Gruodžio 6-ąją garbingą 80-ąjį jubiliejų švenčiančiai buvusiai ilgametei Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos direktorei Helenai Vaicekauskienei daug gražių padėkos ir sveikinimo žodžių išsakys ne tik vyras Leonas, vaikai Laimonas ir Vaiva, anūkai Justinas, Jurita, Adrija, Amelija, Leonilė, proanūkiai Emilija ir Matas, bet ir buvę mokiniai bei kolegos.
Tai Širvintose, tai Musninkuose šiandieną gyvenanti Helena Vaicekauskienė džiaugiasi artimais žmonėmis, bendrauja su kaimynais ir buvusiais bendradarbiais, skaito laikraščius ir knygas, domisi naujovėmis, nepamiršta sporto, vandens ir saulės procedūrų, varto nuotraukų albumus ir vis mintimis grįžta į praeitį, į tuos laikus, kada pirmą kartą pravėrė klasės duris kaip mokytoja, kaip mokyklos vadovė.
Iš Virvyčių kaimo, iš paprastų kolūkiečių Stefanijos ir Prano Balsiūnų šeimos kilusi judri mergaičiukė, baigusi vidurinę mokyklą, rinkosi mokytojos specialybę ir, baigusi studijas, 1967 metais sugrįžo į Musninkus. Padirbėjusi keletą metų Musninkų vidurinėje mokykloje mokytoja, 1974 m. buvo paskirta Širvintų vidurinės mokyklos (dabar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) direktoriaus pavaduotoja. Gabios ir talentingos užklasinio darbo organizatorės, įvairių renginių režisierės ir sumanytojos renginius dar ir dabar mena „Atžalyne“ dirbantys vyresniosios kartos mokytojai.
1985 m. Helena Vaicekauskienė buvo paskirta Širvintų 2-osios vidurinės mokyklos (dabar „Atžalyno“ progimnazija) vadove. S
Direktorė yra „Atžalyno“ mokyklos istorijos liudininkė. Jai vadovaujant, teko atlaikyti reformų ir reorganizacijų sūkurius, mokykla kelissyk keitė pavadinimą. Direktorės iniciatyva mokykloje buvo padaryta viskas, kas džiugintų, ramintų ir auklėtų žmogų. Nedaug rajonų buvo Lietuvoje, kurie nesidomėjo „Atžalyno“ sportinio gyvenimo tradicijomis, olimpinio ugdymo sistema. Ir visur pridėta direktorės ranka, visur tartas svarus jos žodis.
Mokyklos vadove Helena Vaicekauskienė dirbo iki 2013-ųjų vasaros. Labai rūpinosi jaunais mokytojais, motiniškai juos globodavo, aiškindavo bendravimo su tėvais ypatumus, stengdavosi pastebėti jaunųjų pastangas, paskatindavo, pagirdavo. Gebėjo bendrauti tiek su jaunais, tiek su brandaus amžiaus kolegomis, puoselėjo pedagogų kūrybiškumą. Tik darbas, darbas, rūpesčiai dėl mokyklos remonto, renovacijos buvo nuolatiniai direktorės palydovai.
-Labai laukdavau jaunų specialistų, – prisimena direktorė, – jų veržlumas, iniciatyvumas, jaunatviškas ryžtas įnešdavo šviežumo į kolektyvą. Daug gerų ir išmintingų žmonių sutikau savo gyvenime. Dažnai prisimenu tuos, kurie mane supo. Imu nuotraukų albumus, verčiu lapus, žvelgiu į taip gerai pažįstamus veidus. Kokie jauni ir gražūs kažkada visi buvo. Labai laukdavau rugsėjų, kuomet mokyklos kiemas suklegėdavo nuo sugrįžusių vaikų balsų.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
