Lietuvoje nyksta kaimai. Gabus jaunimas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, nusprendžia siekti ir aukštojo, nes vyrauja nuomonė, kad be aukštojo mokslo diplomo žmogus yra nieko vertas. Vyksta migracija į miestą. Vėliau, baigę aukštąjį mokslą, žmonės vyksta į svečias šalis dirbti “juodo” darbo, nes dėl prastos šalies ekonominės būklės svetur jis apmokamas geriau nei Lietuvoje net ir aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantys darbai. Netikiu, kad kada nors tie žmonės grįžtų gyventi į lietuvišką kaimą. Didžiausia problema, kad likę kaime jauni žmonės nemato perspektyvos. Kaimas tuštėja ir miršta, tad nekyla jokio noro ten gyventi ar investuoti, stengiamasi bėgti kuo toliau arba, spjovus į visas problemas, savo lūkesčius skandinti degtinės stikliuke. Galima teigti, kad Lietuvoje atokesnėse vietovėse kaimai vis dėlto nyksta, senoji karta išmiršta, o jaunesnieji kaime nepasilieka… Kita vertus, tie kaimai ir viensėdžiai lyg ir iš naujo atgyja, nes juos nusiperka įvairūs žmonės, dažniausiai atvykėliai, pavargę nuo miesto triukšmo ir pasiilgę kaimiškos idilijos. Tiesa, jie puola kažką modernizuoti, kartais pažeidžia buvusią architektūrą, tačiau, galima pasidžiaugti tuo, kad sodyba lieka gyvenama. Žinoma, yra ir kita dalis. Tai žmonės, pasiryžę likti kaime, nusipirkę modernios technikos sėkmingai ūkininkaujantys. Kokia situacija mūsų rajone?

Motiejūnuose II, Čiurkiškiuose, Vėjelkoje gyvenančių žmonių amžius – per 60 metų. Kaime belikusios 2-3 gyvenamos trobos. Motiejūnuose prie pat kelio – apleista negyvenama sodyba. Netoliese gyvenanti ponia Jadvyga papasakojo, kad sodybos šeimininkė mirė prieš trejetą metų. Kažkas norėjo nupirkti, tačiau net tais “išsipūtusio nekilnojamojo turto kainų burbulo” metais prašyta kaina pasirodė nereali. O dabar… Ir toliau stūkso nebegyvenamas, užkaltais langais namas. Tebenoksta šios sodybos sode obuoliai, serbentai, kitokie vaisiai bei uogos, tik niekam jų nebereikia… Skaityti daugiau »

Anciūnų bitininkas Antanas Ruseckas (dešinėje) su sūnumi Ernestu visada randa darbo bityne.

 
Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Lietuva nuo seno garsėja bitėmis ir bitininkais. Kas dar prisimena tarpukario nepriklausomą Lietuvą ar yra girdėjęs senolių pasakojimų, gali patvirtinti, jog jei ne kas antras, tai jau bent kas ketvirtas ūkininkas laikė bites. Medus buvo ir maistas, ir vaistas. Bitininkai visais laikais buvo verti didžiulės pagarbos ne vien dėl savo darbštumo, kruopštumo, bet ir dėl kitų žmogiškųjų vertybių puoselėjimo. Gerokai mažiau, bet ir šiais laikais yra žmonių, mylinčių biteles, mokančių jas prižiūrėti, gebančių ne tik savo šeimai, bet ir aplinkiniams prisukti skanaus medaus. Vienas jų – Anciūnuose gyvenantis Antanas Ruseckas. Tai per keturiasdešimtmetį perkopęs, apie du dešimtmečius bitininkyste besiverčiantis vyras, Kauno žemės ūkio technikume baigęs specialius mokslus, šio amato jau pamokęs savo sūnus Ernestą ir Karolį.

- Tai mano hobis, verslas, kasdienis ir labai malonus darbas, – sako bitininkas Antanas Ruseckas. – Net nežinau, iš kur atsirado tokia pagarba bitėms, gal iš dėdės, kilusio iš Molėtų rajono ir ten bitininkavusio, paveldėjau. Čia viskas taip netikėtai ir nelauktai išėjo. Pačių bitininkavimo paslapčių išmokau žemės ūkio mokykloje. Žinios labai pravertė, bet patirtis ateina metams bėgant. Žmogus dirbi ir mokaisi. Skaityti daugiau »

Dariaus Paliukėno skrydis baigėsi senajame Širvintų aerodrome.

