- Būdama toli nuo tėvynės aš visą gyvenimą buvau su jumis, dirbau Lietuvai ir gimtojo Musninkų krašto žmonėms, - sakė Marija Bareikaitė - Remienė.

Šeštadienio vidurdienį, po miesto šventės, skirtos Širvintų 535 metų jubiliejui, atidarymo ceremonijos, įvyko iškilmingas rajono tarybos posėdis, kuriame, vykdant birželio mėnesio tarybos posėdžio sprendimą suteikti iš Musninkų kilusiai JAV lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjai Marijai Bareikaitei – Remienei krašto garbės piliečio vardą, įteiktos šį titulą liudijančios regalijos.

Kraštietės nuopelnus Lietuvai, Širvintų kraštui ir Musninkams pristatė Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė. Ji kalbėjo, kad Marija Bareikaitė – Remienė gimė ir užaugo Musninkuose, prisiminė jos šviesaus atminimo tėvus ūkininkus Eleonorą ir Joną Bareikas, jų darbus Musninkų krašte. Kadangi Jonas Bareika vokiečių okupacijos metais dirbo Musninkų valsčiaus viršaičiu, 1944 metais šeima buvo priversta pasitraukti į Vokietiją. 1949 metais Marija Bareikaitė emigravo į JAV, studijavo verslo administravimą, 35-erius metus dirbo draudimo kompanijoje “Aetnos”. Išauklėta katalikiška dvasia ir Nepriklausomos Lietuvos idealais, ji visą gyvenimą dirba lietuvybės ir Lietuvos labui. Būdama profesionali ir talentinga vadybininkė, kelis dešimtmečius sėkmingai vadovavo svarbiausių išeivijos institucijų finansavimu besirūpinantiems fondams ir komitetams. Skaityti daugiau »

Buvusi ilgametė akušerė Gražina Bartašienė: "Metams bėgant praktikos įgauni, tuomet ir atsakomybės jausmas didesnis, ir baimė atsiranda."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Sakoma, kad kiekviena diena yra gyvenimo dovana. Tereikia ją “išvynioti”, švęsti ir džiaugtis. Dažnas žmogus kasdien atlieka didelius ir kilnius darbus, vertus pagarbos ir dėkingumo, bet didžiausias žygdarbis – kiekvieną dieną jausti atsakomybę už į šį pasaulį ateinančią naują gyvybę, už skardų riksmą, už skausmą ir džiaugsmą kartu. Apie gražius ir prasmingus širvintiškės, buvusios akušerės Gražinos Bartašienės darbus girdėjusi dažna Širvintų krašto šeima.

- Man darbas visada buvo pirmoje vietoje, – šypsosi žvali moteris. – Turbūt toks mano pašaukimas šioje žemėje – padėti žmogui. Būdavo, paskambina naktį, kad gimdyvei skyriuje reikia pagalbos, viską meti ir leki. Sava šeima man labai svarbi, bet ji kažkaip likdavo nuošalyje. Dabar visą save atiduodu artimiausiems žmonėms kaip kompensaciją už prabėgusius metus.

O visa ko pradžia buvo toli nuo Lietuvos, už Uralo, Altajaus krašte. 1941 metais trimetę Gražiną drauge su tėvais iš Gelvonų išvežė į Sibirą. Sunkus ir vargingas gyvenimas buvo svetur. Ne visada pakako sočiai duonos, daug teko tėvams paplušėti, kol pelnė vietos gyventojų pasitikėjimą ir pagarbą. Altajaus krašte Gražina baigė nedidelio Smolensko rajono centro vidurinę mokyklą. Jau tuomet bendraklasiai gabiai, energingai, jautriai merginai pranašavo “daktarės” ateitį. Bendraamžių “pametėta” mintis kirbėjo giliai širdyje, bet Gražina turėjo kitų planų ir labai norėjo po daugiau nei dešimtmečio, praleisto svetur, sugrįžti į tėvynę. Lietuvių kalbos pamokų mokykloje nebuvo, bet tėvai išsaugojo lietuvybę ir pagarbos Lietuvai jausmą. Beliko gauti laikiną pasą, leidimą gyventi Lietuvoje, susikrauti lagaminą ir vykti į gimtinę. Skaityti daugiau »

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje Valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo keliasdešimt mūsų šalies ir užsienio valstybių piliečių. Tarp jų – dešimt asmenų, kurie, nepaisydami pavojaus savo gyvybei, parodė drąsą, sumanumą bei ryžtą ir gelbėjo žūvančius žmones. Jie buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti ir trys Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai – du Patrulių rinktinės policininkai apdovanoti už tai, kad gaisre išgelbėjo mažamečius vaikus, o Širvintų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas komisaras inspektorius Saulius Dambrauskas – už tai, kad 2009 metų gruodžio 20 dieną ne tarnybos metu išgelbėjo ežere skęstantį vyrą.

