Yra žmonių, kurių buvimas aplinkiniams tampa tikra dovana – jų darbai, žodžiai ir vertybės palieka ryškų pėdsaką ne tik šeimoje, bet ir visoje bendruomenėje. Pagarbos vertas Širvintų miesto gyventojas Vladas Vilkevičius, kurio širdies šiluma, išmintis ir nuoširdumas lydi draugus, giminaičius, pažįstamus, artimuosius 90 metų. Gražų 90 metų jubiliejų švenčiantį jubiliatą sveikino ne tik sūnus Algirdas su šeima, bet ir gausus būrys giminaičių.
Vladas Vilkevičius gimė Vinkšnabrasčio kaime (Musninkų seniūnija) 1935 m. balandžio viduryje. Šeimoje augo ir daugiau vaikų. Išmaitinti gausią šeimą tėvams Jonui ir Elenai Vilkevičiams buvo sunku, todėl patys daug dirbo ir vaikus ragino imtis darbų. Gausi šeima turėjo nemažai hektarų žemės, gražų ūkį, kurį sukūrė daug metų Amerikos anglių kasyklose dirbęs senelis. Tėvai vaikams ugdė ne tik darbštumą, bet ir patriotiškumo jausmą.
Vladas Vilkevičius pasakojo apie vaikystėje patirtus karo ir pokario baisumus. Jis matė tvyrojusią baimę ir neapibrėžtumą, prisiminė, kaip slapstėsi bunkeryje prie Širvintos upės. Pokario bado ir skurdo šešėlis lydėjo daugelį, o pasitikėjimas žmonėmis buvo sudaužytas. Kovos dėl išlikimo, tremtys ir išdavystės vertė žmones keistis. Nepaisant visų išgyventų sunkumų, žmonės rado stiprybės geresnei ateičiai.
Senolis pasakojo, kaip pokario metais Vinkšnabrasčio kaimo žmonės važiuodavo į Vilnių pirkti duonos: arkliais iki Jauniūnų, paskui pakeleivinga bortine mašina į sostinę, ten keliskart atstovėdavo eilę, pas pažįstamus pernakvodavo ir su maišais duonos vėl sunkvežimiu iki Jauniūnų, paskui arkliais iki Vinkšnabrasčio. Pasak pašnekovo, jų šeima bado nejautė, bet kaimynams buvo labai sunku. Praeitis liko randuota, tačiau jos pamokos vertingos ir šiandien.
-Ir šiandien labai gerai prisimenu, kaip senelis mane mokė arti žemę, – pasakojo Vladas Vilkevičius.
Vos dešimties metų Vladas jau arė.
-Visokių darbų senelis ir tėtis išmokė. Niekada nesėdėjau rankų sudėjęs. Į kariuomenę išėjau 1954 metais. Iki to laiko dvejus metus dirbau vikšrinio traktoriaus prikabinėtoju. Didelių mokslų nebuvau baigęs, tai teko „ant plūgo sėdėti“ ir kolūkio laukus įdirbti, – pamena Vladas Vilkevičius.
Kai paklausiau 90 metų jubiliejų švenčiančio vyro apie gyvenimą, jis tik nusišypsojo ir pasakė:
Šiandieną Vladas Vilkevičius džiaugiasi pavasario gražumu, skaito „Širvintų kraštą“. Galbūt ir sunku vienam, bet senolis nelinkęs dejuoti. Jam čia gera, nes sūnaus šeima čia pat, viskas sava ir artima širdžiai.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Vlado Vilkevičiaus asmeninio albumo