Rugpjūčio mėnesį vyko bėgimas “Širdis plaka Baltijai”, skirtas Baltijos kelio 20-mečiui paminėti. Tą dieną prie paminklinio akmens “Baltijos kelias” galima buvo pastebėti nedidelį būrelį jaunų vyrų su kuprinėmis ant pečių. Paaiškėjo, kad jų kuprinėse – nedideli skraidymo aparatai – parasparniai. Trys širvintiškiai – Darius Paliukėnas, Marijonas Kmitas ir Tomas Mačiulis su draugais susiruošė į Latvijos kurortą Jūrmalą. Pasirodo, Jūrmaloje net 15 kilometrų tęsiasi aukštų kopų virtinė. Vyrai žadėjo “pasigauti” vėją ir, jei pavyks, aukštai pakilti virš žemės, virš tingiai smėlyje besivartaliojančių poilsiautojų. Sutikite, kad apie skraidymą  su parasparniais Širvintose mažai kas yra girdėjęs… Statybinių medžiagų parduotuvėje “Trys valetai” dirbantis Darius Paliukėnas sutiko papasakoti apie savo, galima sakyti, egzotišką pomėgį.  Skaityti daugiau »

Nostalgiškas žvilgsnis

Rugsėjo pirmąją vienoje kaimo sodyboje prie šventiškai papuošto stalo susirinko penkios jau garbaus amžiaus moterys. Turbūt atspėjote – šią datą gali švęsti tik mokytojos. Buvusios. Nors… sakyti “buvusios” liežuvis neapsiverčia. Prie stalo netilo kalbos apie pedagoginį darbą mokykloje, kolegas. Įdomu, kad visos jos dirbo skirtingose mokyklose, o į vieną būrį kažkada suvedė vienoda darbo patirtis, vienodi interesai. Jos – pradinių klasių mokytojos. Šios moterys jau seniai nesitiki, kad kas nors jas pakviestų į mokslo metų pradžios ar kokią kitą šventę. Jos pačios moka sau surengti mini šventes. Moterys smagiai švenčia ne tik Rugsėjo pirmąją, tačiau ir vardadienius, gimtadienius, Mokytojo dieną, palydi senuosius ir sutinka Naujuosius metus. Žinoma, Rugsėjo 1-oji visada laukiama ir ypatinga šventė. Savo jaunas dienas ir darbą mokykloje prisiminė ir savo mintimis sutiko pasidalyti Elena Pakalnienė, Veronika Bonikatienė, Anzelma Pažūsienė, Janina Garbatavičienė ir Albina Paliukėnienė. Skaityti daugiau »

Lapelių bibliotekos bibliotekininkė Janė Stravinskienė: "Kiekvienas skaitytojas kaip lobis..."

Rašytojas knygą parašo, o kelią į žmogaus širdį tiesia biblioteka ir bibliotekininkė. Laimė, jei bibliotekoje dirba sumanus, energingas žmogus, mokantis rasti kontaktą su skaitytoju. Ne veltui sakoma, jog perskaityta knyga gali visam laikui pakeisti žmogaus likimą, pakylėti, paskatinti ieškoti žinių. Tikra knygų pasaulio žinovė, gebanti puikiai bendrauti su bibliotekos lankytojais, yra Lapelių bibliotekos vyr. bibliotekininkė Janė Stravinskienė.

Išlakių medžių paunksmėje įsikūrusioje nedidelėje Lapelių kaimo bibliotekoje Janė Stravinskienė darbuojasi jau 15 metų. Biblioteka jauki, tvarkinga, įrengtas informacinių technologijų kambarys, žaidimų kambarėlis, atskirai sudėliota literatūra vaikams, kaupiama kraštotyrinė medžiaga. Biblioteka dirba kiekvieną darbo dieną – tad lankytojų tikrai netrūksta. Skaityti daugiau »

Lapelių kaimo gyventojai Viktoras ir Aldona Baumilos: "Dėkojame Dievui, kad jis laimino mūsų džiaugsmus, kiekvieną mūsų šeimos žingsnį..."

