Apmaudu, kad kaskart beglobių būrį vis papildo kažkada mylėti ir globoti augintiniai. Tai - jau šeimininkų beširdiškumas.

Žmogus tarp žmonių

Širvintų miesto Jaunimo gatvės gyventoja Stanislava Eitminavičienė į “Širvintų krašto” redakciją užsuko tenorėdama pasiteirauti, ar yra mūsų mieste kokia nors draugija ar organizacija, globojanti gyvūnus. Moteris į mūsų miestą gyventi persikėlė palyginti neseniai, tad nelabai ką pažįsta. O pagalbos, anot jos, labai reikia. Žodis po žodžio – išsikalbėjome.

Moteris sako, kad nuo pat vaikystės labai myli gyvūnus, pagal išgales jais rūpinasi, pagloboja. Gal ir gyvūnai jaučia jos šilumą, nes, žiūrėk, tik išeina į kiemą – ir apspinta.

- Negaliu praeiti pro šalį matydama alkanas katyčių akis, – pasakoja ponia Stanislava. – Ypač žiemą – letenėlės apšalusios, kailiukai pasišiaušę, pusalkanės. Vienąsyk nupirkau sausų pašarų, pašėriau, kitąkart – ir priprato. Kaip gali abejingai praeiti pro šalį. Žinau, toli gražu ne visiems patinka tie mano globotiniai, tad apsidžiaugiau, kai vienas gretimo namo gyventojas pasakė, kad kai kurie jų daugiabučio žmonės irgi tas vargšes katytes pašeria. Iš dėžių po balkonu netgi tokią būdelę padarė, kad nuo žvarbos gyvūnėliai pasislėpti galėtų. Pirkau maistelį, ploviau indelius, iššluodavau tą vietą, kad tvarkinga būtų… Bet dabar, atšilus orams, išgirdau vieno gyventojo nepasitenkinimą: “Auginame mažą vaiką ir nenorime, kad kokia infekcija dėl tų kačių įsisuktų…” Skaityti daugiau »

Nijolė Vitkauskaitė: "Be muzikos būtų liūdna... Gyvenimą atidaviau saviveiklai."

Širvintų krašto žmonės

Ką reiškia būti kultūros ir meno darbuotoju? Pirmiausia kultūros darbuotojas  atsakingas už miesto, rajono kultūrinį gyvenimą, dainų švenčių, įvairių respublikinių renginių organizavimą, kolektyvų parengimą ir jų puikų pasirodymą konkursuose, apžiūrose. Darbuotojo kompetencijoje dar ir saviveiklininkų paieška, pokalbiai su muzikai, dainai, menui neabejingais pašnekovais. Kultūros baruose dirbti gali tik energingas, darbo valandų neskaičiuojantis, subtiliai meną ir žiūrovų nuotaiką bei simpatiją jaučiantis žmogus. Visų šių savybių nestokoja Širvintų kultūros centre  besidarbuojanti Nijolė Vitkauskaitė.

- Esu kilusi iš Taujėnų. Tai nuostabaus grožio Ukmergės rajono kampelis, – šypsosi Nijolė. – Ten prabėgo mano vaikystė, mokykliniai metai. Nuo mažų dienų žavėjo Taujėnų neoklasicizmo stiliaus bažnyčia, Radvilų dvaro rūmai, šalia ošiantis parkas, šimtamečiai ąžuolai. Atmintyje išliko tėvelių sodybos gonkuose dainuojamos liaudies dainos, tėvelių ir močiutės pasirodymai Taujėnų dramos būrelyje. Visą gyvenimą lydėjo daina, augau tarp balsingų žmonių. Labai gražiai dainuodavo močiutė Jadvyga Girnienė, jai pritardavo mama, mamos sesuo Liongina Pauliukonienė. Skaityti daugiau »

Kiauklių gyventoja Aldona Jočienė: "Tai, ką aš padariau per savo gyvenimą, liks vaikams ir anūkams prisiminimui."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Po šaltos ir tvirtos žiemos pavasaris šįmet labai greitai išaušo. Sniego gausybė, pajutusi saulės galybę, netruko pavirsti neišbrendamais vandenimis. Apyšilčiai vėjo šuorai ir  kaskart vis aukštyn dangaus skliautu kildama saulė primena, kad čia pat pavasaris, čia pat ir Velykos – gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo šventė. Kasmet atsinaujinantis žemės rūbas, pro dangaus plyšius spyktelėjantys saulės spinduliai leidžia patikėti gamtos stebuklu. Kur kreipsi ar užmesi akį, visur matyti besibeldžiančios  šventės ženklų. Po laukus žmonių – nė gyvos dvasios. Užtat kiemeliai ir takeliai prie namų iššlavinėti, išgražinti – žmonės džiaugiasi artėjančia švente. Šv. Velykų rūpesčiais gyvena ir Kiauklių kaimo gyventoja Aldona Jočienė. Septintą dešimtį skaičiuojanti moteris labai žvali, energinga ir kūrybinga.

