Mokytojos Rūtos Tamašauskienės pakviesta, Širvintų pradinėje mokykloje lankėsi buvusi mokinė, o dabar perspektyvi jauna gydytoja bei rašytoja Justina Kapeckaitė-Šmaižienė.
Pasak mokytojos Rūtos, viešnia antrokams pristatė savo neseniai pasirodžiusią knygą „Tyroji Aušra“, parodė nuotraukų iš kelionės po Japoniją, supažindino su Osakos didmiesčiu, karštųjų versmių garuose skendinčiu Beppu bei palmėmis apžėlusia Aošimos sala. Mokiniai sužinojo, kaip japonai gamina maistą ir ką jie valgo, kokie augalai pavasarį žydi soduose bei kaip atrodo vietinės šventyklos. Visiems buvo įdomu apžiūrėti nuotraukas ir pamatyti, kokia Justina buvo pradinėse klasėse, kai ją mokė mokytoja Rūta Tamašauskienė. Kadangi Justina Kapeckaitė-Šmaižienė yra tikra širvintiškė, talentinga, jautri, subtiliai jaučianti supantį pasaulį kūrėja, smalsu buvo ją pakalbinti. Jaunoji kūrėja ir medikė mielai sutiko „Širvintų kraštui“ papasakoti apie kūrybinio darbo ypatumus, įkvėpimo džiaugsmą bei gyvenimo kasdienybę.
-Esate kilusi iš labai garsios Vaicekauskų giminės, esate žymios kraštotyrininkės, keliautojos, etnografės, mokytojos lituanistės Filomenos Vaicekauskienės anūkė. Jūsų giminėje galima suskaičiuoti apie dešimtį literatų bei kalbininkų. Ar močiutė, o gal kas kitas iš giminės lituanistų skatino kurti? Kokio amžiaus pradėjote rašyti? Kada pajutote pašaukimą imtis rašytojos plunksnos?
-Jau vaikystėje išryškėjo gabumai literatūrai, nuo pat pirmų klasių buvau dažnai giriama už gražius rašinius, sklandžią kalbą. Galbūt mano kalbos pajautimas, polinkis skaityti yra paveldėtas, tačiau išskirtinio spaudimo ar skatinimo pradėti rašyti nejaučiau. Dauguma Vaicekauskų yra mokytojai, tyrinėtojai ar mokslininkai, besidomintys žmonėmis, papročiais ar krašto istorija. Aš giminėje esu šiek tiek balta varna. Užuot tyrinėjusi praeities palikimą ar klausyčiausi kitų žmonių gyvenimo istorijų, mieliau išsigalvoju savas. Visada mėgau fantazuoti, mintyse kurti siužetus, dialogus, ištisus pasaulius. Ilgainiui istorijų prisikaupė tiek, kad vienu ar kitu būdu reikėjo jas išleisti iš galvos.
Vidurinėje mokykloje nebuvau vienintelė, bandžiusi rašyti. Per Lietuvą ritosi Hario Poterio bumas ir kurti istorijas užsidegė dar dvi ar trys bendraklasės. Tiesa, kiek man žinoma, aš vienintelė šia veikla užsiimu iki šiol.
-Koks jausmas apima rašant knygą? Kokie jausmai užplūdo, baigus sumanytą darbą?
-Skirtingais rašymo etapais apima skirtingi jausmai. Kai užgimsta būsimo kūrinio idėja, jaučiuosi pakylėta. Kiekviena nauja mintis yra tarsi naujas nuotykis – niekada nežinai, kur jis nuves. Turiu pripažinti, paauglystėje rašyti buvo labai lengva. Nenutuokiau, kaip dirbti su tekstu, kaip jį redaguoti, todėl beveik visas rašymo procesas plaukiojo nuostabioje pakylėjimo stadijoje. Dabar jau nebe taip paprasta. Knygos rašymas yra kaip kelionė: iš pradžių smagu, tačiau kuo kelionė ilgesnė, tuo didesnė tikimybė, kad maršrute pasitaikys kalnų, upelių ar kitokių kliūčių. Gana dažnai rašydama tekstą pradedu strigti, nerimauti, kai užklimpsta siužetas, veikėjų motyvacijos niekaip neišryškėja ar atsiranda kitų trukdžių mėgautis procesu. Įveikus visus kalnus ir jūras, pasiekiamas kelionės tikslas – tada jau galima lengviau atsikvėpti. Panašiai jaučiuosi ir padėjusi tašką paskutiniame rankraščio puslapyje.
