirkščiai – turi klausą, o neturi balso? Skaityti daugiau »

Romualdo Riaubos nuotraukoje "Gražaus ryto" kolūkio kolūkiečiai apie 1956 metus kerta rugius. Iš kairės į dešinę: Veronika Zaikinienė, Melanija Šmigelskaitė, Michalina Stankevičienė, Teofilė Polkienė, Jadvyga Zibalienė, Janina Zakarauskienė, Stefanija Meškerevičienė, Stasė Paškevičienė, Veronika Riaubienė, stovi Petras Riauba.

Laiko uždangą praskleidus

Jaunosios kartos lietuvaičiai, išgirdę žodį “kolūkis”, vargiai besuprastų, koks tai dalykas, ką jis galėtų reikšti. Nebent seneliai dažnai mėgsta mintimis nuklysti į praeitį… Vyresnioji karta per dvidešimtį nepriklausomybės metų tikrai nepamiršo nei tarybinių laikų, nei bendrų kolūkinių darbų, nei poilsio minučių po atviru dangumi ar klojimo kertėje.

“Vikipedijos”, laisvosios enciklopedijos, duomenimis, “kolūkis”, “kolchozas”, “kaukozas”, “chauchozas” -  tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Šalia kolūkių dar egzistavo tarybiniai ūkiai, vadinami “sovchozais”. Kuo gyveno kolūkiai, kaip nusiteikę darbus dirbo kolūkiečiai, dar ir šiandien įspūdžiais dalijasi vyresniosios kartos žmonės. Matyt, kažkas likę ir gražaus, jeigu ilgokai nesimačiusios buvusios kolūkietės dar ir dabar randa bendrą kalbą apie kažkada dirbtus darbus, sutiktus žmones, buvusius viršininkus. Be žmonių bendrijos, galbūt vienas pats žmogus negali išgyventi. Skaityti daugiau »

Po linų šukavimo darbų. Limonių kaimo vyrai su linų pėdeliais rankose (iš kairės į dešinę): Petras Zibalas, Stasys Kiškiūnas, Aleksas Stundys, Petras Riauba, Leonas Martinėlis, Vladas Zibalas ir jo sūnus Stasys Zibalas.

Laiko uždangą praskleidus

Senos nuotraukos daug ką byloja apie žmogaus, šeimos, giminės, kaimo istoriją. Tai prieš daugelį dešimtmečių gyvenusių paprastų žmonių gyvenimo akimirkos, užfiksuotos dirbant ūkio darbus, trumpą poilsio valandėlę, linksminantis ar liūdint. Gaila, kad ne visiems senos fotografijos yra brangios. Jas rūpestingai saugo vyresnioji karta, gal dar saugos vidurinioji, bet jauniesiems, žengiantiems “skaitmenų ir kompiuterių” amžiumi, kažin ar bus brangios nežinomų, seniai Anapilin iškeliavusių senolių fotografijos, neretai apgadintos, sulamdytos, daugybės rankų nučiupinėtos, pageltusios. Visgi dar nesibaigė karta, kuri gyveno ir tebegyvena popierinėmis nuotraukomis, varto jas, akimis glosto veidus, kurių jau seniai gyvų nebėra.

Vartant “Šiaurės Atėnų” numerius, akys nejučia užkliuvo už atlankos “Retrospekcija”. Ten publikuojamos pageltusios fotografijos, pasakojamos prasmingos istorijos. Pastebėta, jog šiuolaikinius žmones labiausiai nuskriaudė laikas ir civilizacija. Šiandien dažnas ne tik tolimesnių giminaičių, betgi net savo pusbrolių ar pusseserių nepažįsta: jei ir susitinka didmiesčio gatvėje, tai praeina vienas pro kitą tarsi svetimi, tarsi ne to paties senelio anūkai. Ką ten kalbėti apie šalia gyvenusius kaimynus, vieno kaimo žmones, kažkada bendrai dirbusius, vargusius, turėjusius savų džiaugsmų ir rūpesčių. Viskas nugrimztų į užmarštį, jeigu ne fotografijos.
Skaityti daugiau »

Žmogus tarp žmonių

Blusa dažnai laikoma skurdo ar asocialaus gyvenimo palydove. Keletą dešimtmečių blusos buvo primirštos, tačiau pastaruoju metu jos vėl sugrįžta. Suprastėjusios gyvenimo sąlygos ir higienos stoka vėl privertė prisiminti šiuos nepageidaujamus gyvius. Tačiau gyvenime pasitaiko atvejų, kad šie parazitai įsikuria ir tvarkinguose namuose. Paprasčiausiai – kaimyniškai bendraujant nepageidaujamų įnamių parsinešama iš netvarkingų kaimynų. Įmanoma “užsiveisti” ir nuo keturkojų.

Praėjusią savaitę į “Širvintų krašto” redakciją užsukusi viena avižoniškė pasakojo esą irgi atsidūrusi nepavydėtinoje padėtyje. Neva šeima, pabendravusi su kaimynais, namo “lauktuvių” parsinešė blusų. Dabar kenčia ir ji, ir dukra.

