Kodel kilnojosi Savivaldybės stogas?

„Norėčiau pasiteirauti: gal redakcija galėtų pasidomėti, kas pastaruoju metu vyksta Širvintų rajono savivaldybėje?

Po audros apsilankymo Širvintose mieste girdima visokių kalbų. Kalbama, kad savivaldybėje tuo metu buvo nemažas sujudimas – darbuotojai lakstė, visi buvo sunerimę, vaizdžiai tariant, nuo merės daužymo kumščiu į stalą net pastato „stogas kilnojosi“. Taip pat šnekama, kad ruošiamasi atleisti nemažai žmonių, bet kodėl ir kas iš tikrųjų vyksta – niekas nežino.

Gal tai tik kalbos, bet keista, kad jeigu savivaldybėje iš tiesų buvo toks didelis sujudimas, viešai apie tai – visiška tyla. Spaudoje taip pat niekur neteko matyti jokios informacijos.

Ar galėtumėte pasidomėti, kas ten vyko, dėl ko kilo toks sąmyšis, ar tiesa, kad planuojami darbuotojų atleidimai ar kiti didesni pasikeitimai?“

(Romas K.)

Merės Živilės Pinskuvienės atsakymas:

Taip, gali būti, kad tą dieną nuo garsesnių žodžių savivaldybėje ir lubos šiek tiek kilnojosi. Bet jeigu jau klausiama, kas iš tikrųjų vyko, mielai paaiškinsiu.
Po audros didžiausia problema buvo dingusi elektra.

Bet elektros tinklus prižiūri ESO, o ESO nėra pavaldi nei Širvintų rajono savivaldybei, nei merui.

Mes negalėjome nei patys šalinti gedimų, nei nurodyti, kur ir kada elektra turi būti atstatyta pirmiausia.

Ką galėjome daryti? Skambinti, prašyti, kartais jau ir beveik maldauti, kad žmonėms elektra būtų grąžinta kuo greičiau. Ir tą darėme ištisas paras. Pati nuolat bendravau su ESO atstovais, aiškinausi, kiek žmonių dar likę be elektros, kur situacija sunkiausia, prašiau kuo greičiau šalinti gedimus.

Ir čia tikrai noriu labai padėkoti mūsų seniūnams. Jie nelaukė sudėję rankų – dirbo, važiavo pas žmones, vežė generatorius ten, kur jų reikėjo, bendravo su gyventojais, ieškojo sprendimų. Darė tai, ką tuo metu galėjome padaryti mes patys.

Su keliais situacija buvo panaši. Nuo kelių nuvirtusius medžius turėjo šalinti kelių priežiūros tarnybos, kurios taip pat savivaldybei nepavaldžios. Ir, pasakysiu paprastai, kai kur darbai judėjo kaip šlapias dega. O žmogui tuo metu visiškai nesvarbu, kam tas kelias priklauso ir kuri institucija už jį atsakinga. Žmogus mato užverstą kelią ir nori juo pravažiuoti.

Bet buvo dalykų, dėl kurių iš tiesų supykau.

Mes daug investuojame į pasirengimą tokioms situacijoms. Esame nupirkę generatorių ir kitos reikalingos įrangos, nes ekstremalios situacijos metu svarbiausia yra žmogaus saugumas.

Šiandien mano širdis rami bent dėl mūsų ligoninės. Ten yra rimtas ir patikimas generatorius. Jeigu ligoninėje staiga dingsta elektra, ji generatoriaus pagalba greitai pajungiama. Juk ten gali gulėti žmogus, prijungtas prie gyvybiškai svarbaus aparato. Tokią minutę negali būti nei „palaukime“, nei „rytoj sutvarkysime“, nei „dar vyksta procedūros“. Elektra tiesiog turi būti.

Lygiai todėl buvau rami ir dėl kitų mūsų įstaigų. Žinojau, kad savivaldybė nupirko didelius, galingus generatorius mokykloms, darželiams ir kitoms įstaigoms. Pinigai skirti, generatoriai nupirkti – vadinasi, esame pasiruošę.

Ir tik per šią audrą sužinojau, kad dalis jų jau apie tris mėnesius stovi nauji, gražūs, supakuoti, bet prie švietimo įstaigų vis dar neprijungti. Nes jų prijungimui dar neatliktos reikalingos viešųjų pirkimų procedūros.