Antradienio pusiaudienį Aldona Jočienė jau ruošėsi artėjančių Velykų šventėms. Sodybos aplinka nepriekaištingai sutvarkyta, kiemo varteliai praverti, ant namo laiptų pasitikusi šeimininkė džiaugėsi užsukusiais svečiais. Skaityti daugiau »

Dar praėjusių metų birželį chirurgijos skyriaus vedėjas R. Maskelis džiaugėsi nauju laparoskopu. Prabėgo geras pusmetis - ir nieko nebereikia...

Kol meras viešai gyrėsi, kad prieš dvi savaites su dukra Sveikatos centro gydytojos D. Bliūdžiuvienės lydimas vyko pas Izraelio žymius gydytojus pasitikrinti sveikatos, Širvintų ligoninėje buvo atliekamos paskutinės operacijos. Šiandien – kovo 31-oji, tai yra – paskutinė ligoninės chirurgijos skyriaus gyvavimo diena, nes nuo rytojaus, sako, čia nebeliks nei chirurgų, nei slaugytojų, nei, ko gero, žadėtosios dienos chirurgijos… Pasidomėjome, ką ištikus nelaimei darys ir kur kreipsis chirurgijos skyriaus pacientai. Juk didžioji dauguma rajono gyventojų neturi nei pakankamai pinigų, nei pažįstamų, kurie jiems padėtų nuvykti sveikatos pasitikrinti ne tik pas žymius Izraelio gydytojus, bet ir į sostinės medicinos įstaigas.

4 palatos pacientė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi): “Labai blogai, kad uždaro chirurgijos skyrių, bet, deja, nieko jau nebepakeisi. Turtingi žmonės kaip gyveno, taip ir gyvens, o mums, vargšams, bus tikrai labai sunku. Vakar man pašalino tulžies akmenis, esu labai patenkinta čia dirbančiais specialistais. Gydytojas R. Maskelis apskritai yra auksinis žmogus. Jis visai nebrangina savo laiko, jam svarbiausia – pacientai. Chirurgas nuolat stebi savo pacientus, vis užsuka pažiūrėti, ar gerai jaučiamės. O ir personalas labai geras, nuoširdus, visą laiką pataria, pabendrauja, paguodžia… Teko vieną kartą operuotis Ukmergėje, ten nėra tokios pacientų priežiūros, kaip čia. Esu labai dėkinga gydytojui R. Maskeliui ir aptarnaujančiam personalui. Skaityti daugiau »

Monika Mikutavičienė tikina, kad gyvulių be mėšlo nebūna...

Žmogus tarp žmonių

Musninkų miestelio gyventojos Monikos Mikutavičienės namas turi du adresus: ant vieno namo sienos pritvirtinta lentelė nurodo, kad pensininkė gyvena Gaisrinės gatvės 2-ajame, ant kito – kad Gelvonų gatvės 1-ajame name.

Tačiau net ši adresų painiava Monikai nepadeda pasislėpti nuo kaimynų piktų žvilgsnių ir jų priekaištų. Jau ne pirmus metus greta gyvenantis Rolandas Juzėnas norėtų, kad pensininkė gyventų bent jau tvarkingiau, nei iki šiol. Policijoje dirbantis vyras sutinka, kad savame kieme tvarkosi šeimininkas, o ne jo kaimynai, bet priduria, kad, gyvenant bendruomenėje, yra ir bendro sugyvenimo normos, kurių privalu laikytis visiems. Būtent tas normas įtvirtina Širvintų rajono savivaldybės patvirtintos Širvintų rajono aplinkos tvarkymo, higienos ir sanitarijos taisyklės. Rolando nuomone, Monikos Mikutavičienės tvartas, kurį nuo Juzėnų kiemo skiria vos keli metrai ir paties Rolando sumeistrauta tvora, yra antihigienos ir antisanitarijos šaltinis. Vyras jau nekalba apie patį mėšlo krūvomis nusagstytą pensininkės kiemą, kuris tikrai nepuošia seniūnijos centro. Skaityti daugiau »

Po gaisro rūpestingai tėčio suremontuotame kambaryje įsikūrė mažieji (iš kairės į dešinę) Sauliukas, Vytukas, Viktorija ir Andrius Dalinkevičiai.