- Visi mūsų kaime žino, kad toji šeima tvarkingumu ir švara nuo seno nepasižymi. Žinoma, nereikėtų bendrauti, betgi gyvenime būna atvejų, kai tai neišvengiama, – guodėsi moteris. – Priešui nelinkėčiau tokio nemalonaus jausmo ir tiek problemų. Skaityti daugiau »

Nuotraukose - Daiva ir Darius su draugais prie ąžuolo Širvintos pakrantėje...

Šitų jaunų žmonių atvaizdų nerasite ant “gliansinių” žurnalų viršelių. Kas jie?

… už devynių kalnų, už devynių girių, už balų ir pelkių, už apleistų, džiunglėmis virtusių laukų, kur gal tik su helikopteriu galima nukakti, – jie randa senolį ąžuolą, padaro jam atminimo lentą, sudeda aukurėlį, medituoja, liečia kanklių stygas, ir tyli giesmė su dūmais kyla pro ąžuolo šakas…

Jų moterys vaišina pačių kepta duona, ant jos tepa pagal senovės receptą lydytą sviestą, pačių virtą pienių medų…

Paklausti apie polit-šou aktualijas, jie trukteli pečiais, jų nežino, negirdėjo. Įtariu, kad jie nežiūri kvailų telelaidų, nepurvina savęs laikraštiena. Nugirdau – kalbėjo apie Vydūną… Jie skaito Vydūną!.. Kadai už Vydūno vardo, jo veikalų populiarinimą buvo galima užsitraukti žvėrišką aršių germanizacijos aktyvistų neapykantą, terorą, ypač hitlerinės okupacijos metais. Ar nesusidomės šitais jaunais žmonėmis mūsų aršūs globalistai bei jų valdomos struktūros? Juk kelia pavojų performuojamai visuomenei… Kur tai girdėta – išdrįsti pasakyti: “Aš didžiuojuosi savo vyru” (vien už frazę, kad šeima yra svarbiausia, iš posto išlėkė ministras). O ponia Daiva pasakė tai jos Darius su draugais surado ir pagerbė senolį ąžuolą. Kiekviena tauta turi savo mentalitetą. “Žmogaus ryšys su savo gyvenamąja vieta yra paslaptingas ir akivaizdus. Laiko mašina – žmoguje,” – tai pasakė A. Bružas savo filme “Valstybės kelias”, kurį pradėjo rodyti privati, ne valstybinė BTV. Skaityti daugiau »

Jubiliejaus proga bagaslaviškietė Elena Piktelienė gavo daug linkėjimų ir dar daugiau gėlių...

Bagaslaviškietė Elena Piktelienė-Petronytė savo gimtadienį švenčia pirmąją rudens dieną. Šiais metais rugsėjo pirmąją Elena sutiko jau 90-tą kartą… Užklumpu senolę virtuvėje prie puodų. Ji mielai sutinka atsakyti į “Širvintų krašto” klausimus, tik perspėja, kad daug geriau prisimena tolimos praeities įvykius nei vakarykščius. Nuraminu, kad man to ir tereikia, nes kas buvo neseniai, dauguma laikraščio skaitytojų ir taip žino. Taigi, mūsų pokalbis apėmė “smetoniškus” ir šiek tiek karo bei pokario metus.

- Sulaukėte tikrai garbingo amžiaus. Jūsų sveikata turbūt buvo geležinė…

- Tai kad ne… Vaikystėje buvau silpnos sveikatos. Tada žiemos būdavo labai šaltos, todėl dažnai susirgdavau plaučių uždegimu. Dėl šios priežasties visi mano mokslai, nors buvau gabus vaikas, apsiribojo tik dviem skyriais. Kalbant apie sveikatą, atmintin įstrigo vienas įvykis. Man, gal kokių dešimties metų mergaitei, tėvai liepė iššluoti kiemą. Po darbo sušilusi išgėriau šaltų išrūgų. Buvo Sekminės. Tėvai nutarė važiuoti į Veprius, į bažnyčią. Įsiprašiau ir aš. Turbūt nuo tų išrūgų pasidarė labai bloga. Tėvai mane apklojo ir paliko gulėti ant vežimo. Prisimenu, kad labai kaitino saulė, buvo labai karšta. Kažkokie svetimi žmonės manęs pasigailėjo ir paguldė po vežimu. Ten mane tėvai ir surado… Skaityti daugiau »

Kernavėje gyvenanti Zofija Ražauskaitė daug skaito, daug meldžiasi ir moka užkalbėti rožę.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Dažnas kernaviškis pažįsta Zofiją Ražauskaitę. Tai devintą dešimtį skaičiuoti įpusėjusi žolininkė, ligų užkalbėtoja, maldininkė, eilių kūrėja, nuolatinė katalikiškos spaudos bei ,”Širvintų krašto” skaitytoja. Sveikata ir energija spinduliuojanti guvi močiutė stebina ne vieną aplinkinį.

