Kaukiškio gyventojas Jonas Vasiliauskas su anūke: "Čia mūsų auksinės sodybos, auksinės vasaros ir baisios žiemos."

Susitikimai

Kaukiškio kaimas glaudžiasi Musninkų seniūnijos pietrytiniame pakraštyje, netoli judraus kelio “Kernavė – Širvintos”. Iš dviejų pusių supa aukštos kalvos, palei kaimą teka Musė. Daugelį dešimtmečių kaimas priklausė Kernavės seniūnijai, tarybiniais laikais Kaukiškis buvo Kernavės kolūkio dalis. Prieš keletą metų, gyventojų pageidavimu, Kaukiškis prijungtas prie Musninkų seniūnijos. Kaukiškiečių nuomone, reforma pasiteisino, Musninkai ranka pasiekiami, valdžios atstovai už pusantro kilometro, daug geriau ir patogiau, kad nereikia belstis kažin kur reikalų tvarkyti.

Yra tokia lietuvių atlikėjo Vytauto Šiškausko daina, kurioje skamba žodžiai, koks nelinksmas mūsų kaimas, kaip nebemokame dainuoti. Trečiadienio popietę, užsukus į Kaukiškį, negalima buvo sakyti, kad žmonės liūdni ir kamuojami krizės. Pasirodo, kad Kaukiškio kaimo žmones mažiausiai palytėjo sunkmetis. Kaimo sodybos tvarkingos, daug žalumos, naujų bei restauruotų pastatų, pavėsinių, tolumoje statybininkai lipdė dar vieną dailų mūrinuką. Pasiteiravus, ar kaime yra įžymių, mokslui, kultūrai nusipelniusių žmonių, buvo atsakyta, jog visi sodiečiai paprasti, vieni kitiems draugiški ir dėmesingi. Galima teigti, jog aria kaimo žmoneliai savo įprastą gyvenimo vagą ir džiaugiasi ramybe. Skaityti daugiau »

Ponia Danutė su savo vyru Meižiuose.

Susitikimai

Meižiuose, netoli Širvintos upės, gyvena pensininkė Danutė Janina Bajorinienė. Ji yra medicinos mokslų daktarė, vaikų gydytoja, dirbusi Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje, Pediatrijos centre vyresniąja moksline darbuotoja. Į Širvintų seniūnijoje esantį Meižių kaimą veda vingiuotas, net trimis kryžiais pažymėtas kelias, o ponios Danutės gimtoji sodyba pasiklydusi tarp plačių pievų ir klaidžių miškelių.  Jau iš toli pamatau ant suoliuko šalia praviro namo lango sėdinčią moterį. Tai – Danutė. Moteris maloniai sutinka pakalbėti “apie gyvenimą”.

- Visi mes vaikystėje svajojome kuo nors “būti”. Aktoriais, manekenėmis, krepšininkais, kosmonautais. Jūs, ko gero, norėjote tapti “daktare”?

- Potraukio tapti gydytoja vaikystėje nebuvo. Augau paprastame kaime. Mane supo paprasti žmonės, tuo laiku ir giminėje jokių medikų nebuvo. Skaityti daugiau »

Ona ir Jonas Taučiai prie lauko židinio SB "Rasa".

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Įvairiose Širvintų rajono vietovėse vis labiau praeivio akis glosto iš tolo švytinčios sodybos, kurių šeimininkai savo kasdienio darbo sūkuriuose suranda laiko grožio daigų paieškai, moka kurti ir skleisti subtilius dalykus, puošti savo kūriniais ir išmone gimtąjį kraštą. Nuo didingų sodybų neatsilieka ir kolektyvinių sodų sklypelių savininkai. Kaip tik išmanydami, jie gražina poilsio oazę, kad atotrūkio valandėlės nuo kasdienių rūpesčių būtų įsimintinos ir teikiančios dvasinę palaimą. Reikia manyti, kad tokia ir žmogaus prigimtis – gyventi ne tik geriau, bet ir gražiau.