“Išgelbėta gyvybė – tai išgelbėtas pasaulis, išgelbėta ateitis. Nuoširdžiai dėkoju Jums už tai”, – sakė Prezidentė. Skaityti daugiau »

Zigfridas Bulonas apgailestauja, kad ne taip dažnai, kaip norėtųsi, tenka sėsti prie greiderio vairo. Tačiau dėl to įgūdžių nemažėja. Tai įrodo greiderininkų konkursai, kuriuose zibališkis nuolat skina prizines vietas.

Anykščių rajone, Niūronyse, vykusiose Lietuvos kelininkų greiderių mašinistų varžybose-konkurse dalyvavo 10 geriausių greiderių mašinistų, šią teisę iškovojusių regioninėse varžybose ar į jas deleguotų. VĮ “Vilniaus regiono keliai” atstovavo Širvintų kelių tarnyboje dirbantis zibališkis Zigfridas Bulonas.

Kaip informuoja šių varžybų organizatoriai, greiderininkai rungėsi netoli rašytojo J. Biliūno tėviškės. VĮ “Šiaulių regiono keliai” kelininkai į varžybas atsivežė net 1966 metais pagamintą ir neseniai restauruotą D 144A greiderį, kuris dar gali dirbti.

Šiaip kelininkai į konkursą atsivežė įmonėse turimus greiderius. Iš Širvintų į Anykščių rajoną buvo nuvežtas ir dvitiltis “Champion”, kuriuo paprastai dirba Zigfridas Bulonas.

- Į konkursą trys įmonės atsivežė tritilčius greiderius. Su tokiais dirbti lengviau. Vis dėlto dvitilčiai juos “apdėjo”, – sako vienuolika metų greiderio vairą sukiojantis Zigfridas. To darbo jis specialiai nesimokė. Kažkada vienas kolega parodė, kaip reikia dirbti. Taip ir “užsikabino”.

Anksčiau yra buvę, kad greiderininkai rungdavosi įrengdami naudoti skirtą kelią. Trūkstant užsakymų darbams, šįmet buvo pasirinkti darbai poligone. Varžyboms išnuomotame sklype buvo nuimtas juodžemis, o po darbų jis vėl išlygintas.

Konkurso dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes. Kol vieni demonstravo teorijos žinias, kiti prakaitavo prie greiderių vairo. Zigfridas pateko tarp tų, kuriems pirmiausia teko atsakinėti į teorijos klausimus. Dalyviams buvo pateikta 15 bilietų, kiekviename – po 8 klausimus. Teorinę užduotį apie greiderio konstrukciją, jo priežiūrą, darbų technologiją tiesiant ir prižiūrint kelius, darbų ir eismo saugą ir pan. geriausiai atliko ir 10 balų gavo telšiškis Algimantas Kontrimas. Širvintiškis atsiliko vienu balu. Skaityti daugiau »

Danutė Paškauskaitė gimė 1939 metais Širvintų rajone, Ūdaros kaime. Per 1949 metų trėmimą buvo paslėpta pas gimines. 1953-iųjų vasarą nuvažiavo į Sibirą pas ištremtą mamą. Ten 1957 metais baigė vidurinę mokyklą ir su šeima išvažiavo į Kazachstaną, kur po lagerių tremtį atliko brolis Bronius. Dirbo vaikų darželio auklėtoja, neakivaizdžiai baigė Saranės pedagoginę mokyklą. 1961 parvyko į Lietuvą, dirbo Plokščių aštuonmetėje mokykloje,  nuo 1964 metų – Gargždų vidurinėje mokykloje (dabar “Minijos” vidurinė mokykla). Baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, rusų kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, vadovėlių ir kt. mokymo priemonių ilgametė (20 m.) autorė. 1988 metais su bendraminčiais Gargžduose įkūrė “Tremtinio” klubą (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga) ir jam vadovavo, buvo Klaipėdos rajono Sąjūdžio tarybos narė. 1996 metais išėjo į pensiją, bet dar ilgai dirbo kūrybinį darbą. Šiuo metu dalyvauja visuomeniniame gyvenime, nemažai keliauja, gieda bažnyčios chore. Skaityti daugiau »

Aleksandras Šimonis su žmona Danute ir anūkais.

Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena

Pienių pūkus nešiojančio vėjo šuorai, žydinčių alyvų kekės, pievų žaluma ir galandamo dalgio džeržgėjimas primena, kad čia pat vasara. Birželis. Pirmasis mėnesio sekmadienis – Tėvo diena. Tai diena, kai pagerbiami Tėvai – dar tebesūpuojantys savo pirmagimius ar jau kažkelintą dešimtį skaičiuojantys žilagalviai senoliai. Tai diena, kai nusilenkiama Tėvo kauburėliui, maldos žodžiais dėkojama už kantrybės, tiesos, meilės darbui, pagarbos duonai pamokas.

Birželio pirmąjį sekmadienį Kiauklių kaimo gyventoją Aleksandrą Šimonį – penkių  suaugusių vaikų tėvą – šventės proga sveikins dukros Vida ir Dalia, sūnūs Vytautas, Alvydas ir Rimantas su šeimomis, nusilenks tėvui kaip ąžuolui, dėkos, nes tėvas visada mokėjo nuraminti, sudiržusiomis nuo darbų rankomis paglostyti ar sudrausminti savo vaikus. Jis visada buvo, yra ir bus gyvenimo išminties, darbštumo, kilnumo ir taurumo pavyzdys. Skaityti daugiau »

Prano Navalinsko bičiulystė su žirgais tęsiasi nuo mažens...

Antradienį septyniasdešimtąjį gimtadienį švęsiantis Lietuvos žirginio sporto veteranas Pranas Navalinskas sako pažintį su arkliais taip pat skaičiuojantis ilgais dešimtmečiais. Ant arklio ar su vadelėmis rankose jis nuo mažens – sirguliuojantis tėvas, nenorėdamas įstoti į kolūkį ir savo arklių atiduoti svetimiems, sūnų paragino ūkininkauti. Deja, atsilaikyti prieš negailestingą sistemą nebuvo lemta, ir penkiolikametis Pranas netrukus žiemomis pradėjo lankyti Vilniuje veikusį Melioracijos ir mechanizacijos technikumą. Taip per tris žiemas jis įgijo melioratoriaus-mechaniko kvalifikaciją.

- Tuomet Lietuvoje veikė tik dvi melioracijos valdybos – Kirtimuose ir Šilutėje, – pamena Pranas. – Ir štai sužinojau, kad mane dvidešimties melioratorių būryje siunčia į Kazachstaną, Karagandą. Tuomet kaip tik buvo įsisavinami plėšiniai, o Lietuva šefavo vieną tenykštį ūkį.

Direktoriui, buvusiam generolui, iš karto į akį krito jaunas, sumanus vaikinas, norintis ir mokantis dirbti. Kai atėjo laikas lietuviams vykti namo, jis Pranui pasakė: “Darbą išmanai, bet matau, kad esi šaukiamojo amžiaus. Taigi dokumentų tau neatiduosiu. Liksi čia ir dirbsi. Kol kas…”   Skaityti daugiau »

Šiandien unikaliosios skulptoriaus Kęstučio Musteikio "Legendos" vienas "keleivis" - jau be galvos. Kažin, ar atlaikys ir pats "Slibinas", spjaudantis ugnį?

Replika

2006-ųjų metų rugpjūčio 9 dieną skulptorius Kęstutis Musteikis prie pat  “Norfos” parduotuvės ir skulptūrų parkelio, kuriame jau stovėjo Kazio Venslovo, Arvydo Ališankos skulptūros, baigė montuoti savąją 1,7 metro aukščio akmeninę “Legendą”. Idėją savo kūriniui skulptorius surado senosiose Gotų ir Bichovco kronikose, kuriose aprašoma, kaip keturios šeimos sėdo į laivą ir apiplaukė daugelį šalių. Spėrų šeima išsilaipino Nemuno žiotyse ir apsigyveno mūsų krašte. Mūsų rajone esantis Spėros ežeras, be jokios abejonės, su šiuo įvykiu yra susijęs. Taigi Širvintoms ši skulptūra yra labai prasminga.