Rugpjūčio viduryje, kai visa Lietuva švenčia Žolinę, akį veria pievose ir darželiuose suvešėjusių žolynų spalvos, laukuose subrendusių javų varpos. Nors saulė savo šiluma dar lepina, bet artėjančio rudens ženklai kaskart vis akivaizdesni: soduose vaismedžiai svarina šakas, apsunkusias nuo prinokusių vaisių, laukuose buriuojasi besiruošiantys tėviškę palikti gandrai…

Vasariška šiluma ir aplinkui žaliuojančiais miškais gėrisi Lapelių kaimo gyventojai Aldona ir Viktoras Baumilos. Tai labai jautrūs grožiui, geraširdžiai, supratingi žmonės, penkiasdešimt metų gyvenę Vilniuje, užauginę,  išmokslinę tris sūnus ir vėl sugrįžę į gimtuosius kraštus. Pasirinkę Lapelių kaimą, kad abiejų tėviškės būtų netoli: Aldonos dainose apdainuoti Ardiškiai prie Kernavės ir Viktoro gimtasis Pakerpės kaimas. Skaityti daugiau »

Paulius (kairėje) ir Kazys (dešinėje) Stravinskai rugpjūčio 6-osios vidurdienį darbavosi prie arpo: arpuotus grūdus ruošėsi vežti į Vievio paukštyną.

Pliaupiančios liūtys ir dieną naktį merkiantis lietus įgriso žemdirbiams, vertė dairytis į dangų ir  nerimauti dėl laukuose bręstančio derliaus. Pagaliau palankūs rugpjūčio pradžios orai leido Širvintų rajono žemdirbiams pradėti javapjūtę. Rugpjūčio 6-osios vidurdienį stambesnieji ūkininkai jau buvo įpusėję arba ir baigę doroti kvietrugių  derlių, dar viena kita diena ir kombainus pasuks į kitus javų laukus. Kai kurie žemdirbiai teigė pradėti javapjūtę dar neskubantys, kadangi ne visur varpos iki galo subrendusios, vietomis dar yra ir žaliuojančių plotų.

Kalbintų rajono ūkininkų teigimu, neblogą derlių šiemet subrandino žieminiai pasėliai, vasarojui gal šiek tiek pakenkė nepastovūs šios vasaros orai, bet irgi galima tikėtis gero derliaus. Įprastais metais tokiu laiku būdavo pats grūdinių kultūrų dorojimo įkarštis. Šiemet, deja, dėl nepalankių oro sąlygų javapjūtė šiek tiek vėluoja. Kaimo žmonės baiminasi, kad gana neblogą derlių menkaverčiu gali paversti vėl pradėsiantys pliaupti lietūs. Sunkiau šįmet smulkiesiems ūkininkams, kurie neturi savo technikos. Jiems teks palaukti, kol stambesnieji nusiims derlių ir tik tuomet ateis į pagalbą. Skaityti daugiau »

Fotografija atsiminimui. Loreta Džiužaitė su dukryte prie Ipolito Užkurnio medinės skulptūros Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos kieme.

Apie nelengvą lietuvių emigrantų gyvenimą yra nemažai prirašyta… Tikiu, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias, nuvedęs jį į svetimą šalį, buvo įdomus ir nepakartojamas. Beje, daugelis lietuvių mano, kad ten gyvenimas rožėmis klotas… Mintimis apie emigracijos kainą, apie jos pliusus ir minusus, apie tėvynės ilgesį su “Širvintų krašto” skaitytojais sutiko pasidalyti buvusi bagaslaviškietė Loreta Džiužaitė. Loreta – paskutinės Bagaslaviškio vidurinės mokyklos laidos abiturientė. Nuo to laiko praėjo nemažai laiko, tačiau kaip ir anksčiau, taip ir dabar jos veide beveik niekada neužgęsta šypsena – tokia pat šilta ir atvira, tokios pat atviros jos mintys apie…