Originalumu ir savitais architektūriniais akcentais išsiskiria sodų bendrijos “Rasa” Bičiulių gatvės 124 numeriu pažymėtas Onos ir Jono Taučių sodo sklypelis. 1986 metais gautas žemės gabalėlis primena pasakų namelio teritoriją: suręstas namas, ūkinis pastatėlis, laisvalaikio pramogoms sumeistrauta pavėsinė, sumūrytas lauko židinys, iškastas ir meistriškai akmenimis apdėliotas šulinys, įrengtos sūpuoklės, rūpestingai prižiūrimi  gėlynai, kruopščiai šienaujama veja, visa teritorija aptverta tvora. Pasak šeimininkų, tvora atlieka apsauginę funkciją, tiesiog taip geriau. Labai vykusiai išradingi sodininkai Taučiai sugrupavo medžius, krūmus ir gėles. Stebina jų spalvų, dydžių, formų oazė, meistriška kompozicija. Skoningai aplinkai suformuoti, matyt, nemaža įtakos turėjo ir žinios, rastos žurnaluose “Sodų spalvos”, “Mano gėlynas”, prenumeruojamame leidinyje “Valstiečių laikraštis”. Skaityti daugiau »

Albertas Kibartas tikėjosi valdžios paramos, tačiau jos kol kas benamiai taip ir nesulaukė.

Rugpjūčio 3 dienos vidurdienį policijai buvo pranešta, kad Širvintose, J. Janonio gatvės rajone, netoli senosios gaisrinės pastato rastas nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčio Alberto Kibarto, gimusio 1970 metais, kūnas. Kalbama, kad netoli įvykio vietos rastas ir kirvis. Įtariama, kad benamis buvo nužudytas.

Apie šį vyrą pernai lapkritį rašė “Širvintų kraštas”. Vaikų namuose augęs benamis Širvintose turi motiną, kuriai, Alberto tikinimu, buvo atimtos motinystės teisės.

Albertas Kibartas pragyvenimui rinkdavo butelius, išgėręs dažnai patekdavo išblaivėti į Policijos komisariatą. Teismas už neblaivaus pasirodymą viešojoje vietoje ne kartą benamį baudė administraciniu areštu. Tokios Ukmergės areštinėje praleistos dienos pusamžam vyrui būdavo vienintelės, kai jam nereikėdavo sukti galvos dėl to, ką valgyti, kur išsimiegoti.
Skaityti daugiau »

Černiškių kaimo gyventoja Olimpija Gudan: "Neturėjau laiko ilgai miegoti. Daug darbo turėjau."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Išmintingi žmonės yra pastebėję, jog gyvenimas – ne spektaklis ir ne šventė; gyvenimas – sunkus darbas. Tai gali patvirtinti ir Černiškių kaimo (Širvintų seniūnija) gyventoja Olimpija Gudan. Ši nuolat besišypsanti moteris pažįstama daugumai ne tik savojo kaimo, bet ir  Žindulių, Puorių, Pablendžių, sodų bendrijos “Rasa” gyventojų. Tai trijų vaikų mama, trijų anūkų močiutė ir trijų proanūkių prosenelė. Aštuntą dešimtį metų skaičiuojanti senolė guvi, energinga, niekada jokio darbo nebijojusi, dar ir dabar apie ūkį sukasi, karves melžia, didžiulį pulką paukščių, išdidžiai po kiemą vaikštinėjančių, prižiūri. Miškų apsuptyje gyvenanti Olimpija, aplinkinių meiliai Alina vadinama, mėgsta uogauti ir grybauti, tiesiog gamtoje pabūti.

- Kai 1952 metais į Černiškes atitekėjau, tai aplinkui tuščia buvo, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Net su Alinavos kaime gyvenančiais žmonėmis susišnekėti galėjome. Taip netoli vieni kitų gyvenome. Žemės aplinkui labai nederlingos, tai buvo duotas tuometinio Puškino kolūkio pirmininko Vilhelmo Nainos nurodymas apsodinti lauką pušimis. Per daugiau nei 50 metų užaugo didžiulis šilas. Čia pat Puorių ežeras, vietos labai gražios, bet nederlingos, kolūkis iš tokios žemės jokios naudos neturėjo, tai apie 1986 metus žemė buvo išdalyta sklypeliais sodininkams kurtis. Mes gyvename nuošaly ir sodai su sodininkais mums visai nekliūva.