Deja, laivo apačioje buvę rutuliai išsilaikė neilgai. Netrukus visi trys buvo sudaužyti. Praėjusią savaitę neatlaikė ir vieno iš keturių keleivių galva, o ir kiti keliautojų siluetai neliko barbarų nepastebėti, vos laikosi.

Kitoje gatvės pusėje – Policijos komisariatas, gatvė stebima vaizdo kamerų, kainavusių dešimtis tūkstančių. Ir, atrodo, niekas nieko neužfiksavo, nieko nežino. Kalbėjausi su I. Šeiniaus gatvę rekonstruojančiais statybininkais. Jie sakė:
Skaityti daugiau »

Su buvusiais auklėtiniais. 1984 metai.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

- Ką aš galiu apie gyvenimą kalbėti? Sunku buvo, – sakė garbingą 80 metų jubiliejų švenčianti buvusi ilgametė Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos matematikos  mokytoja Stefanija Tarulienė. – Prisimena mane mokiniai, mokinių tėvai, labiausiai turbūt neužmiršta tie vaikai, kurie mokykloje išdykę buvo. Dabar susitikę veidan ir rankon bučiuoja. Ir gražių, ir liūdnų akimirkų per daugelį metų būta.

Mokytoja Stefanija Tarulienė kilusi iš Utenos rajono, didingo Užpalių miestelio. Ir šiandien mokytoja mena savo gimtinę, ten prabėgusius baisius karo metus, vargą ir rūpesčius.

- Labai sunkiai išgyvenome karą, – prisiminimais dalijosi mokytoja. – 1944 metais traukdamiesi vokiečiai padegė namus. Maždaug mėnesį laiko degė Užpalių miestelis. Ilgokai mes – 7 broliai ir seserys su mama – slėpėmės bunkeryje. Mama melždavo karvę, bet pieno paragauti vaikams ne visada tekdavo, nes pražygiuojantys kareiviai vis prašydavo maisto. Tėvelis vokiečių laikais buvo suimtas ir išvarytas darbams į Vokietiją. Karas mane kaip žmogų emociškai sužlugdė.
Skaityti daugiau »

Navasiolkų III kaimo gyventoja Janina Maslinskienė: " Labai liūdna ir sunku buvo be mamos meilės, visada ilgėdavausi, sapnuose regėdavau."

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena

Motinos diena – gražiausia pavasario šventė, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Tai prisilietimo prie šimtmečiais lietuvių kurtų nacionalinių vertybių – dorovės, papročių, dainų – diena. Motina ugdo savo vaikus, įkvėpdama kilnumo, grožio ir gėrio. Ji rodo darbštumo, jautrumo, gailestingumo pavyzdį. Motina yra namų židinys. Ji anksčiausiai keliasi, vėliausiai gulasi, rūpinasi šeimos dvasine ir materialine gerove. Ar įvertinama motinos širdis, kol ji tebeplaka šalia mūsų? Šventės proga motinoms dovanojami gražiausi gėlių žiedai. Taip atsidėkojama už rūpestį auginant ir auklėjant vaikus. Pirmąjį gegužės sekmadienį  Lietuvos kaimai ir miestai pasipuošia gėlėmis: baltų chrizantemų žiedai – išėjusioms į Amžinybę motinoms, margaspalvių pavasario gėlių puokštės – vaikus auginančioms ar jau išlydėjusioms į savarankišką gyvenimo kelią.

Pirmasis gegužės sekmadienis Navasiolkų III kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojos Janinos Maslinskienės namuose bus didžiulė šventė. Tądien 81 metų žilagalvei keturių vaikų motinai, močiutei, prosenelei nusilenks, Motinos dienos proga sveikins vaikai Vida, Algis ir Stasys, anūkai Valdas, Violeta, Neringa, Kristina, Šarūnas, Žygimantas, proanūkės Greta ir Saulė, marčios ir žentai. Visa gausi, graži ir darni šeima suvažiuos pagerbti motinos – šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, gerumo, gimtosios kalbos mokytojos.
Skaityti daugiau »