Žmogus tarp žmonių

“IR TAI PRAEIS”, – šiuos žodžius, kaip visais gyvenimo atvejais tinkamą frazę, kartoja vyresniosios kartos žmonės jaunesniesiems. Kai labai kraupu, kai širdį skauda dėl netekčių ir nelaimių, belieka ištarti šiuos tris žodžius ir tada pajunti, kad jie suteikia vilties, kad ne viskas prarasta, kad aplinkui gyvena labai daug geraširdžių žmonių, pasiruošusių ištiesti pagalbos ranką. Tik žmonių nuoširdumas ir tie trys paslaptingi žodžiai padeda atsitiesti ir stoiškai atremti užklupusias nelaimes.

Dėl vasario 20-osios naktį kilusio gaisro be pastogės, būtiniausių baldų, namų apyvokos reikmenų liko Kabaldos kaime, Rožių gatvės 20 name gyvenanti daugiavaikė Virginijos ir Genadijaus Dalinkevičių šeima. Sunku ištverti dėl ugnyje pražuvusio šeimos turto, bet labiausiai tėvai išgyvena dėl išgąsdintų vaikų. Vytukas (3 m.), Viktorija (5 m.), Sauliukas (8 m.) ir Andrius (9 m.) prarado savo mylimus žaislus, kuprines su knygomis ir sąsiuviniais, šiltas lovas, patalus ir drabužius. Pasak šviesiaplaukio Sauliuko – labai guvaus, drąsaus ir šnekaus pradinuko, buvo labai baisu, kai viskas degė, ir jie šaltą naktį iš namų išbėgo basi. Skaityti daugiau »

Sausio 28 dieną vykusiame posėdyje Širvintų rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į gautas Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos, Širvintų vaikų dienos centro, Širvintų pradinės mokyklos rekomendacijas, už etninės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, jaunosios kartos tautinių vertybių ugdymą ir skatinimą, kultūrinio savitumo branginimą, už Širvintų krašto garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų skirti I. Šeiniaus premiją mokytojai, juostų audimo meno propaguotojai, Vaikų dienos centro savanorei Zofijai Jablonskienei.

Mokytoja – aktyvi respublikinių dainų švenčių dalyvė, kartu su savo mokiniais nuolat dalyvauja įvairiuose respublikiniuose, mūsų krašto, pradinės mokyklos, Vaikų dienos centro renginiuose, amatų dienose, moko juostų audimo meno subtilybių. Nuo 1973 metų vadovauja juostų audimo būreliui. Skaityti daugiau »

Jadvyga Jonikaitė savo namuose glaudžia bejegius ir išmestus gyvūnėlius.

Žmogus tarp žmonių

Alionių  seniūnijos Pagirių kaimo pakraštyje gyvena Jadvyga Jonikaitė – moteris, gimusi tremtyje, užaugusi ir mokslus baigusi Lietuvoje, gyvenimo vėtyta ir mėtyta… Prieš 8 metus ji apsigyveno Širvintų rajone, augina 3 vaikus, būrį ožkų, glaudžia 5 kates ir 3 šunis.

Įžengusius į Jadvygos Jonikaitės kiemą lojimu pasitinka šunys Juočkis ir Džionis. Priglausti gyvūnėliai ištikimai saugo savo globėjos namus. Į kiemą išėjusi šeimininkė maloniai pakviečia užeiti, atsiprašo dėl netvarkos ir pasiūlo prisėsti. Netrukus prie šeimininkės kojų atsigula Juočkis ir Džionis. Jadvyga sako nesuprantanti, kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs ir išmesti ne vienerius metus augintus gyvūnus. “Matosi, kad augo geroje šeimoje ir buvo dresuotas, pažiūrėkite, kaip moka tarnauti,” – besišypsodama sako moteris. Tik netrukus šypseną Jadvygos veide pakeičia liūdesys, nes, anot moters, priglausti šunys ir katės jos namuose gali gauti tik meilę, švelnumą ir šiltą guolį, o maisto gyvūnėliams, deja, dažnai neužtenka. Jadvyga net nemėgina slėpti, kad jos globojami gyvūnai beveik visada yra pusalkaniai, ir ji norėtų, kad atsirastų gerų žmonių, kurie juos pasiimtų. “Juk Rudis didelis, gražus šuo, galbūt kokiam medžiotojui būtų geras pagalbininkas,” – su viltimi, kad kas nors priglaus jos augintinį, sako Jadvyga. Skaityti daugiau »

Širvintų Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijoje atidaryta ketvirtoji personalinė Erikos Lipeikytės tapybos darbų paroda.