Olimpija gimusi Žinduliuose, ten augusi, prie Žindulių ežero su broliu bėgiojusi. Tėvai leidę į arčiausiai namų buvusią mokyklą. Ji buvo įkurta Roskošnės viensėdyje dideliame name (tas gyvenamas namas ir dabar tebestovi kitapus “Šilelio” autobusų stotelės). Mokykloje mokytojas Dračinskij visus dalykus dėstė lenkų kalba, tik viena pamoka per savaitę buvusi lietuvių kalbos. Anot pašnekovės, nebuvo sąlygų pasiekti lietuvišką mokyklą Kieliuose, gerų kelių nebuvo, o vieną vaiką paleisti toli nuo namų tėvai nenorėjo. Moteris džiaugėsi, kad baigė 4 klases lenkiškai, o skaityti moka ir lietuviškai. Skaityti daugiau »

Ričardas Mchitarianas tikisi įgyvendinti visus savo planus. Kuo toliau, tuo mažiau šis jo namelis primins statybininkų vagonėlį.

Susitikimai

Žmonės šiais laikais mėgsta pasiskųsti sunkiu gyvenimu, pakalbėti apie skurdą, badą, marą. Pakeikti politikus. Ir iš tikrųjų šiais laikais atsidurti “užribyje” nesunku – tereikia prarasti darbą, susirgti sunkia liga ar paprasčiausiai išeiti į pensiją… Žmonės, sakydami, kad “ne pinigai laimė”, yra arba veidmainiai, arba melagiai. Pakankamas kiekis pinigų padeda žmogui įgyvendinti savo idėjas, pažinti pasaulį, būti sveikesniam ir laimingesniam. Trūkstant pinigų žmogus nuolat turi sunkumų apmokėdamas sąskaitas ar pirkdamas maistą. Juk visi esame sutikę žmonių, kurių veidai liudyte liudija skurdą ir dvasinį nuopolį… Apie tai byloja ne tik jų veidai, bet ir namai, ir jų kiemai… Tai – nelaimingi žmonės. Žinoma, jeigu per dvidešimt metų Lietuvos politikai būtų mažiau rūpinęsi, ką “prichvatizuoti”, o daugiau mąstę apie tai, kaip paprasčiausiai nekenkti savo valstybės piliečiams, skurdo mūsuose būtų mažiau. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad “žmogus – savo likimo kalvis” ir visada savo gerais arba nevykusiais darbais gali stipriai jį pakoreguoti.

Prieš septynerius metus Ričardas Mchitarian’as iš Vilniaus persikėlė gyventi į Širvintų rajoną. “Nieko čia nuostabaus! – pasakytų tūlas pilietis. – Tokių persikėlėlių dabar daug…” Esmė ta, kad Ričardas gyvena lyg atsiskyrėlis, statybininkų vagonėlyje, kuriame net elektros nėra. Net tokio įprasto ir dabartiniam žmogui mirtinai reikalingo aparato – televizoriaus nėra. Įėjęs į vidų, pamatau prie stalo palinkusį smulkaus sudėjimo vyrą. Ant stalo guli lango rėmai. Matyt, juos remontoja. Iš netyčių užkluptas vyras trumpam sutrinka, tačiau, pritildęs garsiai rėkiantį radijo aparatą, sutinka pakalbėti. Apie savo naują gyvenimą naujoje vietoje. Vilniuje Ričardas gyveno nedideliame vos 17 kvadratinių metrų butuke, kuris, pasak jo, priminė tikrą “sosiską”. Labai trūko erdvės. Be to, pabodo gyventi tarp mūrų. Traukė gamta. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent Širvintas, Ričardas paaiškino: “Širvintų miestelio gatvėse daug medžių, žalumos. Nėra nė ko lyginti su Vilniumi (gaila, kad tų medžių Širvintose kasmet mažėja – autoriaus pastaba). Ir mano pirmoji meilė buvo iš Širvintų…” Skaityti daugiau »