- Dievulis davė akis, tai labai mėgstu skaityti, – pasakojo Zofija. – Skaitau be akinių, nors man jau 85 metai. Tik dabar jau kartais užsidedu. Visiems metams užsisakau ,”Širvintų kraštą” ir katalikišką laikraštį. Labiausiai patinka skaityti apie ligas ir apie Dievulį, bet perskaitau viską. Aš ir pati rašau knygas, net 4 storus sąsiuvinius prirašiau ir atidaviau kunigams paskaityti, kad jie žmones pamokintų, kaip reikia gyventi, kad vargų šioje žemėje nebūtų.

Pašnekovė pasakojo, jog yra giliai tikinti, kiekvieną šventadienį einanti į Kernavės bažnyčią. Sako, kad tik kojos nelabai klauso. Laimė, kad vienuolės jai 80-ojo jubiliejaus proga padovanojo labai gražią lazdelę, tad ja pasiramsčiuodama lengvai bažnyčią pasiekia, dalyvauja Gyvojo Rožinio draugijos veikloje. Skaityti daugiau »

2010 metai. Nuotrauka prisiminimui kartu su "Baltijos kelio" bėgimo dalyviais prie paminklinio akmens.

Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos iniciatyva rugpjūčio 20 dieną devynioliktą kartą prasidėjo tarptautinis bėgimas “Baltijos kelias”, skirtas “Juodojo kaspino” dienai bei Baltijos šalių vienybės 21-osioms metinėms paminėti. Tada, rugpjūčio 23-iąją, per Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 50-metį apie 2 mln. žmonių iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos susikibę rankomis sudarė gyvą 650 km ilgio grandinę, nusidriekusią nuo Vilniaus iki Talino. Šis bėgimas primena visam pasauliui apie iškovotą mūsų Laisvę. Dvejus metus Baltijos šalių bėgikai bėgo ne Baltijos kelio trasa, bet aplink Baltijos jūrą, todėl šis bėgimas – ne dvidešimt pirmasis, bet devynioliktasis. Bet kurioje bėgimo trasos vietoje buvo galima prisijungti prie pagrindinių bėgikų ir bent porą šimtų metrų pabėgėti su jais kartu.

Širvintų rajono ribą bėgikai kirto šiek tiek vėluodami, apie 12.20 valandą. Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas sakė, kad reikėjo išklausyti ilgų politikų kalbų. Po gero pusvalandžio autostradoje ties posūkiu į Širvintas bėgikus sutiko širvintiškiai. Nuo 45 kilometro iki pat Širvintų ir Ukmergės rajonų ribos pasikeisdami bėgo devyni atžalyniečiai: Aistė Jotautytė, Žiedūnė Ramonaitė, Aira Davidavičiūtė, Martyna Vaitkūnaitė, Aurelija Pečiukaitytė, Vitalija Audėjūtė, Gražvydas Visockas, Justinas Vaicekauskas ir Mantas Denisovas. Paskutinius kelis šimtus metrų kartu su mokiniais įveikė ir Širvintų 10-osios šaulių kuopos vadas Leonas Vaicekauskas, Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Borisas Sockis. Skaityti daugiau »

Kunigiškių I kaimo gyventojai Kazimieras ir Bronislava Vyšniauskai: "Gerai, kol dviese gyvename, vienas kitą palaikome ir prilaikome."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Rugpjūčio antroje pusėje, kai kaskart dienos eina vis trumpyn, akį vis labiau veria pievose ir darželiuose suvešėjusių žolynų spalvos bei laukuose nulinkusios subrendusių javų varpos. Nors saulė savo šiluma dar lepina, bet artėjančio rudens ženklai kaskart vis ryškesni: soduose obelys svarina apsunkusias nuo vaisių šakas, laukuose būriuojasi besiruošiantys tėviškę palikti gandrai, dėl užsitęsusios kaitros blyškiu geltoniu jau puošiasi beržai. Savaitė, kita ir ruduo drąsiai karaliaus gimtinės platybėse. Tokia trumpa lietuviška vasara su žmonių džiaugsmais ir rūpesčiais baigsis…

Vieno trečiadienio rytmetį aplankyti Kunigiškių I kaimo (Kernavės seniūnija) gyventojai Bronislava ir Kazimieras Vyšniauskai sėdėjo kieme augančių kaštonų pavėsyje ir gėrėjosi vis dar vasariška šiluma ir aplinkui tvyrančia ramybe. Ponas Kazimieras dairėsi į šalia esantį šulinį ir laukė prognozių. Pasirodo, Vyšniauskų šulinys yra tikras sinoptikas. 24 ritinių gylio šulinyje vanduo švarut švarutėlis, šaltut šaltutėlis, bet prieš lietų pradeda kunkuliuoti ir ūžti. Atrodo, jame reaktyvinis lėktuvas kauktų. Po tokio kauksmo visada prasideda lietus. Šeimininkas sakė, jog šulinys dar nė karto nesumelavo. Vyras pasakojo, jog tokio keisto reiškinio priežastis aptarė su geologu. Specialistas labai moksliškai paaiškino, bet šeimininkams iki šiol neaiški šulinyje slypinti paslaptis.

Kazimiero teigimu, užsukusi paštininkė visuomet klausia, ką sako šulinys apie orus. Skaityti daugiau »