…gyvenimo sėkmę ir jo vingius…

- Niekada neįsivaizdavau savo gyvenimo užsienyje, bet… Juk niekada, žmogau, nežinai, kaip ir į kurią pusę gali pasisukti tavo gyvenimo kelias. Kiek save prisimenu, visada norėjau gyvenime kažko pasiekti – ir ne pinigai buvo svarbiausia. Norėjau, daryti tai, kas man patinka, ir viską pasiekti savo jegomis. Nelaukiau kažko nukrintant iš dangaus. Tikėjau ir dabar tikiu tik savo jėgomis ir kažkodėl žinau, kad sėkmė manęs niekada neapleis. Turbūt tai ir padeda judėti į priekį. Patys gražiausi mano gyvenimo metai prabėgo mokykloje ir gimtajame Bagaslaviškio miestelyje. Problemos, su kuriomis tuo laiku susidurdavau, šiandien atrodo tokios juokingos. Tada norėjau, kad mane pagirtų tėvai, kad mokytojai parašytų geresnį pažymį, o draugų būryje norėjau būti “kiečiausia”. Ir sekėsi visai neblogai.  Skaityti daugiau »

Salomėja Vinslauskienė: "Man didžiausias džiaugsmas, kai jaučiu, kad esu reikalinga žmonėms tiek džiaugsme, tiek bėdoje. "

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Stebuklų ir įdomių žmonių nereikia ieškoti kažin kur. Jie visada šalia mūsų. Upelio gatvės gyventoją Salomėją Vinslaukienę pažįsta dažnas Širvintų miesto gyventojas. Tai energinga, žvali 80 metų močiutė, buvusi žinoma giesmininkė, dar važinėjanti dviračiu, besirūpinanti savo daržu, mėgstanti uogauti ir grybauti, žinanti grybingas Širvintų rajono vietas.

- Jūs tik pažiūrėkite, kokius agurkus užauginau balkone, – pakvietusi į jaukų kambarį, sakė Salomėja Vinslauskienė. – Negaliu vietoje nusėdėti, vis krutu, judu, eksperimentuoju su daržovėmis, auginu gėles, jomis puošiu balkoną, laiptinę. Darbo per akis. Man didžiausias džiaugsmas, kai jaučiu, kad esu reikalinga žmonėms tiek džiaugsme, tiek bėdoje.
Skaityti daugiau »

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Birželio 4 dieną garbingą 80 metų jubiliejų šventė buvusi ilgametė Kiauklių pašto viršininkė Irena Juzonienė. Svečių netrūko: pasveikinti atvyko sūnus su šeima net iš Londono, sveikino dukra, anūkai, sesuo, krikšto sūnus, giminės. Jubiliatės kambarys skendėjo rožių jūroje, moteris skaitė sveikinimų atvirukus, dėliojo dovanas, džiaugėsi artimųjų dėmesiu.

- Gimiau Kiaukliuose, gyvenau Kiaukliuose, dirbau Kiaukliuose, čia ir gražaus jubiliejaus sulaukiau, – sakė moteris.

Paprašyta prisiminti prabėgusius metus, nuveiktus darbus, sutiktus žmones, Irena Juzonienė buvo atvira: tai šypsojosi, tai braukė ašaras ir vis pasakojo:

- Visas mano gyvenimas prabėgo Kiaukliuose. Žmogui reikia būti energingam, daug dirbti, judėti, tuomet ir žilos senatvės galima sulaukti. Aš pati buvau labai greita, su žmonėmis nuolaidi. Gyvenime daug vargo mačiau, sunki vaikystė mane lydėjo. Galima sakyti, kad jos visai ir nebuvo.

Pašnekovė pasakojo apie savo tėvus – Rožę ir Vytautą Dambrauskus, apie sunkią našlaitės dalią, kai 9 metų paliko be mamos, augo su pamote. Irena kalbėjo apie mokymąsi Dudėnų, paskui Kiauklių pradinėje mokykloje. Moteris prisiminė karo baisumus, degančią Kiauklių bažnyčią, kaip nuo jos užsidegė mokykla, paskui miestelis į rytų pusę. Skaityti daugiau »