Šitame krašte gimiau, gyvenu, čia ir mirsiu, niekur iš čia išvažiuoti nenoriu, - sakė Zibaluose gyvenanti Jevgenija Kanopkina.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Dviejų rankų pirštų neužtektų, jeigu bandytume suskaičiuoti gražiai tvarkomas Zibalų miestelio sodybas. Jaukumas ir gražumas prie zibališkių namų ypač išryškėja vasaros viduryje – rudens pradžioje, kai nuosavų namų kiemuose suveši augmenija, sužydi margaspalviai gėlynai. Nuo šeimininkų fantazijos daug priklauso, kaip puoselėjami ne tik žalieji plotai, bet juose sugebama įkurdinti medžio, akmens, metalo  dirbinius, sudėlioti įvairius dekoratyvinius akcentus. Dažno  važiuojančio keliu ,”Zibalai – Beivydžiai” dėmesį patraukia Zibalų gyventojos Jevgenijos Kanopkinos sodyba.

- Nieko gero čia nėra. Žiūrėkite, kaip gražiai tvarkosi mano kaimynai Kasinskai, Gudoniai, Bulonai, Dasevičiai, – sakė užkalbinta tvarkingos sodybos šeimininkė Jevgenija Kanopkina. – Aš pati tik raviu. Šiaip viską tvarko savaitgaliais iš Vilniaus atvažiuojantis sūnus Vladas. Čia viskas sūnaus ir jo žmonos Elenos rankomis padaryta. Daug padeda dukra Valė su žentu, anūkai. Vaikai visokių gudrybių prigalvoja, net seniūnijos padėką už gražų tvarkymąsi gavome.

Jevgenijos Kanopkinos sodyboje galima pamatyti ne parodai, ne praeiviams specialiai rodomą grožį. Kurdama jaukumą, moteris su savo šeima atskleidė poetišką sielą, parodė, ką gali darbą mylinčios rankos,  įrodė, jog gražiai tvarkomų sodybų Zibaluose kaskart atsiranda vis daugiau. Praeivio akis džiugina kruopščiai prižiūrima veja, nudailinta kaulenio gyvatvorė, meistriškai sukomponuota pavėsinė ir dekoratyvinis malūnas, netgi mini tvenkinėlis, gandralizdis, akmenų kompozicija skatina pasidžiaugti šeimininkų išradingumu.

Moteris pasakojo, jog yra gimusi ir augusi Staškūniškyje, namą Zibaluose su vyru pasistatė 1981 metais. Vyras tik dvi savaites naujame name pagyveno ir mirė. Pasak pašnekovės, po vyro mirties teko dirbti ne už vieną, o už du. Pašnekovė rūpinosi namais ir vaikais, dirbo Šešuolėlių tarybiniame ūkyje. Anot moters, viskam reikėjo pinigų: ir vaikų mokslams, ir namui tvarkyti. Skaityti daugiau »

"Su tokiomis bitėmis ir dirbti malonu", - sako bitininkas Gediminas Žilinskas.

Dienos tema

Prasti orai pavasarį gadino ne vien gamtos išsiilgusių turistų ir poilsiautojų planus. Tik lietingus orus galima kaltinti ir dėl to, kad šiandien parduodamas pavasarinis medus toks brangus. Liepos mėnesį orai pakrypo į priešingą pusę, užėjo karščiai, tačiau medaus kainų kryptis nesikeičia – jos kyla toliau.  Šiuo metu kilogramas lietuviško šviežio medaus kainuoja apie 20 litų, tačiau Vilniaus rajone ūkininkai už kilogramą medaus jau prašo 25 litų. “Širvintų krašto” kalbinti mūsų rajono bitininkai sutaria, kad šiais metais derlius gerokai mažesnis, ir artimiausiu metu medaus kainos neturėtų kristi. Priežastis ta, kad Lietuvoje įsivyravo bitėms nepalankūs orai.