“Jau kelerius metus domiuosi menu, darau rankdarbius, tapau, piešiu, lipdau, gaminu papuošalus, groju gitara, skaitau poeziją, žaviuosi Vytauto Mačernio eilėmis, fotografuoju peizažus. Stengiuos pažinti kuo daugiau įvairių meno rūšių. Kuo daugiau meno pasaulyje, tuo jis spalvingesnis, todėl šia paroda noriu ne tik savo gyvenimą džiuginti, bet ir į Jūsų gyvenimus įnešti kuo daugiau spalvų ir gerų emocijų”, – tokiais žodžiais savo tapybos  parodą, eksponuojamą Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje, pristato abiturientė Erika Lipeikytė. Tai ketvirtoji talentingos gimnazistės personalinė paroda.

Erika – labai kukli ir santūri mergina, kilusi iš Bagaslaviškio, ten baigė Igno Šeiniaus pagrindinę mokyklą ir mokslus tęsia gimnazijoje. Erika subtiliai jaučia supantį grožį, moka jį atskleisti spalvinguose paveiksluose. Mergina išdavė paslaptį, jog turi tėviškėje slaptą vietą, kur skaito, piešia eskizus, ir džiaugiasi, kad ten niekas nevaržo jos kūrybinės laisvės. Pasak pašnekovės, piešti ją paskatino mama, tik jos nuopelnas, jog 2009 metais Erika sėkmingai baigė Širvintų meno mokyklą.

- Meno žmogus esu tėčio ir mamos dėka, kadangi iš tėčio paveldėjau polinkį į meną, o iš mamos sulaukiau taip reikalingo palaikymo, – šiltai apie artimiausius žmones atsiliepia gimnazistė Erika Lipeikytė. -  Jau nuo mažų dienų menas augo mano širdyje. Tai įrodo išsaugoti lipdiniai iš molio, kuriems jau apie dešimt metų.  Nuo vaikystės iki šių dienų menas vis daugiau užima vietos mano gyvenime. Negaliu be jo gyventi nė akimirkos, todėl turiu kiekvieną dieną stengtis gerai mokytis mokykloje, kažką sukurti, kas leistų pasidžiaugti turiningai praleista diena. Aš esu idealistė. Nežinau, kur einu, bet einu savu keliu, o tai yra svarbiausia. Kiekvienas žmogus – savo likimo kūrėjas, todėl stengiuosi savo gyvenimą sukurti spalvotą ir gražų. Nuo 12 metų  tvirtai laikausi užsibrėžto tikslo: puoselėju mintį  stoti į Dailės akademiją, noriu studijuoti grafinį dizainą. Skaityti daugiau »

Mokytoja Zofija Jadzevičienė.

Šiemet sausio 15 dieną Bartkuškio pagrindinės mokyklos chemijos ir biologijos mokytojai Zofijai Jadzevičienei sukako 70 metų. Taip jau susiklostė, kad Mokytojai šie metai yra dvigubai jubiliejiniai – ji švenčia ir savo mokytojavimo penkiasdešimtmetį. Smalsu buvo paklausti gerbiamos Mokytojos apie jos nueitą ilgą gyvenimo ir darbo kelią.

Pasak Mokytojos, pasirinkti pedagogės profesiją ją paskatino jos pradinių klasių mokytojos. Patiko profesionalus jų darbas, rengiami vaidinimai. Mokykla būsimajai mokytojai tikrai tapo antraisiais namais, o namai – mokykla, nes namuose mėgstamiausias užsiėmimas būdavo žaisti mokyklą. Kadangi taip žavėjosi savo mokytojomis, nenuostabu, kad užaugusi ji pati svajojo mokyti pačius mažuosius. Tačiau užaugus viskas susiklostė kiek kitaip. Važinėti mokytis į Trakų mokytojų seminariją buvo per toli, todėl teko rinktis kitą kelią. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino susidomėjimas augalais ir meilė nepaprastai gražiai gimtinės gamtai. Būsimoji pedagogė įstojo į Naujosios Vilnios mokytojų institutą, po dvejų metų jį baigusi gavo gamtos ir geografijos mokytojos diplomą. Savo darbo vieta jaunoji mokytoja pasirinko Širvintų rajoną – 1960 m. pradėjo dirbti biologijos, chemijos ir geografijos mokytoja Barskūnų pagrindinėje mokykloje. Skaityti daugiau »