Štai tada ir buvo tų garsesnių žodžių.

Nes man, kaip merei, nelabai svarbu, kad popieriuje generatorius „yra“. Man svarbu, kad dingus elektrai jis būtų prijungtas ir veiktų. Žmogui, kuriam tuo metu reikia pagalbos, visiškai nesvarbu, kokia procedūra dar neįvyko ir kuris skyrius už ją atsakingas.

Ačiū Dievui, šį kartą mieste elektra buvo atstatyta gana greitai. Mokykloms, darželiams ir kitoms įstaigoms tų generatorių neprireikė.

Bet man galvoje liko vienas labai paprastas klausimas – o jeigu būtų reikėję?

Jeigu elektra būtų dingusi ilgam? Jeigu tuo metu įstaigose būtų buvę žmonių? Kokia tada nauda iš brangaus, galingo generatoriaus, jeigu jis stovi supakuotas ir jo negalima panaudoti?

Buvo ir dar vienas momentas, kai, matyt, tas kumštis į stalą trinktelėjo dar kartą. Vandens tiekimo įmonė generatorių jau turėjo, tačiau norėdami būti dar geriau pasiruošę ekstremalioms situacijoms, buvome nupirkę papildomų. Ir tik per audrą paaiškėjo, kad trys naujai nupirkti generatoriai turi ne tokias jungtis, kokių reikia vandens tiekimo įmonei.

Ir kas mane labiausiai supykdė – problema buvo žinoma, tačiau niekas apie ją nekalbėjo ir niekas jos nesprendė. Generatoriai yra, pinigai sumokėti, o jeigu jų staiga prireiktų – prijungti negalime.

Tai, matyt, ir buvo dar viena iš tų akimirkų, apie kurias dabar kalbama kaip apie „kumštį į stalą“. Mano reikalavimas buvo labai paprastas – nelaukiame kitos audros. Tinkami generatoriai turi būti nupirkti nedelsiant.

Ir buvo nupirkti. Viskas buvo padaryta greitai – vandens tiekimo įmonei nupirkome dar 9 generatorius su tokiomis jungtimis, kokių iš tikrųjų reikia.

Čia turbūt ir yra tas paradoksas. Merui dažnai žiniasklaidoje, įvairiuose portaluose, televizijoje primenama: čia tavo funkcija, čia jau ne tavo, į viešuosius pirkimus kištis negali, administracija turi savo atsakomybes. Aš puikiai suprantu įstatymus ir kompetencijų ribas. Bet kai atsitinka nelaimė, žmogus merui neskambina paklausti, kuris skyrius vykdė viešąjį pirkimą ar kas turėjo pasirūpinti jungtimi. Jis klausia vieno: ką jūs padarysite, kad mums padėtumėte?

O dėl kalbų apie darbuotojų atleidimus galiu atsakyti labai aiškiai – jokių sprendimų dėl darbuotojų atleidimo po audros nebuvo ir nėra. Galbūt iš mano balso tono ar tą dieną pasakytų griežtesnių sakinių kažkas pasidarė savas išvadas ir taip gimė tokios kalbos.

Gal tą dieną mano balsas ir buvo garsesnis, gal pasakiau griežčiau, negu kažkam norėjosi girdėti. Jeigu mano pasakyti žodžiai kažką asmeniškai užgavo – dėl to galiu atsiprašyti. Bet ne dėl to, kad pareikalavau sprendimų.

Tokiose situacijose turbūt ir pasimato žmogaus charakteris. Aš negaliu ramiai žiūrėti ir laukti, kai kalbame apie žmonių saugumą, jų namus, elektrą, vandenį, mūsų vaikus mokyklose ar žmogų ligoninėje, kuriam tuo metu gali būti reikalinga pagalba.

Žmonės yra mano didžiausias rūpestis ir mano atsakomybė. Todėl ekstremalioje situacijoje man pirmiausia rūpi ne tai, ar mano balso tonas visiems patiks, o ar padarėme viską, ką galėjome, kad žmogus būtų saugus ir sulauktų pagalbos.

Manau, kad kiekvienas vadovas, jausdamas atsakomybę už savo žmones, tokioje situacijoje būtų elgęsis taip pat. O aš kitokia turbūt ir nebūsiu – jeigu matau problemą, kuri gali paliesti žmones, man reikia, kad ji būtų sprendžiama, o ne nutylima.