-Iš kur semiatės energijos ir įkvėpimo kūrybai? Kodėl knygą pavadinote „Tyroji Aušra“?
-Neįsivaizduoju, iš kur sėmiausi energijos rašydama „Tyrąją Aušrą”. Norėjau dalyvauti „Alma littera” skelbtame paauglių literatūros konkurse, tad turėjau mažiau kaip per metus parašyti tekstą ir jį suredaguoti. Negana to, laukė rezidentūros baigiamasis egzaminas, naujo darbo paieškos, o paskui užklupo dar ir sveikatos problemos. Konkurso nelaimėjau, tačiau knygą sutiko išleisti leidykla „Nieko Rimto”. Rankraštį reikėjo daug redaguoti, o terminai buvo griežti. Kelis mėnesius padirbusi prie rankraščio, supratau, jog pataisymai šen bei ten nepadės. Privalėjau perrašyti istoriją nuo nulio ir tą padariau vos per tris ar keturis mėnesius. Pasimokiau, šiuo metu stengiuosi mėgautis pačiu rašymo procesu, neskubėti pabaigti. Be to, skubėti nebėra kur. Leidybos verslui dabar ne pats geriausias metas, knygų pardavimai kritę, tad nežinomam autoriui naujos knygos rankraštį įsiūlyti leidyklai nebėra taip paprasta, kaip, pavyzdžiui, prieš penkerius metus.
Įkvėpimas ateina spontaniškai. Kai nuoširdžiai domiesi aplinka, supančiais daiktais ar mokslo atradimais, natūraliai kyla noras kurti siužetus apie tai, kas aplink vyksta ar galėtų įvykti. Neišsemiamas įkvėpimo šaltinis man yra tautosaka, mitologija. Ketverius metus priklausiau etnografiniam ansambliui „Želmenėliai”, vadovaujamam mokytojos Rūtos Tamašauskienės. Smulkioji tautosaka supo kiekviename žingsnyje: ne tik dainavau ir šokau, bet net ir diktantus iš mįslių ir patarlių rašydavau. Namų biblioteka buvo pilna knygų apie lietuvių tautosaką bei papročius, tyrinėjau jas niekieno neverčiama. Savo noru perskaičiau Norberto Vėliaus „Sužeistą vėją”, skaičiau ir kitų tautų pasakas, mitų rinkinius.
„Tyroji Aušra” įkvėpta baltiškos mitologijos. Konstruodama kūrinio pamatą, rėmiausi jau minėto Vėliaus bei Gimbutienės darbais. Tai istorija apie futuristinį Tyrosios Aušros miestą, kurį valdo deivė Aušrinė. Kadangi miestas istorijai ypač svarbus, jo vardu pavadinau ir pačią knygą.
–Esate baigusi medicinos studijas, dirbate labai rimtą gydytojos darbą. Kiek vaikystėje svajojote būti tuo, kuo dabar esate? Kaip pavyko tai pasiekti?
-Vaikystėje visai nesvajojau tapti gydytoja. Jei kuo ir svajojau būti, tai rašytoja, tačiau šitą svajonę greit sudaužė realybė: niekam nėra paslaptis, kad Lietuvoje iš rašymo pragyventi labai sunku. Be to, pirmiausia dar reikėjo išmokti rašyti kokybiškai. Šiuo metu yra daugybė prieinamos medžiagos internete ar knygų pavidalu, žinau bent kelis kūrybinio rašymo kursus, kuriuos veda profesionalūs rašytojai (Kmita, Tumasonytė, Rykštaitė). Tačiau mano paauglystės laikais vienintelis prieinamas mokymosi šaltinis buvo rašyk.lt svetainė, kur rinkdavosi rašytojai mėgėjai ir skaitydavo bei kritikuodavo vieni kitų tekstus. Esu ten publikavusi kelis savo ankstyvuosius darbus, tačiau griežta, nemaloniai išsakyta kritika privertė atsitraukti, ieškoti kitų būdų tobulėti.
–Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 28 d. laikraščio numeryje.