Mintimis apie medaus derlių sutiko pasidalyti bitininkas iš Pyplių kaimo Stasys Bagdonas: “Per didelį karštį bitės sėdi aviliuose ir pučia (vėdina avilį). Bitės keliasi anksti, jau apie 6 valandą išskrenda rinkti nektaro. Karštomis dienomis grikių laukuose skraido iki 11-12 valandos. Termometro stulpeliui pakilus per 25 laipsnius, bitės sėdi avilių viduje, tik viena kita dar skraido, matyt, vandenį neša. Liepų žydėjimo metu birželį gausiai lijo, žiedai trumpai žydėjo. Prie avilių turiu pasodinęs plotelį medingo augalo – sirinio klemalio. Dabar bitės daugiausia jų žieduose dūzgia. Pavasarį dar buvo pienių nektaro, tačiau šeimos gausiai spietėsi, o susidariusios naujos šeimos buvo silpnos. Daug bičių šeimų po žiemos išmirė. Palyginti su praėjusiais metais, dabar turiu tik trečdalį buvusio derliaus. Skambino draugas iš Rudaminos ir sakė, kad šiais metais kilogramas medaus pas juos kainuoja 25 litus”. Skaityti daugiau »

Po dujotiekio sprogimo Graužių miške, 2009 metų spalio 24-oji: Ramunė Pauliukonienė su kolega Kriminalinės policijos skyriaus specialistu Gintautu Pečiuliu ir Prevencijos poskyrio tyrėju Sauliumi Barecku (dešinėje).

Liepos 19 dieną Širvintų rajono policijos komisariato pareigūnai į užtarnautą poilsį išleido Kriminalinės policijos skyriaus viršininkę Ramunę Pauliukonienę, policijos sistemoje išdirbusią kiek daugiau nei 20 metų. Paskutinį kartą policija “stipriau nukraujavo” daugiau kaip prieš metus, kada policijos gretas paliko ilgametis Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio viršininkas Kęstutis Lelevičius.

Taigi vis daugiau policijos veteranų, kurių akyse užaugo nauja rajono gyventojų karta, palieka tarnybą policijoje.

Išlydėti pareigūnės susirinko didelis kolegų būrys. Atėjo ugniagesių, teismo, prokuratūros, Vaikų teisių apsaugos tarnybos, Savivaldybės, advokatų, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Ukmergės rajono policijos komisariato atstovai.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Ramunė Pauliukonienė buvo apdovanota vardiniu rankiniu laikrodžiu, Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu pareigūnė apdovanota I laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu “Už nuopelnus”. Jis papildė iki tol pareigūnės turėtą abiejų laipsnių ženklų “Tėvynės labui” apdovanojimų kolekciją. Skaityti daugiau »

Gediminas Galinauskas: "Konsultuotis su niekuo nenorėjau, dariau savo galva ir rankomis, kopijų neieškojau."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Sakoma, kad mašina gali atlikti penkiasdešimties eilinių žmonių darbus, bet nė viena mašina neatliks vieno neeilinio žmogaus darbo. Dažnas širvintiškis turbūt yra girdėjęs apie Širvintose gyvenantį Gediminą Galinauską – per keturiasdešimtmetį perkopusį neeilinių gabumų vyrą, sumanų technikos žinovą, ūkiui reikalingų išradimų autorių, auksinių rankų meistrą.

Turi ką Gediminas papasakoti ir parodyti ne tik savo šeimos nariams, bet ir kiekvienam svečiui, užsukusiam į jaukius tėvų namus Širvintų kaime.  Namų kieme puikuojasi paties Gedimino rankomis sukonstruotas traktorius, dirbtuvėse patogiai surikiuotos paties pasigamintos metalo pjovimo, medžio apdirbimo staklės, oro kompresorius, ūkiniame pastate laikomas savadarbis mini grūdų malūnas. Paklaustas apie traktoriaus pavadinimą, šeimininkas šypsojosi: Skaityti daugiau »