Jei reikėtų pasakyti tik vieną pažadą, kurį politikai deklaruoja prieš nacionalinius rinkimus, 9 iš 10 atvejų tai būtų pensijų klausimas. Nereikia grįžti į gilią praeitį. Štai 2020 metais pensininkų madonos Šv. Vilijos socialdemokratai partijos rinkimų programoje deklaravo, kad bus „vidutinė senatvės pensija – 60 proc. VDU“ ir žadėjo įvesti nacionalinę pensiją ir vienišo asmens priedą prie pensijos, neilginti pensinio amžiaus. Maža to, gal pamiršę tą atskaitos tašką VDU, jie čia pat aiškino, kad „Ori senatvės pensija – 60 procentų buvusios algos“. Jei gavai, sakykime, ne VDU, o du tūkstančius į rankas, tai tau buvo žadėta duoti 1200 eurų.
Tiesa, prieš šiųmečius rinkimus socialdemokratai su skaičiais žaidė atsargiau, bet vilionių irgi buvo: „Pensijos augs, kad atitiktų šalies ekonomikos ir kainų lygį. Pertvarkysime antrąją pensijų pakopą – žmonės galės nutraukti kaupimą, atsiimti sukauptus pinigus“.
A. Zuoko vedama Partija „Laisvė ir teisingumas“ 2020-aisiais žadėjo įvesti tryliktąją pensiją, kurios dydis priklausytų nuo darbo stažo, tikėtina – ir darbuojantis KPSS ar KGB struktūrose. Galbūt todėl, kad rinkėjai tada rado vienintelį skaičių ’13’, dabar į rinkimus eita su pažadu, jog bus „vidutinė senatvės pensija – 1000 EUR“.
Čia tik vidutinė! Bus ir didesnių. Turbūt Seimo pensininkams, kaip Sysas, kuris kone visą gyvenimą savo pensiją augino Valstybės įmokomis. Ir tebeaugina. Kadangi Zuokas į Seimą dabar pateko, tai gal ir pamatysime, kiek vertas jo pažadas.
Darbo partija 2020-aisiais žadėjo, kad vidutinė pensija sieks 770 eurų.
Bet ar tikėjome jais mes?
Mėgstama kartoti, jog gyvenimo trukmė Lietuvoje neilgėja taip sparčiai, kaip pensinis amžius, todėl jo galime ir neapsivyti. Vis dėlto, nors niekas nėra garantuotas, ar jam pensijos išmoka taps realybė, ar tik siekiamybe, egzistuoja teorinė galimybė jos sulaukti. Todėl ir pagalvojame: na, būtų juk neblogai!
Dar 2010 metais Europos komisija rekomendavo pakelti pensinį amžių iki 70 metų. Ta rekomendacija ir paaiškina, kodėl kai kuriose šalyse jau dabar tenka dirbti ilgiau, kad pradėtum gauti pensiją. Ir kodėl socdemai prieš ketverius metus žadėjo to pensinio amžiaus Lietuvoje neilginti.
Matyt, tada nelabai tikėjo, kad gali tekti pavairuoti šalį. Prieš šiuos rinkimus vairą jau matė savo rankose. Suprasdami, kad pensinio amžiaus ilginimas gali būti nepopuliari, tačiau neišvengiama priemonė, šįmet apie griežtą ne jo ilginimui nebeužsiminė. Tad laukim, kada ir kiek pailgins.
Apskritai pasaulio šalys vis dar bando išrasti dviratį, kurdamos sau labiausiai tinkamą pensijų sistemos modelį, nors atrodytų paprasčiau pasinaudoti jau sukurta ir laiko patvirtinta praktika. Žmonių lūkesčiai panašūs daugelyje šalių – gauti kuo didesnę grąžą, tačiau realybėje tai labai skiriasi. Dar pamename, kaip Nepriklausomybės pradžioje mums aiškino, jog tuometiniai pensininkai statė Komunizmą, o kadangi nepastatė – tai sau pensijos ir neužsitikrino. Taigi, juos išlaikyti turi tie, kas stato laisvą Lietuvą. Na, o išlaikytojus vėliau išlaikys tie, kad ateis jų pakeisti. Tad ir pensijos augsiančios.
Kodėl taip aiškino – suprantama. Visa valdžia, įskaitant ladsbergius ir brazauskus, galima sakyti, ir buvo to Komunizmo statytojų karta, dėl neproduktyvaus darbo pensijos sau neužsitikrinusi.
Politikai ir ekonomistai randa šimtus pasiteisinimų, kodėl vienur pensininkai gali mėgautis gyvenimu, o kitur gi vos sudurti galą su galu.
Lietuvos visuomenė yra dažnai įvardijama kaip ryškiausiai susluoksniuota, tarsi Napoleono tortas. Pas mus didelė atskirtis tarp turtingiausių ir vargiai suduriančių galus, tai pastebima ir pensijų sistemoje. Metų pradžioje paskelbtoje statistikoje (pažvelkite į lentelę), kokio dydžio pensijas gauna Europos Sąjungos gyventojai, Lietuva lyg kiauras pusbatis guli ant dugno pagal vidutinio darbo užmokesčio ir vidutinės pensijos dalį. Pagalvoji, kad lietuviai – tai visuomenė, kuri niekada nesulauks pensijos, todėl ji niekam nėra aktuali. Todėl svarbu gyventi čai ir dabar.
Ir tai šalyje, kur pensija vidutiniam Seimo nariui jau ne miglota ateitis, o upelis, kurį beliko peržengti. Vėl ir vėl žadėdami, kad „jau per ateinančią kadenciją“ Lietuvoje pensijos kils į orą, aštuntą kadenciją Seime darbuojasi 70-metis Seimo narys iki gyvos galvos Algirdas Sysas ar tokią pat kadencijų virtinę ant smilgos susivėręs pernai pensininku patapęs Algirdas Butkevičius. Su jais – 7 kadenciją pradėjęs pastarojo bendraamžis Julius Sabatauskas, 5 kadenciją mindžikuojantis 72-iejų Rimantas Sinkevičius ar taip pat 5 kadenciją Seime dirbanti vyriausia Seimo narė 73-jų Birutė Vėsaitė. Arba dar vienas Seimo „penktokas“ 71-erių Zigmantas Balčytis.
Gal apribojam kadencijų skaičių Seime, kaip jie padarė merams, tada ir pensijų klausimas taps aktualus visiems! Dabar gi kam jiems aušinti burnas, kai ir be trečdalio tos vidutinės algos galima pragyventi taip, kaip dažnam dirbančiajam nesisapnuoja.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite lapkričio 29 d. laikraščio numeryje.
