Prieš trejetą metų auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų šventusius čiobiškiečius Liudmilą ir Povilą Malinauskus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam ne tik Širvintų rajono, bet ir visos Lietuvos gyventojui. Povilas yra tautodailininkas, Liudmila – tautinio paveldo puoselėtoja, abu sutuoktiniai – skulptūrų parko ir gražios sodybos įkūrėjai ir gražintojai, Čiobiškio krašto ir viso Širvintų rajono garsintojai, daugelio nominacijų pelnytojai.
Ir Povilas, ir Liudmila yra buvę pedagogai, po daugiau nei 40 metų dirbę įvairiose Širvintų rajono mokyklose. Tarptautinės Mokytojų dienos proga Liudmila ir Povilas sutiko atsigręžti į praeitį ir prisiminti tuos rugsėjus, kada skambutis kviesdavo į klases.
Paklausiau Liudmilos Malinauskienės, kodėl ji rinkosi pedagogės kelią.
Liudmila prisiminė:
-Man patiko medicina ir pedagogika, ilgokai svarsčiau, ką pasirinkti. Mano pasirinkimą nulėmė vyresnioji sesuo Valentina, pasirinkusi studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Ir sesuo, ir tėveliai ragino rinktis mokytojos kelią. Iš karto nesutikau, mačiau, kad tėvams sunku leisti į mokslus vieną dukrą, o čia dar antroji nori siekti aukštojo mokslo. Norėjau bent metus padirbėti, bet tėvų noras matyti išsimokslinusias dukras padėjo siekti tikslo.
Jauna mergaičiukė Liudmila po studijų buvo paskirta į Gelvonų vidurinę mokyklą. Pasak pašnekovės, darbas didelėje kaimo mokykloje labai patiko ir puikiai sekėsi. Anot Liudmilos, visi jos mokiniai buvo geri, visi savaip įdomūs. Į nuotraukas pažiūrėjusi galinti apie kiekvieną daug gražaus ir gero pasakyti. Laiko dulkės tikrai nenusėdo.
-Trejus metus dirbau Gelvonuose ir dar pusę metų buvau „paskolinta“ Bagaslaviškiui, nes ten rusisto, galinčio dirbti vyresnėse klasėse, nebuvo, – šypsojosi Liudmila. – Gelvonų mokyklos direktorius Jonas Kavaliauskas buvo labai linksmas ir šiltas vadovas. Pamatęs, kaip aš kieme skaldau malkas, labai stebėjosi. Juk reikėjo kambariuką pasikūrenti, viską tų laikų mokytojai mokėdavo, deja, kelių šakotų ąžuolinių kaladžių įveikti nepavyko.
Gelvonuose Liudmila ir savo svajonių vyrą Povilą sutiko. Iš armijos grįžęs aukštas ir tvirtas vaikinas buvo atsiųstas trumpam padirbėti pradinių klasių mokytoju. Pasirodo, Liudmilos ir Povilo kelius į vieną bendrą suvedė tuo metu Gelvonuose dirbusi mokytoja Rožė Užkurnienė. Ją, išėjusią motinystės atostogų, ir pavadavo Povilas Malinauskas.
Po metų gražios draugystės Liudmila ir Povilas atšoko vestuves. Taip iki šiol gražiai bendru gyvenimu keliu tebežingsniuoja. Netrukus po vestuvių abu išvyko į Čiobiškį: Povilas į specialiąją mokyklą dirbti auklėtoju, o Liudmila – į aštuonmetę mokyklą mokyti rusų kalbos.
Nuostabi buvo Čiobiškio aštuonmetės mokyklos direktorė Vladislava Dalinkevičienė, – sakė Liudmila. – Tai Čiobiškio krašto šviesulys, mokėjusi būti ir reiklia, ir dalykiška, ir geraširde vadove.
Nuoširdumo ir pagarbos mokiniui – paprastam kaimo vaikui – niekada nestokojo Liudmila Malinauskienė. 42 metus mokyklai ir mylimam pedagogo darbui paskyrusi mokytoja išliko žvali ir rūpestinga, yra mylima ir gerbiama Čiobiškio krašto žmonių.
Aš jau sakiau, kodėl rinkausi mokytojos profesiją, – braukdama aukštyn sidabru tviskančius plaukus sakė mokytoja. – Mūsų šeimoje esame trys seserys ir visos pedagogės, visos filologės. Vyriausioji Valentina dirbo Klaipėdoje, aš – Čiobiškyje, o jaunėlė Nina – Alytaus rajone. Mus mokę Paberžės (Vilniaus rajonas) mokytojai paliko didžiulį įspūdį, atrodė, kad mokytojo darbas pats mieliausias, pats geriausias ir bus arčiausiai širdies.
Povilas Malinauskas pedagoginį kelią pradėjo 1968 metais Vindeikių aštuonmetėje mokykloje, turėjo kūno kultūros, technologijų ir netgi vokiečių kalbos pamokų.
-Po vidurinės mokyklos stojau į Kauno kūno kultūros institutą, – prisiminimai dalijosi Povilas. – Iš Pociūniškių kaimo atvykusiam vaikinui įstoti nepavyko, todėl iškart po stojamųjų kreipiausi į Švietimo skyriaus vedėją Vytautą Žvinį ir gavau darbą Vindeikiuose.
Netrukus jaunas mokytojas buvo paimtas į kariuomenę, po tarnybos kariniuose daliniuose Latvijoje ir Kaliningrade vėl grįžo į mokyklą. Šįkart – į Gelvonus. Po vestuvių su Liudmila jauna pedagogų šeima įsikūrė Čiobiškyje.
Pasiteiravus, kaip pavyko tiek dešimtmečių dirbti su specialiosios mokyklos auklėtiniais, Povilas buvo atviras:
Esu santūrus žmogus, išvesti mane iš kantrybės reikia daug pastangų. Dirbau žinodamas, kad mano auklėtinių likimą nulėmė gyvenimo aplinkybės, nedarni šeima, gatvės įtaka ir kiti dalykai. Mano auklėtiniai iš prigimties nebuvo nusikaltėliai, buvo daug ir labai nuoširdžių, gerų vaikų, apsiskaičiusių, turinčių polinkį menui, dailei, muzikai, aktyviai sportuojančių. Aš visada galvodavau, kodėl didesnė jų dalis buvo išsiųsti į spec. mokyklą.
-Pritapome Čiobiškio krašte. Čia labai geri žmonės, – atsisveikindami sakė sutuoktiniai. – Visada malonu susitikti su buvusiais kolegomis: Sigita Lukoševičiene, Apolonija Čiburiene, Pranciškumi Čiburiu, Ona Valančiene, Irena Palaimiene, Irina Semaško ir kitais.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Malinauskų šeimos asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite spalio 4 d. laikraščio numeryje.
