Likimas lėmė, kad paskutines aktyvaus savo gyvenimo dienas Bagaslaviškyje praleido iškilus XIX a. lietuvių švietėjas, literatas, knygnešys, kunigas Silvestras Gimžauskas.
Gimė jis 1845 metų spalio 13 d. Kirdeikiuose, dabartiniame Švenčionių rajone. Taigi, netrukus Lietuva minės 180–ąsias jo gimimo metines.
Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet dėl ligos iš jos išstojo.
Dirbdamas vikaru Žiežmariuose, buvo įsirengęs pogrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose Vilnijos parapijose. Gyvendamas Valkininkuose, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą, dėl to Valkininkai tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje. Sutvarkęs Valkininkų bažnyčią, tapo Merkinės dekanu.
Pastebėtas Vyskupijos vadovybės, vyskupo Antano Pranciškaus Audzevičiaus buvo pakeltas į garbės kanauninkus.
Deja, lietuvninko veikla Valkininkuose nutrūko dėl brolio. 1891 metais pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Girtuoklis dažnai reikalaudavo pinigų arba imdavo jų neatsiklausęs, sukčiaudamas.
„Gimžauskui sunkiai prisiėjo teisintis prieš valdžią. Dabaigė jį skųsti, pasak to paties docento Tumo, „Valkininke popų demoralizuotasis sulenkėjęs lietuvių kaimas, kitkart buvęs prie damininkonų vienuolyno, dabar popams naudoti atiduotas. Šitas popų nuolat prieš katalikų dvasiškiją kurstomas kaimas visados buvo rykštė Valkininko klebonams: nė vienam neleido ilgiau pabūti, kiap dveitą metų. Kan. Gimžauskas dėlto išbuvo čia net devynerius metus, nors buvo nuolat įdavinėjamas,“ – rašoma „Žvaigždės“ almanache, skirtame spaudos atgavimo 30–mečiui paminėti (JAV, Filadelfija, 1934 m., Nr. 4, sąs. 3).
Įskundus žandarams, per tardymus pavyko išaiškinti nemažai Valkininkų apylinkės knygnešių. Vilniaus generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į Gardino vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti. 1893 metų pradžioje Gimžauskas buvo perkeltas eiliniu vikaru į Giedraičius.
Gubernatorius iš vyskupo pareikalavo, kad kanauninką ir dekaną Gimžauską iškeltų „s poniženijem“ (pažeminant pareigose): „vadinas, rusų administracija baudė Gimžausku administratyviai. 1892 m. gruodžio 28 d. jis geru pasišovė, vikaru išvažiuoti į Giedraičius, o 1893 m. nuvažiavo i savo pažįstamą ir gerą kunigėlį Pakalnį, irgi „litvomaną“ Bagaslaviškin. Tyčia ar netyčia, kun. Pakalnis tuojau nukilo kitur, o kan. Gimžauskas klebonavo, sede vacante ėmė valdyti Baguslaviškio parapiją“.
Dar studijuodamas Peterburge, Gimžauskas skundėsi prasta sveikata. Pasimokius metus, kartą per burną „iš plaučių“ pasipylė kraujas. 1897 metų vasarą jis išvyko gydyti akmenligės į Varšuvą ir čia tų pačių metų rudenį mirė. Štai kas knygoje rašoma apie ligą Bagaslaviškyje: „Taip čia ir pragyveno arti keturių metų, kol nesusirgo akmenimis. Tada nuvažiavo į Varšuvą i Kūdikėlio Jėzaus ligoninę ir čia 1897 m. rugsėjo 27 d. (kiti šaltiniai sako: 29 d.) atsiskyrė su šiuo pasauliu“.
Palaidotas Lenkijoje, kapo vieta nežinoma.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
